Ketvirtadienio popietę Benediktas XVI apsilankė Bundestage, Vokietijos federaliniame parlamente, kuriame pasakė kalbą, iš anksto kėlusią didelį susidomėjimą. Baigus kalbėti popiežiui parlamentarai dėkojo audringais plojimais.

Benediktas XVI kvietė Vokietijos parlamentarus siekti teisingumo, o ne valdžios ir atsigręžti į prigimtines vertybes.

Šventasis Tėvas Vokietijos parlamentarams pasiūlė keletą įžvalgų apie liberalios teisinės valstybės pamatus, pradėdamas nuo biblinio pasakojimo apie Saliamoną, kuriam Dievas tapimo karaliumi proga leido ko nors paprašyti.

Jaunasis valdovas neprašė sėkmės, ilgo gyvenimo, turtų, priešų sunaikinimo. Vietoj to jis Dievo paprašė suteikti savo tarnui klusnią širdį, kad galėtų teisingai valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta (1 Kar 3,9).

EPA nuotrauka

Šiuo pasakojimu Biblija nori parodyti, kas turi būti svarbiausia politikui: politikos galutinis kriterijus turi būti teisingumas, kuris yra prielaida taikai, o ne sėkmė ar materialinis uždarbis. Žinoma, politikas ieškos sėmės, nes ji atveria galimybes veikti, tačiau sėkmė turi būti pavaldi teisingumo kriterijui, valiai aktualizuoti teisę. Sėkmė taip pat gali būti pagunda, atverianti kelią paneigti teisę ir sunaikinti teisingumą. Kaip yra pasakęs šventasis Augustinas: „Panaikinus teisę, kas skiria valstybę nuo didelės plėšikų gaujos?“

Tarnauti teisei ir kovoti su neteisybe buvo ir išlieka pamatinė politikos užduotis, kuri skubesnė šiandien, žmogui įgijus iki šiol neįsivaizduotiną galią.

Mes, vokiečiai, – kalbėjo Benediktas XVI, – iš patirties žinome, kad tai nėra tušti žodžiai. Mes patyrėme valdžios atsiskyrimą nuo teisės, galios priešpriešinimą teisei, valstybei tampant teisės sunaikinimo instrumentu, tampant gerai organizuota plėšikų gauja, kuri grasino visam pasauliui.

Tarnauti teisei ir kovoti su neteisybe buvo ir išlieka pamatinė politikos užduotis, kuri skubesnė šiandien, žmogui įgijus iki šiol neįsivaizduotiną galią: galią sunaikinti pasaulį; galią manipuliuoti savimi; galią kurti žmogiškas būtybes ar nelaikyti šių būtybių žmonėmis.

Tačiau kaip atpažįstame tai, kas teisinga? Kaip suprantame, kas gera ir kas bloga, kas tikra teisė ir kas tik tariama teisė? Saliamoniškas tokio supratimo prašymas pamatinis ir šiandien.

Daugelio dalykų juridinio reguliavimo daugumos kriterijus yra pakankamas. Tačiau aišku, kad pamatiniuose klausimuose dėl žmogaus ir žmonijos orumo daugumos principas yra nepakankamas. Kiekvienas asmuo turi atsakomybę orientuoti savo veiksmus ir gali teisėtai pasipriešinti neteisingai teisei, neteisingai santvarkai, kaip kad darė kovotojai su nacistiniu režimu ir kitais totalitariniais režimais. Tačiau kaip suprasti, kas teisinga ir kas ne demokratinėje santvarkoje?

Prieš atsakydamas į šį klausimą, Benediktas XVI savo klausytojams pateikė istorinį ekskursą. Krikščionybė skiriasi nuo kitų didžiųjų religijų tuo, kad valstybei ir visuomenei neprimetė „apreikštos teisės“, tačiau gamtą (prigimtį) ir protą laikė tikraisiais teisės šaltiniais. Tokiu būdu krikščionių teologai priėmė juridinę kultūrą, kuri gimė II amžiuje prieš Kristų, susitikus stoikų filosofijai ir romėnų teisei.

Iš šio prieškrikščioniško ryšio tarp filosofijos ir teisės prasidėjo kelias, atvedęs per krikščioniškus viduramžius ir Apšvietos teisinį vystymąsi iki pat Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, pripažįstančios neatimamas žmogaus teises kaip bendruomenės, teisingumo ir taikos pamatą.

Tai Vakarų teisinė kultūra, gimusi susitikus žydų tikėjimui į Dievą, graikų filosofiniam protui ir Romos teisinei minčiai, buvo ir tebėra lemiama visos žmonijos teisinei kultūrai.

Vakarų teisinė kultūra, gimusi susitikus žydų tikėjimui į Dievą, graikų filosofiniam protui ir Romos teisinei minčiai, buvo ir tebėra lemiama visos žmonijos teisinei kultūrai.

Tarpusavyje susijusių proto ir prigimties buvimas teisės šaltiniu, prigimtinės teisės idėja buvo pripažįstama iki XX amžiaus vidurio, tačiau vėliau viskas dramatiškai pasikeitė. Šiandien apie prigimtinę teisę ne katalikiškoje aplinkoje beveik gėdijamasi užsiminti.

To priežastis yra pozityvistinė proto ir gamtos samprata, radikaliai atskyrusi „yra“ nuo „turi būti“. Iš to, kas „yra“, suprantamo gamtamoksliškai, negalima išvesti to, kas „turi būti“ etine prasme. Tai šiandien dominuojama samprata.

Jei gamtos ir proto pozityvistinė samprata yra didinga bendro žmogiško pažinimo dalis, kurios jokiu būdu negalime atsisakyti, problema prasideda tada, kai ji pretenduoja tapti  vienintele žmogiškumą atitinkančia kultūra. Toks pozityvizmas redukuoja žmogų ir kelia jam grėsmę. Tai tarsi užsidarymas bunkeryje su savo pačių kuriama šviesa ir klimatu.

EPA nuotrauka

Reikia atidaryti langus, kad išvystume pasaulio platybę už bunkerio sienų. Vokietijos politinėje istorijoje tokiu langu galima laikyti žaliųjų judėjimą, sakė popiežius, paprašęs jo žodžių nelaikyti politine propaganda už vieną partiją. Šio ekologinio judėjimo pradininkai suvokė, kad gamta nėra tik medžiaga mums, jog gamta yra ori, pateikia orientyrų, kaip su ja elgtis.

Žmogus nesukuria savęs.

Tačiau pro pirštus dažnai praleidžiama, kad ir žmogus turi prigimtį, turi „ekologiją“, kuri turi būti gerbiama ir kuria negalima manipuliuoti pagal įgeidžius.

Juk žmogus nėra tik save sukurianti laisvė. Žmogus nesukuria savęs. Jis yra dvasia ir valia, bet taip pat ir prigimtis. Jo valia yra teisinga, kada klauso prigimties, ją gerbia ir ją priima. Tokiu būdu realizuojasi žmogaus laisvė.

Pasak Benedikto XVI, daugiausia pozityvistinio proto valdomos viešosios sąmonės dėmesio atkreipimas į klasikinius etikos ir teisės šaltinius, skiriant, kas gera ir kas bloga, ir buvo esminė jo kalbos Bundestage intencija.

EPA nuotrauka