Algirdo Darongausko nuotrauka

Dar kai geltonsnapis studentas pirmą kartą žengiau į Kauno „Santaką“, išvydęs Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią niekaip negalėjau atplėšti žvilgsnio nuo įstabių kontraforsų, dailių gotikinių linijų. Sunkiai tilpo galvoje, kad tokio grožio pastatas stovi niekam nereikalingas. Dabar, kai miestelėnai iš naujo atranda ir įsimyli šią bažnyčią, siūlome ir mieliems „Bernardinų“ skaitytojams drauge pasižvalgyti po jos vidų. Apie ten vykdomus darbus ir tiesiog apie gyvenimą kalbėjomės su čia gyvenančiais broliais pranciškonais Kauno brolijos gvardijonu (vadovu) br. Severinu Holocheriu ir br. Linu Voročinskiu.

Brolis Linas

Įžengus į bažnyčią pasitinka plaktukų kaukšėjimas, kiti statybų keliami garsai. Atrodo, kad judesys čia vyksta nemenkas...

Valdo Kilpio nuotrauka

Taip. Kai pagalvoji, 2007-aisiais, kai čia gyveno brolis Andrius ir Ramūnas, kurie čia viską pradėjo, vienuolyno stogas, sijos, net bažnyčia buvo labai apleisti. Vienuolyne viskas buvo paramstyta rąstais kad neįgriūtų. Su baime laukėme sniego, nes tai nutikti galėjo bet kurią dieną. Tada čia gyvenę broliai Andrius ir Ramūnas pradėjo galvoti, ką čia būtų galima padaryti. Savaime suprantama, buvo pakviesti architektai, kiti specialistai, bandėme kviesti rėmėjų. Tačiau gal mes patys dar tuo netikėjome, nebuvo ugnies, nes tuo pat metu broliai kūrėsi ir tvarkėsi Kretingoje ir Vilniuje. Pradėjome kalbinti brolį Astijų, nes situacija buvo tikrai pavojinga. 2007-ųjų birželio mėnesį jis atvyko čia ir su tuometiniu vienuolyno vadovu br. Andriumi nuėjo į savivaldybę, kur pradėjo kalbėti apie atsinaujinimo galimybes. Meras Andrius Kupčinskas palaikė brolių iniciatyvą, nes, anot jo, kai atvyksta užsienio svečių, jie eina žiūrėti bažnyčių. Gavome europinių pinigų ir reikalai pajudėjo.

Valdo Kilpio nuotrauka

Sunku buvo apsispręsti, nuo ko pradėti, nes visur buvo reikalingas remontas. Pradėjome nuo bažnyčios stogo — jis buvo itin prastos būklės. Pakeitėme sijas, bažnyčios palėpėje įrengėme apžvalgos takus, pakeitėme čerpes. Paskui ėmėmės ir vienuolyno stogo, kuris, kaip minėjau, buvo avarinės būklės, taip pat padarėme gelžbetoninę perdangą, kuri dabar skiria trečią ir ketvirtą aukštus. Ketvirtame aukšte rengiame kambarius svečių, piligrimų namams, o trečiame kol kas bus tik konferencijų salė, ir daugiau nieko nedarysime. Tai paliekame antram statybų etapui, bet garsiai kol kas svajoti dar nedrįstame.

Valdo Kilpio nuotrauka

Jūs vienodai traktuojate ir bažnyčios, ir vienuolyno pastatus? Kur prioritetas?

Sunku apsakyti, kiek pinigų reikėtų bažnyčios interjerui. Kai pradėjome skirstyti pinigus, ilgai svarstėme, kur tikslingiausia juos „nukreipti“. Jei viską būtume sudėję į bažnyčios interjerą, tai būtų tik dalelė reikiamos sumos. Galite įsivaizduoti, kiek kainuoja freskos, kiti brangūs kūriniai. O mums buvo labai svarbus vidinis kiemelis, stogai, langai iš bažnyčios pietų pusės. Norime, kad bažnyčion patektų kiek daugiau šviesos...

Jau pastebėjau, kad viduje pasidarė gerokai šviesiau...

Dabar baigiame sutvarkyti trečiąjį langą. Anksčiau visi buvo su grotomis, tinklais, kad neskraidytų balandžiai, išdaužytais stiklais. Dabar juos tiesiog stikliname, nors tikimės, kad ateityje atsiras geros valios žmonių, kurie parems vitražų atsiradimą, kaip tai nutiko Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje.

Valdo Kilpio nuotrauka

Gal reikėtų pakviesti turtingų žmonių prisidėti prie bažnyčios atstatymo?

Būtinai reikia žmonėms suteikti galimybę daryti gerus darbus. XVII amžiuje bažnyčią siaubė net trys gaisrai, bet vėl atsirasdavo globėjų, kurie broliams padėdavo vėl atsistoti ant kojų.

Galvoju, kad, Dievui remiant ir neprarandant vilties, viskas yra įmanoma. Yra dar viena šio reikalo pusė: mes, broliai, į restauravimo darbus žiūrime labiau iš religinės pusės, o paveldosauga ir kitos institucijos, kaip jiems ir priklauso — iš savo „varpinės“, tad svarbu viską suderinti. Mums svarbu, kad čia lankytųsi žmonės, o jiems čia esantys pastatai svarbūs kaip savaiminė vertybė. Aplink stovi bent kelios bažnyčios, bet kiekviena turi rasti savo „eiseną Dievo link“. Džiaugiuosi, kad mūsų „eisena“ kai kuriems žmonės tiko, tad pradėjome eiti drauge. Tai mus skatina: jei kažką pasiekėme, reikia dar daugiau nuveikti. Tarkime, planuojame, kad netrukus duris atvers piligrimų namai, kur įvairūs aktyvūs žmonės galėtų ateiti, apsigyventi, rengti konferencijas, rekolekcijas. Stengiamės ir stengsimės kuo daugiau žmonių pritraukti prie Dievo.

Ar visada randate bendrą kalbą su atsakingomis institucijomis?

Kiekvienas, net mažiausias čia daromas darbas yra atliekamas su didžiule priežiūra. Kaskart atrandame ką nors naujo. Viskas privalo būti suderinta iki mažiausių smulkmenų, ir to yra laikomasi. Ypač dabar, po tam tikrų mieste nutikusių istorijų. Bet mus, matyt, laimina Dievas.  

Valdo Kilpio nuotrauka

Darbų nuveikta išties nemažai: atidengtos kriptos, atverti langai. Ar buvo kokių nors netikėtumų?

Vienuolyno kiemelio pietinėje pusėje radome buvusios galerijos pėdsakų. Nežinau, ar ši galerija ėjo apie visą U formos vienuolyną, bet kad tokios būta bažnyčios pietinėje pusėje — tai jau faktas. Bažnyčios pusėje buvo įrengtos klausyklos, kurias bandysime eksponuoti. Nuo vienuolyno pusės broliai nepastebėti ateidavo iki klausyklų klausyti išpažinčių. Nors grindys per tą laiką pakilo apie 60 centimetrų, tačiau bandysime jas atkurti. Jei pavyktų gauti finansavimą, aš labai norėčiau, kad ta galerija būtų atnaujinta.

Netoli altoriaus, presbiterijoje, rastos aštuonios laidojimo kriptos. Po bažnyčios grindimis, už presbiterijos, jų yra apie keturiolika. Ten buvo laidojami tiek broliai, tiek žymūs miestiečiai. Beje, visai netoli, Kauno kunigų seminarijos kryptimi, XVII a. būta kapinių, tad palaidojimų čia nemažai. Laidoti netoli bažnyčių yra Mažesniųjų brolių tradicija.

Ar ten dar likę žmonių palaikų?

Ne, kriptose nieko neišliko. Ilgą laiką sovietmečiu čia buvo vaistų sandėlys, tad didelės tvarkos ir pagarbos mirusiesiems tikėtis būtų naivu. Bet ir be kriptų turime daug darbo: reikia baigti langų atidengimo darbus iš pietinės bažnyčios pusės, sutvarkyti vidinį kiemelį, jo sienas, baigti įrengti svečių namų kambarius, sutvarkyti bažnyčios duris. Daug laiko ir pinigų reikia polichrominiams sienų tyrinėjimams. Ieškome, ar po tinku nėra likę tapybos pavyzdžių, freskų. Gerai, kad dalį šių išlaidų padengia valstybė.

Valdo Kilpio nuotrauka

Ar daug liko daiktų, konkrečių meno kūrinių, kurie priklausė šiai bažnyčiai?
Taip, šis tas išliko. Tarkime, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ yra pažadėjęs, kad kiek aptvarkius altorius galėsime susigrąžinti Mergelės Marijos stebuklingą paveikslą, kuris dabar yra Arkikatedroje. Sovietmečiu jis buvo iš čia išneštas. Beje, galiniame altoriuje, tiksliau už jo, kažkas paprastu teptuku yra lotyniškai parašęs: „1950 kovo 5 d. Viešpats paliko šią šventovę“. Dar vienas, šv. Pranciškaus paveikslas yra seminarijoje, dar keli saugomi muziejuose.

Labai norėtumėme kokios nors šventės metu iškilmingai parsinešti minėtą Mergelės Marijos paveikslą, mums tai būtų didelė paspirtis, įrodymas, kad bažnyčia vis labiau atgimsta. Kartais pritrūksta tokių įkvepiančių ženklų.

Valdo Kilpio nuotrauka

Bet sekmadieniais pradėjote aukoti šv. Mišias — argi tai ne ženklas?

Taip, tai labai svarbu. Bijau pameluoti, bet, atrodo,, 2008-aisiais, per Jurgines, pradėjome aukoti šv. Mišias. Mes galvojome paprastai — pamūrijame altorių ir pradedame melstis pačioje bažnyčioje. Aišku, maloniau tai daryti koplytėlėje — ten šilta, jauku, jau renkasi tikintieji. Pabandėme ir neapsirikome, nes žmonėms svarbu melstis su broliais. Brolis Andrius įrengė šiokį tokį šildymą, tad reikalai pajudėjo. Visada galvojome, kad bažnyčią reikia „įmelsti“, nes kitu atveju turėsime tik turizmo centrą su didele ekspozicija. Dabar baigiamos gaminti išorinės šiaurinės bažnyčios durys nuo pilies pusės, šiek tiek užsandarinome patį pastatą, bus nuvesti vandens latakai. Šiaip rudenį būdavo, kad tik truputį palyja, tai visas vanduo suplūsta į vidų. Žinote, tai nemalonu, kai atėjus viduje telkšo balos. Žodžiu, viskas juda geryn.

Užsiminėte apie turistus. Ar nejaučiate tam tikro pavojaus tapti „turizmo objektu“?

Taip, toks pavojus visada egzistuoja. Tačiau tiek brolis Rolandas, tiek brolis Romas Augustinas, tiek mūsų tretininkės sesuo Onutė ir sesuo Zita labai aukojasi šios bažnyčios labui. Jie pasišovė nuolat budėti bažnyčioje. Kai tik prasidėjo budėjimai, daug kas pakito. Ateinantys žmonės pakalbinami, sutinkami, o ne vien „prižiūrima tvarka“. Lankytojai patys pradėjo teirautis apie galimybę atlikti kokį nors sakralinį veiksmą šventovėje. Pasiūliau, kad kaip ir kitose bažnyčiose atėjęs žmogus turėtų galimybę uždegti žvakę kaip gyvo tikėjimo simbolį. Tai labai prigijo.

Algirdo Darongausko nuotrauka

Broliui Benediktui Vilniuje kolekcininkas padovanojo Nukryžiuotąjį — tai taip pat suteikė gyvumo. Pagaminome klaupkas, patiesėme kilimą. Kai atsirado šis gyvas tikėjimo išpažinimo kampelis, turistai pradėjo reaguoti kitaip. Natūraliai nebeliko tokių, kurie į vidų įvarydavo ir dviračius. Jei pavyktų pradėti antrąjį tvarkymosi etapą, labai norėtųsi suremontuoti vieną iš altorių ir kokią savaitės dieną paskirti meldimuisi šv. Antanui ar kitam šventajam.

Ar turite rėmėjų? Manau, turtingoms šeimoms būtų didžiulė garbė įsiamžinti šioje bažnyčioje.

Turėjome rimtų rėmėjų. Tikrai. Išduosiu šiokią tokią paslaptį. Pavyzdžiui, rinkliavų metu ar aukų dėžutėse kartais randame į dešimtinę įvyniotų stambiausių kupiūrų. Žmonės mesdami nenori, kad aplinkiniai matytų jų aukos dydį. Pas mus tai tapo įprasta. Esame labai dėkingi visiems už paramą. Nereikėtų pamiršti, kad esame elgetaujantis ordinas, todėl brolis Astijus ne kartą yra atvykęs pas mus ir drauge ėjome pas žmones, verslininkus. Noriu asmeniškai padėkoti UAB „Padvaiskas ir Ko“ savininkui ponui Arvydui už parodytą širdį, „Vilniaus baldams“ ir dar daugeliui žmonių. Dar viena detalė — dažnai remiantieji mūsų bažnyčią deklaruoja esą ateistai. Nežinau, kas dedasi jų širdyse, bet svarbu, kad taip jie prisideda... Manau, Dievas beldžiasi į jų širdis ir gerąja prasme neduoda ramybės.

Valdo Kilpio nuotrauka

Turite puikų pastatą, brolių bendruomenę, vietą, ko dar reikia, kad bažnyčiose rastųsi daugiau tikinčiųjų?

Konkuruojame su Vytauto bažnyčia, kuri iš bažnyčių architektūrine prasme senesnė (juokiasi). Jie prie upės — gal juos pirkliai pirmiausiai išvysdavo? Jei rimčiau, kiekviena vieta ieško savo „eisenos pas Dievą“. Mūsų, mažesniųjų brolių, eisena gal kiek kitokia, negu diecezinių kunigų, ir tai žmonės pastebi. Mes dirbame, meldžiamės, ir Dievas mums padeda. Jam ir turime būti labiausiai dėkingi už beatgimstantį vienuolyną ir bažnyčią.

Labai noriu padėkoti ir konkretiems žmonėms be kurių pagalbos mums būtų buvę sunku. Arkivyskupas S. Tamkevičius SJ daug padarė, kad mes būtume šioje vietoje. Asmeniškai kaip VŠĮ „Domus Pacis“ vadovas noriu padėkoti mūsų ordinarui broliui Astijui, kad jis taip mumis rūpinasi. Malda daro didžiulių dalykų, ir Dievas per gyvenimo įvykius parodo, kad einame teisingu keliu, Dievas atsako gyvenimo įvykiais.

Brolis Severinas

Girdėjau, kad vienuolyne aktyviai plėtojate savo veiklą? Kuo gyvenate?

Nuo pirmųjų dienų, kai pradėjome čia gyventi, mes stengėmės, kad veikla būtų plėtojama. Pirmasis žingsnis, ko gero, buvo bendrystė su tretininkais. Po to pradėjo rastis pranciškoniškojo jaunimo grupelė, ir dabar jau keleri metai turime ir „pranciškučių“. Tai vaikai iki 12 metų, kurie patarnauja šv. Mišiose. Po mūsų stogu taip pat renkasi ir Anoniminių alkoholikų būrelio nariai. Po truputį įsibėgėja maldos grupelių veikla (dabar jų turime tris), organizuojame „Alfa“ kursus, savaime suprantama, sekmadieniais aukojame šv. Mišias. Šiais metais nusprendėme bažnyčią laikyti atvirą iki pat vakaro. Žmonės ateina ir tiesiog pasimeldžia. Pastebime, kad daugėja ne tik turistų, bet ir maldininkų, tai džiugina.

Valdo Kilpio nuotrauka

Bažnyčioje sumažėjo kultūros renginių...

Taip, pastebėjote gerai. Mūsų bažnyčia turi puikią akustiką, todėl norinčiųjų organizuoti koncertus tikrai netrūksta. Tačiau čia bažnyčia, todėl turime riboti visus norinčiuosius. Arkivyskupas yra nurodęs tam tikrus sveikus normatyvus, kurių privalome laikytis. Negalima visiems suteikti galimybę čia koncertuoti, net jei kalbama apie klasikinę muziką. Reikalingas tam tikras atliekamos muzikos sakralumas.

Kiekviena bažnyčia ieško savo kelio į žmonių širdis. Koks yra Jūsų kelias?

Valdo Kilpio nuotrauka

Mes laikomės mūsų brolių iš praėjusių šimtmečių tradicijų. Šitas vienuolynas caro buvo uždarytas 1842 m., tačiau po Pirmojo pasaulinio karo pranciškonai grįžo į Kauną ir įsikūrė Žaliakalnyje.

Ten buvo vykdomas didelis darbas su tikinčiaisiais. Ypač daug nuveikė mūsų tretininkai. Pranciškonai Kaune buvo žinomi ir laukiami. Po Antrojo pasaulinio karo kardinolas Vincentas Sladkevičius labai norėjo, kad mes vėl čia būtume. Taip ir nutiko.

Valdo Kilpio nuotrauka

Pasakysiu paprastai — mes neprivalome daug visko daryti, tiesiog privalome būti. Mūsų pranciškonų veikimo būdas yra labai platus. Daug visko dar laukia, bet tik Dievas žino, kur prireiks mūsų pagalbos. Mes, pranciškonai, matyt, turime tą charizmą būti ten, kur yra bėda. Nebūtinai padėti, bet pirmiausia būti. Mes esame žmonių broliai. Visada stengiamės pirmiausia būti broliai. Būti ir yra svarbiausia...

P. S. Atsisveikinant brolis Severinas ištarė žodžius, kuriuos „pagavo“ atsitiktinai neišjungtas diktofonas: „Man nelabai patinka reklamuoti mūsų veiklą, bet jei žmogus klausia — reikia atsakyti. Būtina gyventi taip, kad jis turėtų ir norėtų tavęs ko nors paklausti.“

Bendravo Valdas Kilpys