Vatikano radijo parengtas komentaras.

Nuo komunistinės santvarkos žlugimo ir po karo padalytos Vokietijos suvienijimo praėjo jau 20 metų. Iš pradžių buvę labai dideli socialiniai ir ekonominiai kontrastai šiandien jau ne tokie ryškūs. Tačiau vis dar esama ir nemenkų skirtumų, kurių bene akivaizdžiausias yra tas, kad išskyrus kanclerę Angela Merkel ir dar vieną kitą žymesnį politiką, vis dar lemiamus postus politikoje, administracijoje ir ekonomikoje užimančių žmonių dauguma yra kilę iš buvusios Vakarų Vokietijos.

Yra kone savaime suprantama, kad rytinėje dalyje veikiančiai įmonei vadovauja iš vakarinės dalies atvykęs menedžeris, kai tuo tarpu iš rytinės dalies kilusių vadovų vakarinėje dalyje veikiančiose įmonėse labai reta. Tebejuntami ir uždarbio bei galimybių įsidarbinti skirtumai. Aišku, jie ne tokie kaip anksčiau, bet vis dar gana ryškūs.

Bene labiausiai krenta į akį statistiniais skirtumai tarp vakarinėje ir rytinėje dalyse gyvenančių žmonių religinės praktikos. Buvusioje Vakarų Vokietijoje tikinčiais Dievą šiandien save laiko 74 procentai žmonių; buvusioje rytų Vokietijoje – 42 procentai, tai yra kone perpus mažiau. Panašiai yra ir su kai kuriais iš žmonių religinių įsitikinimų išplaukiančiais gyvenimo pasirinkimais: tarkim, vakarinėje dalyje vis dar dauguma vaikų gimsta susituokusioje šeimoje; rytinėje – šeimoje gimta tik kas antras vaikas.

Tarp rytinės ir vakarinės dalies taip pat nuo seno (ne nuo komunistų valdymo, bet nuo gerokai ankstesnių laikų) esama konfesinių skirtumų. Buvusioje Vakarų Vokietijoje gyvena 23 mln. katalikų, Rytų – tik vienas milijonas; vakarinėje dalyje daugiau kaip pusė gyventojų yra katalikai; rytinėje jie sudaro tik apie 3 procentus. Taip pat ir katalikų vyskupijų vakarinėje dalyje yra 21, o rytinėje – 6. Vis dėlto, rytinės Vokietijos dalies katalikai aktyviau dalyvauja Bažnyčios gyvenime - vakarinėje dalyje reguliariai bažnyčią lanko tik apie 8 procentus, kai tuo tarpu reguliariai praktikuojančių katalikų rytinėje dalyje yra apie 17 procentų. Taip pat ir bendruomenės skaičiaus kaitos tendencija rytinėje dalyje linkusi augti, o vakarinėje dalyje katalikų skaičius mažėja.

Visai Vokietijai šiandien būdinga bendra visuomenės sekuliarizavimo tendencija, kurią lydi ir tradicinių krikščioniškų partijų kaita. Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) ir Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) tebesisako esančios krikščioniškomis partijomis, tačiau jų viduje ir jų nuostatuose pastaraisiais dešimtmečiais vykę procesai, dažniausiai aiškinami kaip būtinumas neatsilikti nuo pliuralistinės visuomenės, daugeliu aspektų jas gerokai nutolino nuo šių partijų istorijos pradžioje deklaruotų vertybių.