Romas Daugirdas. Mėnulio dezertyrai. Naujosios Romuvos fondas, 2011. 120 p.

Vienuoliktoji poeto knyga yra tarpinio žanro – balansuojama tarp prozos, poezijos ir eseistikos. Pirmame (Žaidimai paviršiuje) ir trečiame (Žaidimai po žeme) skyriuose kiek daugiau siužeto, tiesa, labai punktyriško; antrame (Žaidimai po vandeniu) vyrauja eseistiniai svarstymai. Lietuvių literatūros kontekste tai gana savita, nes nutolstama ir nuo mums jau įprastos poetinės prozos, ir nuo siužetinės poezijos.

Panašių bandymų galima ieškoti nebent Vakarų šalių literatūroje, labiausiai – prancūzų. Vos apibrėžęs konkrečią situaciją, autorius neria į metaforinį lygmenį ir, įliedamas metafizinio užtaiso, išplečia semantinį kūrinio lauką. Didžiausia poeto vertybė – scholastikai ir stereotipams nepakantus mąstymo būdas. Autorius toliau rutulioja savo pasaulio suvokimo nuostatas, užsibrėžtas septintosios knygos „Laisvas kritimas“ (2007) esė Aklavietės palaima.

„Mėnulio dezertyrai“ turbūt bus pirmoji Romo Daugirdo knyga, kuri taip ryškiai išsiskiria ne tik mūsų poezijos, bet visų pirma paties poeto kūrybos kontekste. Pasitelkta XX amžiaus prancūzų modernistų René Charo, Charles’o Péguy tradicija, mūsų lyrikoje dar nepažinta ir neišbandyta, ir tai jau savaime poetiniam kalbėjimui suteikia naujumo, netikėtumo. R. Daugirdas gerokai sąlygiškesnis ir net, sakyčiau, konceptualesnis už mūsų poetinės prozos pradininkus (Petrą Dirgėlą, Rimantą Černiauską), tad jo kūrybai taikytini tik poezijos kriterijai. Atsiradus siužeto užuomazgai (ar užuominai), išsilygina šiaip jau poetui būdingas drastiškas, dreskiantis meninis vaizdas, ir eilėraštis tampa atviresnis, komunikatyvesnis.

Knygą „Mėnulio dezertyrai“ galima skaityti ir nežinant ankstesnės poeto kūrybos – ji vientisa ir pakankamai uždara kaip savarankiška meninė sistema.

Prieš porą dešimtmečių Romas Daugirdas buvo bene svarbiausias jaunų ir jauniausių autorių „treneris“. Visai įmanoma, kad ir nauja jo poetika, nauja kokybė susilauks sekėjų.“ – Valdemaras Kukulas