1. Kai kalbame apie Holokaustą, kokį laikotarpį turime omenyje?

Holokaustas (taip įvardijamas kaip žydų naikinimas), apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo įgyvendinama rasistinė, diskriminacinė ir teroro politika žydų atžvilgiu. 1939 m. rugsėjo mėn. pradėtos okupuotos Lenkijos žydų žudynės ir telkimas getuose. Tragiškiausias Holokausto laikotarpis truko ketverius metus – nuo 1941 m. birželio iki 1945 m. gegužės mėn., kai buvo vykdomos visuotinės žydų žudynės.

2. Kiek žydų buvo nužudyta per Holokaustą?

Tikslų aukų skaičių nustatyti yra neįmanoma. Apytikslė statistika teigia, jog buvo nužudyta buvo 5860 000 žydų tautybės žmonių. Dauguma institucijų pripažįsta, jog Holokausto metu žuvo apie 6 milijonai žydų.

3. Kiek ne žydų tautybės civilių gyventojų buvo nužudyta Antrojo pasaulinio karo metu?

Kadangi nustatyti tikslų skaičių yra neįmanoma, pripažįstama, jog šis skaičius yra artimas 5 milijonams. Naciai yra jų talkininkai persekiojo ir žudė šias etnines ir socialines grupes: čigonus, serbus, Lenkijos inteligentus, įvairių tautybių rezistencijos kovotojus, vokiečius, kritikavusius nacizmą, homoseksualus, neįgalius, Jahovos liudytojus ir asocialius asmenis (elgetas, valkatas ir klajojančius prekeivius).

4. Kokios žydų bendruomenės patyrė netektis Holokausto metu?

Kiekviena žydų bendruomenė okupuotoje Europoje patyrė netekčių. Žydų bendruomenės Šiaurės Afrikoje buvo persekiojamos, tačiau tose šalyse žydai nebuvo nei deportuojami į mirties stovyklas, nei sistemiškai žudomi.

5. Kiek kiekvienos nacių valdomos ar okupuotos šalies žydų buvo nužudyta (pvz.: kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos žydų žuvo Vokietijos, Estijos ir Latvijos lageriuose arba Lenkijoje buvusiose mirties stovyklose) ir kokią dalį prieškario žydų gyventojų jie sudarė?

(Šaltinis: Encyclopedia of the Holocaust)

Lenkija 3.000.000      90.9 proc.

SSRS 1.100.000         36.4 proc.

Vengrija 569.000       69.0 proc.

Rumunija 287.000     47.1 proc.

Lietuva 143.000      85.1 proc.

Vokietija 141.500      25.0 proc.

Olandija 100.000       71.4 proc.

Bohemija/Moravija     78.150 66.1 proc.

Prancūzija 77.320      22.1 proc.

Latvija 71.500            78.1 proc.

Slovakija 71.000        79.8 proc.

Graikija 67.000           86.6 proc.

Jugoslavija 63.300     81.2 proc.

Austrija 50.000          27 proc.

Belgija 28.900           44 proc.

Italija 7.680              17.3 proc.

Estija 2.000              44.4 proc.

Liuksemburgas 1.950 55.7 proc.

Norvegija 762             44.8 proc.

Danija 60                    0.7 proc.

Suomija 7                    03 proc.

Bulgarija 0                  0.0 proc.

6. Kas yra mirties stovykla? Kiek jų buvo ir kur?

Mirties (arba masinio žudymo) stovykla yra koncentracijos stovykla, kurioje veikė specialiai įrengta žudymo sistema. Veikė šešios tokios stovyklos: Aušvico-Birkenau (Osvencimo), Belzeco (Belžeco - liet.k.), Chelmno, Maidaneko, Sobiboro, Treblinkos. Visos jos buvo okupuotoje Lenkijoje.

7. Ką reiškia terminas „galutinis sprendimas" ir kokia jo kilmė?

Terminas „galutinis sprendimas“ (Endl''sung) reiškia Vokietijos planą išnaikinti (t.y. išžudyti) visus Europos žydus – 11 mln. žmonų. Šis terminas buvo pavartotas Vanzė (Wannsee) (Vokietija) konferencijoje, vykusioje 1942 m. sausio 20 d., kur tuometiniai aukščiausi Vokietijos pareigūnai aptarė šio plano įgyvendinimą.

8. Kada prasidėjo „galutinio sprendimo“ vykdymas?

Jau pirmaisiais Trečiojo reicho gyvavimo metais naciai išžudė dešimtis žydų, arba jie mirė dėl tiesiogiai žydams taikytų diskriminacinių priemonių poveikio. Bet dauguma buvo priversti emigruoti iš Vokietijos ir jos užgrobtų teritorijų. 1939 m. rugsėjo–spalio mėn. okupuotoje Lenkijoje buvo nužudyta 5 tūkst. žydų, o likusius pradėta telkti getuose. Tačiau sistemingas žydų žudymas prasidėjo tik 1941 m. birželį Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. „Galutinis sprendimas“ buvo pradėtas vykdyti 1942 m. kovo mėn. masiškai mirties stovyklose naikinant Lenkijos žydus.

9. Kaip vokiečiai apibūdino, kas yra žydas?

1935 m. lapkričio 14 d. naciai paskelbė dokumentą, kuriame pateikiamas žydo apibrėžimas:

žydas – tai asmuo, kurio trys seneliai yra žydai;

žydas – tai asmuo, kurio du seneliai yra žydai ir priklausė žydų religinei bendruomenei iki 1935 m. rugsėjo 15 arba buvo į ją priimtas vėliau;

žydas – tai asmuo, kuris turėjo du senelius žydus ir buvo vedęs žydę ar buvo ištekėjusi už žydo arba vedė/ištekėjo po 1935 m. rugsėjo 15 d.;

žydas – tai asmuo, gimęs anksčiau išvardintose šeimose po 1935 m. rugsėjo 15 d. arba jei jis buvo gimęs po 1936 m. liepos 31 d. dėl nesantuokinių santykių su žydu.

10. Kaip vokiečiai elgėsi su tais, kurie turėjo žydiško kraujo, bet nebuvo klasifikuojami kaip žydai?

Asmenys, kurie nebuvo klasifikuojami kaip žydai, tačiau turėjo žydiško kraujo (kurie turėjo vieną ketvirtadalį ar pusę žydiško kraujo, bet neturėjo nei žydo sutuoktinio, nei žydų religinės bendruomenės nario statuso), buvo vadinami mišrūnais (Mischlinge) ir skirstomi į dvi grupes:

• Pirmojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių du iš senelių buvo žydai;

• Antrojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių vienas iš senelių buvo žydas.

Mišrūnai negalėjo būti nacių partijos ar kitų jos organizacijų (SS, SA) nariais. Nors jie galėjo tarnauti Vokietijos armijoje, tačiau jiems negalėjo būti suteiktas karininkų laipsnis. Jiems taip pat buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje bei dirbti tam tikrose profesijose. (Tačiau individualiais atvejais mišrūnams tam tikroms aplinkybėms būdavo taikomos išimtys.) Nacių pareigūnai svarstė planus sterilizuoti mišrūnus, tačiau tai niekada nebuvo padaryta. Antrojo pasaulinio karo metu pirmojo laipsnio mišrūnai buvo kalinami koncentracijos stovyklose arba deportuoti į mirties stovyklas.

11. Kokios buvo pirmosios priemonės, kurių naciai ėmėsi prieš žydus?

– 1933 m. balandžio 1 d. naciai paskelbė žydų parduotuvių ir kitokių žydų verslų boikotą;

– 1933 m. balandžio 7 d. buvo išleistas įstatymas dėl Valstybės tarnybos, kuriuo valstybės tarnybose buvo draudžiama dirbti ne arijų rasės žmonėms. Iš pradžių išimtys buvo taikomos tiems, kurie valstybės tarnyboje dirbo nuo 1914 m. rugpjūčio, taip pat Pirmojo pasaulinio karo veteranams ir tiems, kurių tėvai ar sūnūs žuvo kovodami už Vokietiją ar jo sąjungininkes.

– 1933 m. balandžio 7 d. išleistas įstatymas draudžiantis ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą ar įgyti teisininko profesiją.

– 1933 m. balandžio 22 d. buvo išleistas dekretas dėl gydymo paslaugų asmenims, kuriuo gydymo išlaidos nebuvo kompensuojamos asmenims, kurie konsultuodavosi pas ne arijų rasės gydytojus.

– 1933 m. balandžio 25 d. išleistas įstatymas, ribojantis žydų vaikų priėmimą į Vokietijos mokyklas.

12. Kada buvo įsteigta pirmoji koncentracijos stovykla ir kas buvo pirmieji jos kaliniai?

Pirmoji koncentracijos stovykla buvo atidaryta 1933 m. kovo 22 d. Dachau. Pirmieji jos kaliniai buvo politiniai kaliniai (komunistai ir socialdemokratai), recidyvistai, homoseksualai, Jehovos liudytojai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos). Kitos nacių laikytos problematiškomis grupės buvo žydų tautybės žurnalistai, rašytojai, teisininkai, pramoninkai ir politikai.

13. Kokias žmonių grupes naciai laikė valstybės priešais ir juos persekiojo?

Trečiojo Reicho priešais buvo laikomi ir persekiojami žydai, čigonai, socialdemokratai ir kiti politiniai oponentai, Jahovos liudytojai, homoseksualai, recidyvistai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos)

14. Ar skyrėsi nacių vykdytas žydų persekiojimas nuo kitų grupių,kurias laikė Trečiojo Reicho priešais, persekiojimo?

Žydai ir čigonai buvo vienintelės grupės, kurias naciai sistemingai naikino. Išvengti nacių paskelbto mirties nuosprendžio žydai galėjo tik pabėgdami iš nacių valdomos Europos. Pagal nacių planą visi žydai iki vieno turėjo būti sunaikinti. Tuo tarpu kitų nusikaltėlių ar Trečiojo Reicho priešų šeimos paprastai nebuvo laikomos atsakingomis. T.y., jeigu vienas asmuo buvo sunaikinamas arba išsiunčiamas į koncentracijos stovyklą, tai nereiškė, jog ir kitiems jo šeimos nariams grėsė toks pats likimas. Be to, daugumoje atvejų, asmenys buvo priskiriami nacizmo priešams dėl tam tikrų savo veiksmų ar politinių nuostatų, t.y. veiksmų ar požiūrių, kurie galėjo būti pakeisti. Tuo tarpu žydai ir čigonai priešais buvo laikomi vien dėl rasinės kilmės, kurios negalėjo pakeisti.

15. Kodėl būtent žydai buvo pasmerkti visiškam sunaikinimui?

Nacių išskirtinės neapykantos žydams paaiškinimas glūdi jų pasaulėžiūroje, kurioje istorija buvo suvokiama kaip rasių kova. Jie laikė žydus rase, kurios tikslas buvo dominuoti pasaulyje, ir dėl to jie trukdė arijų rasei dominuoti. Naciai tikėjo, kad visa istorija – tai rasių kova, kurios kulminacija turėjo būti aukštesniosios arijų rasės triumfas. Todėl jie laikė savo pareiga išnaikinti žydus, kurie kėlė grėsmę. Be to, jų manymu, jau vien žydiška kilmė juos darė nusikaltėliais, kurie niekada negalės būti reabilituoti, ir todėl jie buvo beviltiškai korumpuota žemesnioji rasė. Be abejo, prie nacių neapykantos žydams ir iškreipto suvokimo apie žydus prisidėjo ir kiti veiksniai. Visų pirma, tai - šimtametes tradicijas turintis krikščioniškasis antisemitizmas, kuris formavo neigiamą žydo kaip Kristaus žudiko, velnio bendrininko, užsiimančio magija ir burtais, stereotipą. Svarbus buvo politinis antisemitizmas, gyvavęs XIX a. pab. –XX a. pirmoje pusėje, kuris žydus laikė grėsme egzistuojančiai visuomenės tvarkai. Šie veiksniai suformavo nacių nuostatą apie žydus, kurios reikia persekioti ir visiškai sunaikinti.

16. Ar visi vokiečiai rėmė Hitlerio planą persekioti žydus?

Nors ne visi Vokietijos gyventojai pritarė Hitlerio vykdomai žydų persekiojimo politikai, nėra jokių įrodymų apie plataus mąsto protestą. Buvo vokiečių, kurie ignoravo 1933 m. balandžio 1 d. boikotą ir specialiai pirko žydų parduotuvėse bei padėjo žydams pabėgti ir pasislėpti. Tačiau tokių buvo labai mažai. Kai kada netgi Hitlerio oponentai pritarė antižydiškai politikai. Dvasininkijos tarpe taip pat buvo įvairių nuostatų. Vienus dvasininkus naciai deportuodavo į koncentracijos stovyklas už atsisakymą bendradarbiauti vykdant antisemitinę politiką, pavyzdžiui Berlyno vyskupą Bernhardą Lichtenbergą, kuris kasdien viešai melsdavosi už žydus. Kiti, kurių buvo dauguma, laikėsi nacių nurodymų dėl Vokietijos žydų ir atvirai neprotestavo.

17. Ar sąjungininkai ir kiti laisvojo pasaulio žmonės žinojo apie įvykius Europoje?

Visą veiklą iki „galutinio sprendimo“ naciai vykdė viešai ir nušviesdavo spaudoje. Užsienio korespondentai komentavo visus antisemitinius veiksmus, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomi Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Prasidėjus karui informaciją gauti buvo daug sunkiau, nepaisant to, pranešimai apie žydų likimą buvo spausdinami. Nors naciai viešai neskelbė apie „galutinį sprendimą“ ir vykdomą politiką, nepraėjus metams nuo sisteminio žydų naikinimopradžios, pakankamai detali informacija pradėjo skverbtis į Vakarus. Pirmąjį pranešimą apie masinį žydų žudymą Vakarams nusiuntė Lenkijos Bundas (žydų socialistų politinė organizacija), kuris pasiekė Angliją 1942 m. pavasarį. Nors tokie pranešimai nebuvo išsamūs ir tikslūs, sąjungininkai gana anksti sužinojo žinojo apie Vokietijoje vykdomą politiką žydų atžvilgiu.

18. Kokios politikos žydų atžvilgiu laikėsi Vokietijos sąjungininkės Japonija ir Italija?

Japonija ir Italija, Vokietijos sąjungininkės Antrajame pasauliniame kare, nebendradarbiavo, įgyvendinant „galutinį sprendimą“. Nors spaudžiant Vokietijai, Italijoje ir buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, Musolinio vyriausybė atsisakė vykdyti „galutinio sprendimo“ planą ir kategoriškai atsisakė deportuoti iš šalies žydus. Be to, okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose italai gynė žydus ir neleido jų deportuoti. 1943 m. Vokietijai okupavus Italiją čia gyvenę žydai tapo „galutinio sprendimo“ taikiniais.

Japonai taip pat buvo palyginti tolerantiški žydų atžvilgiu. Nepaisant stipraus Vokietijos spaudimo imtis griežtų priemonių prieš žydus, Japonija atsisakė tai daryti. Iki 1941m. pavasario į Japoniją galėjo atvykti pabėgėliai. Japonijos okupuotoje Kinijoje žydai taip pat buvo palankiai sutinkami. 1941 m. vasarą ir rudenį pabėgėliai buvo perkelti į Šanchajų, tačiau iki 1943 m. pradžios prieš juosnebuvo imtasi jokių priemonių, kol jie buvo priversti keltis į Hongkev getą. Nors sąlygos gete buvo sunkios, jos buvo nepalyginamai geresnės už sąlygas nacių kontroliuotuose getuose.

19. Kas yra Pasaulio teisuoliai?

Pasaulio tautų teisuoliais vadinami nežydų kilmės asmenys, kurie gelbėjo žydus Holokausto metu. Pasaulio tautų teisuolių buvo kiekvienoje nacių okupuotoje šalyje ir jų sąjungininkėje. Šie žmonės gelbėjo žydų gyvybes. Pasaulio tautų teisuolio vardus suteikia ir juos pagerbia Jad Vašemas (Yad Vashem) Izraelio Nacionalinis Holokausto atminties memorialas. Kruopščiai įvertinę kiekvieną atvejį, Pasaulio teisuolių vardus Jad Vašemas 1953-2011 m. pripažino apie 24 000 gelbėtojų trijose skirtingose kategorijose. Daugiausia asmenų, kuriems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, yra Lenkijoje. Skaičius 24 000 toli gražu nėra galutinis, kadangi yra daugybė atvejų, apie kuriuos niekuomet nebuvo pranešta, dažniausiai todėl, kad išgelbėtieji jau mirė. Be to, į šį skaičių įeina tik tie, kurie tiesiogiai rizikavo savo gyvybėmis, gelbėdami žydus. Tarp jų nėra tų, kurie padėjo išlikti kitomis priemonėmis.

20. Kokie buvo Niurnbergo teismo procesai?

Terminas Niurnbergo procesas reiškia du nacių karo nusikaltėlių teismų etapus, vykusius po karo. Pirmieji teismai įvyko 1945 m. lapkričio 20 d. -1946 m. spalio 6 d. Juos vykdė Tarptautinis karinis tribunolas, kurį sudarė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir JAV atstovai. Šiame etape buvo teisiami politiniai, kariniai ir ekonominiai Trečiojo Reicho lyderiai, kuriuos Sąjungininkai buvo paėmę į nelaisvę. Tarp jų buvo A. Rosenbergas, J. Streicheris (Štreicheris - liet.k.), E. Kaltenbruneris, J. Ribentropas, R. Hessas (Gesas- liet.k.) ir kt. Tačiau patys žymiausi iš jų - Hitleris, Himleris ir Giobelsas (Gebelsas-liet.k.), nusižudė dar prieš karo pabaigą.

Antrajame etape teismą vykdė Niurnbergo karinis tribunolas, kurį įsteigė JAV Vyriausybės biuras Vokietijoje. Jame buvo teisiami 12 aukšto rango Trečiojo Reicho pareigūnų, tarp kurių buvo ministrų kabineto nariai, diplomatai, gydytojai, vykdę medicininius ekspermentus ir SS karininkai, dirbę koncentracijos stovyklose ar vykdę genocidą nacių okupuotose teritorijose.

Parengta pagal Simon Wiesenthal centro Multimedia mokymo centro medžiagą

Šaltinis: Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti