Labas, mielas skiautinėtojau,

šiomis dienomis miestą ištiko kaštonų papsėjimo metas. Papt-papt, tai čia, tai ten krenta nuo kaštonmedžių žali kamuoliukai, atsimušdami į grindinį, iš jų iššoka rudi ir pasišokinėdami ritasi, ritasi, ritasi...

Nevertingi, sakai? O man gražūs.

Gaudau juos, renku, parsinešiu namo, vyniosiu į skiautes, ir tokie bus mano skiautiniai – kaštoniniai. O paskui išdalinsiu, išdovanosiu – po vieną, po vieną. Nori? Turiu ir Tau.

Pirmąjį kaštoną atiduočiau Švento Ignoto gatvėje įsikūrusiai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai. Jie organizuoja recenzijų rašymo dirbtuves. Jei iš to atsiras nors keletas gerų recenzijų, tai bus verta daugiau nei vieno kaštono.

Antrasis kaštonas teįkrenta į studento kišenę. Su sąlyga, kad ji nekiaura. Ir kad karstymasis po medžius adrenalino beieškant netaps pagrindine kultūrine jo veikla. Miestas gali pasiūlyti daug daugiau.

Pavyzdžiui, trečiasis kaštonas galėtų nuriedėti po fortepijonu Nacionalinėje filharmonijoje. Tame ryškiame apšvietime ryškus blizgantis po blizgančiu . Gražiai taukštelėtų į apšviestas grindis – blizgantis pariedėtų po blizgančiu, dar prieš mostelint batuta dirigentui. Ir naujasis koncertų sezonas prasideda.

Ernestui Noreikai, poetui, mėgstančiam klaidžioti po rūką, mielai atiduočiau ketvirtąjį kaštoną. Bet, ko gero, jis ir pats jų turi prisirinkęs. Juk kažką norės pasiimti į tą laiko mašiną, apie kurią rašo „Aštuntojoje dienoje“.

Jei kur nors prie universiteto susitikčiau mielą filosofą, linksmąjį komunikacijos specialistą Kęstą Kirtiklį, neseniai „Bernardinai.lt“ išdėsčiusį savo požiūrį į Gatvės muzikos dieną Minske, pasiūlyčiau jam penktąjį kaštoną. Gal ir neimtų, juk prie Prezidentūros, kur jam tenka vaikštinėti, yra tiek ir tiek tų kaštonų, papsi, papsi.

Režisieriaus Cezario Graužinio pasakojimas apie teatro patirtis vertas ne šeštojo, o daugybės kaštonų, kuriuos jam reikėtų pasidalinti su Aušra Gudavičiūte, parengusia gerą pokalbį.

Turbūt visi leidėjai kartu su poetu ir „Literatūros ir meno“ redaktoriumi Kornelijumi Plateliu gali atsidusti: „Jei nieko nedarysim, išmirs ir paskutiniai skaitytojai“. Išdalintume jiems visus grybus ir uogas, kad tik pagyventų ilgiau (žinoma, prieš tai reikėtų įsitikinti, kad to skaitytojo nenuodijame musmiriniais tekstais). Tad septintąjį kaštoną atiduočiau leidėjams paguosti.

Birutė Pūkelevičiūtė yra parašiusi romaną „Aštuoni lapai“. „Tad man labai malonu pranešti, – sakyčiau, aš kaštonų įteikimo ceremonijoje, – kad būtent aštuntasis kaštonas atitenka festivalio „Tarp“ rengėjams už paskelbtą poetinių filmų konkursą pagal B. Pūkelevičiūtės kūrybą. Kai bus paskelbtas nugalėtojas, eisiu žiūrėti.

Kaštonai laisvinasi iš medžių prieglobsčio ir Žemaitijoje, tačiau Himalajuose jų turbūt nėra. Praleidau vasarą progą paklausti Pauliaus Normanto, vis keliaujančio į tuos kraštus. Užtat Giedrė Kazlauskaitė „Šiaurės Atėnuose“ šį keliautoją ir fotografą pakamantinėjo atsakingai, tad devintasis kaštonas ritasi per Senamiestį jos vadovaujamos redakcijos link.

Ar dešimtojo pakaktų visiems tautodailininkams, bandantiems Juodkrantėje taisyti pūvančias Raganų kalno skulptūras? Turbūt lygiai tiek pat vienuoliktasis kaštonas galėtų pagelbėti restauratoriams, sugrąžinusiems paveikslą į Vilniaus Bernardinų bažnyčią.

Dvylika. Tiek Ispanijos žaidėjų paskelbta Europos vyrų krepšinio čempionato nugalėtojais. Neabejotinai beveik visą rugsėjį vykusį turnyrą galima laikyti ir kultūriniu įvykiu, švysteliu dvyliktąjį kaštoną įsivaizduojamo Pao Gasolio link, gal pagaus kur nors...

Tryliktojo skrydis driekiasi Kaune esančio muziejaus link, kuris saistosi su M. K. Čiurlioniu ne tik vardu, bet ir nepamiršta ir jo gimtadienio data.

Prahoje ir Varšuvoje turbūt taip pat krenta kaštonai. Nors Ramunė Brundzaitė jų nemini, bet turbūt tik dėl to, kad buvo kitu metų laiku. Vienas gražesnių aprašymų pastarąjį mėnesį. Keturiolikto kaštono dydžio sakiniais.

Dovilė Zelčiūtė rašo apie spektaklio premjerą. Stiprus emocinis užtaisas tekste, tikiu, ne tik dėl to, kad rašytas poetės. Penkioliktas kaštonas krenta jai po kojom.

Jau užsiminiau apie kaštonų būties klausimą Čekijos ir Lenkijos sostinėse. O Italijos? „Katalikų pasaulio leidinių“ išleistoje knygoje „Vadovas po Šventąjį miestą“ pristatomi visai kiti dalykai, bet tikėtina, kad kaštonai ten auga. Na, šešioliktasis kaštonas, nors ir lietuviškas, nevalgomas, tebus prisiminimas apie šią gerą knygą po Romą.

Septynioliktasis kaštonas tepateks ten pat, kur ir pirmasis – Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai į rankas. Šventasis Jeronimas – Biblijos vertėjas. Jo vardo premija teikiama rugsėjo 30 dieną, kurios metu pagerbiami geriausi vertėjai. Šiais metais apdovanojimai skirti Lionginui Pažūsiui ir Elizabeth Novickas.

Jei Seimas įstatymu suteiks galimybę kurti Kino centrą, aštuonioliktą kaštoną pataupysiu ir atiduosiu pirmam to centro lankytojui, jei turėsiu galimybę.

Devynioliktasis šio medžio vaisius papteli kažkur šalia afišos, pristatančios trumpų filmų festivalį. Kartais atrodo, kad ruduo Lietuvoje yra derlingiausias laikas kino sričiai. Gal taip ir yra. Belaukiant „Kino pavasario“.

Iki pat Naujųjų metų dar nes sykį po Bernardinų langais kalbėsime ir apie pranciškonų inicijuotą projektą „Pax et Bonum“. Dvidešimtąjį šios savaitės kaštoną noriu paridenti į Svėdasus, kur įvyko koncertas iš „Mažųjų susitikimų“ ciklo. Didieji stebuklai visad išauga iš mažų dalykų. Nes tik atkreipus dėmesį jie pradeda augti tiesiog akyse.

Kiek groteskišką formą kalbėjimas apie stebuklus įgauna Vaido Jauniškio komentare, ir už tai jam dvidešimt pirmasis virtualus kaštonas iš šios savaitės kraitės.

Kino naujienų turtinga ir Lietuva, tačiau Venecija taip pat negali skųstis. Neseniai išdalinti festivalio liūtai, teplaukia jų link dvidešimt antrasis kaštonas.

Sulig dvidešimt trečiuoju dar sykį primenu „Pax et Bonum“. Vilniaus rotušėje – Lietuvos Žydų genocido dienai paminėti skirtas koncertas turėtų pritraukti daug žmonių.

Dvidešimt ketvirtąjį kaštoną galvojau atiduoti džiazo sričiai, bet jis dar vyks spalį, tad sulauks savo meto vaisių, todėl jį permetu į vienos iš žinomiausių grupių – R.E.M. – daržą. Nusprendė išsiskirstyti. Ką gi, gaila. Ausyse skamba „Losing my religion“.

Paskutinis šios savaitės kaštonas tebus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią Kaune atkuriantiems broliams. Kai tas paskutinis kaštonas patamsės nuo laiko, jo spalva išties taps labai panaši į pranciškoniško abito.

O kaštonai vis papsi nuo medžio, nukritę atšoka, rieda toliau, dar toliau, dingsta iš akių, jau į kitą savaitę, o ir mes visi tenai, iš paskos...

Iki pasimatymo.