Žydų geto gatvė Vilniuje. Nuotr. iš www.deathcamps.org

Kalba, pasakyta Holokausto aukų minėjime Paneriuose 2011 m. rugsėjo 23 d.

Šioje vietoje aptemsta ir susvyruoja viskas. Proto ir gėrio triumfas. Žmonijos pažangos idėjos. Netgi tikėjimas Dievo apvaizda. Ir visa, ką šiandien čia atsinešėme, rodosi netikra, nepilna, neadekvatu. Mūsų žodžiai, mūsų gėlės, mūsų liūdesys, mūsų giesmės ir maldos. Tai tylos, prarasto žado ar atimtos žodžio teisės vieta. Vienintelė tyla čia atrodo tikra ir sąžininga.

Dairausi aplinkui ir negaliu patikėti: koks tyras ir nekaltas čia gamtovaizdis. Ir kaip gražiai, švelniai lietuvių kalba skamba tas Vilniaus apylinkių vietovardis – Paneriai. Tačiau į žydų tautos Holokausto istoriją jis įrašytas kita, suslavinta, savo vardo forma – Ponary. Trys čaižūs, šalti skiemenys. Lyg šūvis. Ar priešmirtinis riksmas. Kraupūs skiemenys, nuo kurių tebestingsta kraujas. „Kaip vadinasi ši vieta?“ – klausia sunkvežimiu čia atvežti eiliniai pasmerktieji. „Ponary“, – atsako kažkuris iš budelių. Pasigirsta sielvartinga moterų rauda. Viltis užgeso: Ponary – tai mirties vardas.

Visoje Lietuvos istorijoje nėra baisesnės Golgotos už šią. Jokie Vilniaus karai, gaisrai, maro epidemijos savo siaubu neprilygs Paneriams. Ištisus trejus metus čia pagal pragarišką planą buvo naikinami žmones. Visais metų laikais. Dieną ir naktį, prie mėnulio šviesos. Net per didžiąsias krikščionių šventes. Šimtas tūkstančių nužudytųjų užkasti šioje Golgotoje. Kone visa Lietuvos Jeruzalė. Lenkų šviesuomenė ir pasipriešinimo naciams dalyviai. Kunigai. Rusų belaisviai. Čigonai. Generolo Plechavičiaus rinktinės kareivėliai. Šėtoniškas mirties konvejeris sukosi ir sukosi.

Šįryt Bernardinų bažnyčioje pradėję Holokausto aukų atminimo procesiją į Panerius, pralenkėme mažą paminkliuką, stovintį prie Vilnios upės, šalia Užupio tilto. Tai vilniečių pagarbos ir padėkos ženklas Mieczysławui Dordzikui, paaugliui amatų mokyklos moksleiviui, kuris 1931 metų balandžio 23 d. nuskendo patvinusioje Vilnioje gelbėdamas skęstantį žydų berniuką Chackelį Charmacą. Keturmetis vaikas liko gyvas. 41-ųjų vasarą jam turėjo būti keturiolika ar penkiolika. Chackeli Charmacai, ar tu irgi likai čia, po Panerių pušimis? Ar nebuvai dar kartą stebuklingai išgelbėtas?

Nesigailėta nieko. Vaikų ir senių – labiausiai. Aštuonerių metų Samuelį Epšteiną lietuviai policininkai surado pasislėpusį pas kaimynus. Ištempę į kiemą nušovė ir paliko gulėti kraujo klane kaip perspėjimą kitiems. Jo geriausias draugas, bendraamžis ir bendravardis Samuelis Bakas buvo išgelbėtas. Benediktinių vienuolyne įrengtame archyve jį kartu su motina ir keliais kitais žydais išslapstė sesuo vienuolė Marija Mikulska, Vladas Žemaitis ir archyvo direktorius kunigas Juozapas Stakauskas.

Minkštai ir meiliai, sakytum, moteriškai tariamas šio miesto vardas jidiš kalba – Vilne. Kodėl čia buvo atsuktas automato vamzdis į vargšą vaiką? Žinoma, budelių ir išgamų yra kiekvienoje tautoje. Bet man baisiausia, kad tie, kurie talkino naciams represuojant ir žudant nekaltus žmones, tarėsi tarnaujantys Lietuvai, kovojantys už tautos laisvę ir gerovę. Dalis jų net laikė save katalikais, sekmadieniais dalyvaudavo mišiose. Koks baisus turėjo būti tų žmonių aklumas ir širdies tamsa. O mums kokių ašarų ir kokios atgailos dar prireiks, kad nesinešiotume širdyje graužiančio šios tragedijos priekaišto? Ir veltui visi mėginimai teisintis objektyviomis aplinkybėmis, dėti ant svarstyklių vienos ir kitos sistemos piktadarybes, vienos ir kitos tautos kančias.

Apreiškimo šv. Jonui knygoje yra eilutės apie Dievo išrinktųjų šlovę. Danguje pasirodo milžiniška minia „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7,9). Regėtojui paaiškinama: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7,14). Mirties slėnyje, kurio vardas Ponary, šiandien stovi šimtatūkstantinė minia baltais apsiaustais. Atėjusių iš didžio sielvarto. Palaimintų ir išaukštintų per Avinėlį, tai yra – per nekaltą auką. Jų žaizdos paslaptingu būdu šviečia žemei. Izaijas, didysis Izraelio pranašas, yra apgiedojęs kenčiantį Dievo Tarną, kuris prisiėmė sau mūsų negalias.

Mūsų stovėjimas čia daug sunkesnis. Mums lieka tik dejuojanti ir raudanti širdis. Ano didžiojo Vilniaus sielvarto aidas. Išmintis, atsirandanti kenčiant kartu su kitais. Tiesa apie budelius ir jų aukas. Dar būtinai – atgailos pelenai. Atleisk, Samekai Epšteinai, atleisk, Chackeli Charmacai, kad Vilne neišgelbėjo jūsų. Jūs buvote mūsų broliai, ir mums trūksta jūsų šiame mieste.