Diskusijos dėl aukštojo mokslo reformos primena kokia daugybė problemų yra iškilusių. Pavyzdžiui, mokyklų autonomijos problema, visų pirma kylanti tuomet, kai diskusijose prabylama apie universitetų valdymo formos keitimą. Iš oficialių kalbų susidaro įspūdis, jog valdymo reforma dėl ne visiškai akivaizdžių priežasčių yra laikoma visų aukštojo mokslo negerovių panacėja. Joms atkertama, kad ilgametis rektorius gali ir turi likti savo poste. Nes aukštoji mokykla yra autonomiška ir pati nusprendžia, kas gerai.

Tačiau visa tai vyksta tuo lygmeniu, kuris daugumai tų, kurie vadinami jaunaisiais mokslininkais ar dėstytojais, yra nepasiekiamas. Maža to, asmeninė patirtis kužda, jog apskritai klausimai susiję su mokslo politika rūpi stulbinamai mažam nuošimčiui jaunųjų mokslininkų. Kodėl? Galbūt todėl, kad jie jaučiasi ne autonomiški, o, pasitelkus žinomą kalambūrą, nepriklausomi – nuo jų tikrai niekas nepriklauso, nepaisant skambių deklaracijų apie rūpinimąsi mokslo ateitimi.

Autonomija dažniausiai suprantama kaip kuo mažesnis valstybės kišimasis į aukštosios mokyklos reikalus, jos mokymo programas, kadrų skyrimą ir atleidimą, išteklių administravimą. Jei nežinočiau, jog šis principas suformuluotas ne pernai ir net ne 1990-aisiais, jis man skambėtų įtartinai. Koks dar socialinis institutas pageidauja ir primygtinai reikalauja kuo mažesnio valstybės kišimosi? Ogi rinka.

Tuomet galbūt ir nestebina, kad populiariojoje sąmonėje, kurion, beje, nesipriešindami įsilieja ir daugybė akademikų, šiedu dalykai, turiu omenyje rinką ir universitetą, nejučiom persidengia, susipina ar net visiškai susilieja.

Rinka dažnai, nors vargu ar visuomet sąmoningai, yra pateikiama kaip tam tikra žmogiškos prigimties kvintesencija. Juk žmogus – tai racionalus gyvūnas. Su tuo ginčytis nepriimta. Kaip ir nepriimta atkreipti dėmesį į vieną populiariosios sąmonės manevrą, visą įvairialypį žmogiškąjį racionalumą sukonkretinantį į siaurai suprastą ekonominį racionalumą. Kaip elgiasi racionalus žmogus? – maksimizuoja savo naudą. O kur yra tinkamiausia vieta tai padaryti? – laisvoje rinkoje. Tad kas geriausiai įkūnija žmogiškąjį racionalumą?..

Savaime rinkos demonizuoti nenoriu. Ilgą laiką buvusi išties auksine svajone, prieš porą dešimtmečių rinka ėmė virsti tikrove. Tačiau tokia tikrove, kurią teorizavo ne Adamas Smithas, o, pasak rusų eseisto Levo Rubinšteino, – tarybinės propagandinės knygos. Jose rinka buvo bekompromisiškai žiauri, klastinga, laukinė, negailestingai smaugianti darbo žmogų – štai prašau, tokią rinką, tokį kapitalizmą buvusioje TSRS ir susikūrėme.

Tad gal ir neturėtų stebinti, kad daugelio nūdienių Lietuvos universitetų vadovybės autonomiją supranta šia gerokai suprimityvinta rinkos autonomijos prasme. Argi tuomet, kai verslo kompanija klesti, yra keičiami jos vadovai? O kai universiteto reitingai bent jau nekrenta, užimamoji akademinių paslaugų rinkos dalis taip pat nesitraukia, o į sąskaitą teka krepšeliai ir norinčiųjų susimokėti už mokslą pinigai, – negi keisi (di)rektorių? Juk toks pasiūlymas mažų mažiausiai neracionalus. O universitetas, pagal apibrėžimą, bene racionaliausias socialinis institutas, turi siekti naudos, ją maksimizuoti.

Šitaip universitetų autonomija tampa ne savarankiškų sprendimų priėmimu ir gebėjimu paaiškinti ar pasiaiškinti visuomenei, kodėl vienoks ar kitoks sprendimas pasirinktas, bet padaryti taip, kad pastarasis klausimas nekiltų. Susidaro įspūdis, jog šiandieniuose universitetuose autonomija – tai, kai tavęs nekliudo, nepastebi, nesikiša, kai gali tyliai nulindęs į kamputį kažką sau veikti ir gauti pelno.

Supaprastintas racionalumas veikia kitą svarbų autonomiškos universitetinės bendruomenės aspektą – jos narių solidarumą. Jis tampa savisauga nuo puolančio pasaulio, nuo valstybės, bandančios pasiteirauti, kaip sekasi, nuo konkurentų, kurie tik ir tyko pasinaudoti tokiais klausimais ir nelabai sėkmingais atsakymais į juos.

Taip, politikai ir visuomenės veikėjai man, einančiam į auditoriją, nenurodo nedėstyti Marxo, Heideggerio ar Carlo Schmitto. Tiesą sakant, jei norėčiau, paskaitose galėčiau rafinuotai arba nelabai skleisti gryniausią rasizmą, nacizmą ar Algirdo Paleckio tipo komunizmą. Kiek ilgai taip dėstydamas išsilaikyčiau, veikiausiai priklauso nuo skleidimo rafinuotumo lygio. Jei tuo imtų piktintis žiniasklaida, dažnu atveju kolegos solidariai mane apgintų. Universitetų munduro klausimai Lietuvoje – nediskutuojama vertybė, ir kuo aukščiau prisiūta munduro saga būtų kaltinama, tuo uoliau būtų siekiama apsiginti. Dažniausiai, ko blogo, ginamasi būtų autonomijos ir dėstymo laisvės argumentais.

Nors kažin, ar akademinės laisvės argumentą kas nors prisimins, kai / jei sumanysi kokį keistą tyrimų projektą, kokią išties egzotišką ir niekieno nekliudytą temą ar idėją. Tuomet mokslo autonomija pasibaigs ir reikės elgtis taip, kaip priimta. Ne dėl to, kad kolegos būtų bjaurūs ar pagiežingi žmonės, ar kokie puritonai, siekiantys sutramdyti išsišokėlį. Tai vyktų dėl finansinių priežasčių ar tiesiog dėl rinkos mentaliteto spaudimo. Kai kuriais dalykais užsiimti nepraktiška (suprask, nepelninga).

Tokios tikrovės akivaizdoje jaunas akademikas eina į auditoriją, kurioje susirinkę jo teikiamų paslaugų vartotojai. Norintys, kad paslauga būtų lengva, nevarginanti ir kokybiška, o svarbiausia – pritaikoma praktiškai, na, ar bent jau kad pakeltų vartotojo vertę rinkoje. Nes studijos, kuo toliau, tuo labiau yra investicija.

Ne, man niekas nenurodo, ką ir kaip turėčiau dėstyti, tačiau taip – esu girdėjęs nuomonę „iš viršaus“: būtų gerai, kad jie visi išlaikytų (suprask, jų nereiktų šalinti ir jie toliau mokėtų).

Tai nuo ko šiandien reikėtų autonomijos? Nuo politikos? Visuomenės tamsumo? O gal verslo racionalumo? Apsuptas priešiškos kariuomenės durtuvų, parlamentas gali „laisvai“ balsuoti, kaip ir apsuptas resursų kranelių mokslininkas gali „laisvai“ dėstyti ir tirti...

Šio komentaro mintys išsakytos pranešime, skaitytame Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos konferencijoje „Aukštųjų mokyklų autonomija: sąvoka ir jos taikymas šiandienos kontekste“, 2011 m. rugsėjo 20 d.