Vasarai pasitraukus tikriausiai ne vieną užklumpa tam tikra „poatostoginė“ depresija: spalvingus kvapus, skonius ir įspūdžius neretai keičia pilka darbo rutina. Tad nėra čia ko ir džiaugtis... Kita vertus, visada galima rasti progų prisiminti šiltojo metų laiko šviesą ir puikią nuotaiką – kiekvieną gerbiamą lankytoją savo draugu vadinantis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras šį kartą, regis, gali pasiūlyti ne tik turiningą bičiulystę, bet ir veiksmingą psichoterapijos seansą: nuliūdę, pavargę, nuobodžiaujantys, o ir visi kiti maloniai kviečiami apsilankyti Estijos nacionalinės operos spektakliuose, kurie LNOBT scenoje vasariškai žydės rugsėjo 23–28 dienomis.

Pirmą kartą istorijoje

Visi šio įspūdingo seanso dalyviai taip pat galės didžiuotis tapę išskirtinio įvykio liudininkais, nes spektaklių mainai tarp trijų svarbiausių Baltijos regiono nacionalinių teatrų yra pirmieji istorijoje. Į Taliną iškeliauja keturi Lietuvos operos ir baleto „ambasadoriai“ – jautrioji „Raudonoji Žizel“, įsimylėjėliai „Romeo ir Džiuljeta“, estetiškoji „Žydė“ ir meistro Eimunto Nekrošiaus už rankos vedamas „Otelas“. Tuo tarpu estai Vilniuje pristato penkis veikalus: Giacomo Puccini „Bohemą“ ir „Toską“, Sergejaus Prokofjevo „Meilę trims apelsinams“, baletus „Manon“ ir „Trys muškietininkai“. 2012 m. sausį Estijos nacionalinėje operoje geriausius savo darbus pristatys latviai, o metams įsibėgėjus jų tikimasi sulaukti ir Vilniuje.

Scena iš spektaklio „Bohema“. Estijos nacionalinės operos archyvo nuotr.

Estų atvežamos operos, be jokios abejonės, patenka į sąrašą kūrinių, kuriuos pamatyti privalo kiekvienas save gerbiantis operos mylėtojas: „Bohema“ ir „Toska“ – žanro klasika, o „Meilė trims apelsinams“ – rečiau publikai pristatomas, sakyčiau, netaisyklingos formos perlas. Na, o jei jau draugauti, tai draugauti rimtai – šį kartą nenuskriausti ir baleto gerbėjai, galėsiantys mėgautis „vienas už visus, ir visi už vieną“ pojūčiu Davido Nixono kurtame spektaklyje „Trys muškietininkai“. O pasiilgę audringų emocijų ir romantiškų atodūsių, visą tai suras garsiajame Kennetho MacMillano balete „Manon“. 

Kokios yra estiškosios šių kūrinių versijos? Atsakant trumpai – netikėtos, spalvingos ir vasariškai gardžios.

Žaidimų aikštelėje išsibarstę „Bohemos“ ir „Trijų muškietininkų“ saldumynai

Puccini „Bohema“ lietuviams – puikiai žinoma opera. Tačiau kokius sceninius apžavus siūlo mūsų bendražygiai estai? Pamenate nelemtąją poatostoginę depresiją? Po tokios Bohemos, ko gero, teks graudžiai ir ilgam su ja atsisveikinti – štai jums ir teatro terapijos galia.

Estų „Bohema“ nustebina vos prasiskleidus uždangai. Scenografijos dailininkų Rano Arthuro Brauno (jis yra ir režisierius, Izraelis) bei Riccardo Gallino (Italija) dėka spektaklis tampa labai netikėtu „saldainiu“. Atrodytų, operoje bohemos jaunuoliai neturi pinigų, istorija liūdna, o kur dar širdį draskantis finalas... Tačiau Estijos nacionalinės operos „Bohema“, regis, nusitveria pačios šviesiausios, meilės ir draugystės linijos, jos pagrindu plėtoja visą estetinę spektaklio partitūrą – saldžios spalvos liejasi ir scenos konstrukcijose, ir veikėjų kostiumuose (autorius Elo Soode). Scenografija labai taupi, jos kūrėjų idėjoms įgyvendinti pakanka kelių smulkesnių buities detalių, o svarbiausiais elementais tampa didžiulės vaizdo projekcijos, kuriose skleidžiasi spalvinga animacijos estetika. Saldumas aprimsta tik kai kuriuose epizoduose, kaip antai – išsiskleidus subtiliems žiemos vaizdams. Tokia „Bohemos“ vaizdinė traktuotė yra išties unikali, tad iš pradžių tenka prie jos pratintis, įsijausti į savotišką vaikų žaidimų aikštelės atmosferą. Tačiau argi šioje operoje pagrindinių kūrinio veikėjų figūros, tarsi lėlės, nėra negailestingai stumdomos Likimo? Estijos nacionalinės operos spektaklyje ši nuojauta yra itin stipri. Žaidimo atmosferą pabrėžia kostiumai, paverčiantys „Bohemos“ veikėjus savotiškomis saldaininėmis lėlytėmis – jais nesistengiama individualizuoti personažų, net ir dviejų svarbiausių operos moterų, priešingybių Mimi ir Miuzetės, kostiumai panašių siluetų. Likimo valia šios spalvotos figūrėlės juokiasi, myli ir liūdi savo pieštose gatvėse, kol finale jas pakeičia mirtis ir šiurpūs išblukę griuvėsiai: paskutiniuose operos „kadruose“ šmėžuojantys lapus pametę medžiai, nors ir iliustratyvūs, savo taupiu grožiu užbaigia operą jautria ir tinkama nata.  

„Bohemos“ pastatymą kūręs Izraelio režisierius Ranas Arthuras Braunas konstruoja dinamišką sceninį vyksmą, nežalojamą perdėto ekspresionizmo ar drastiškų mizanscenų. Pasak kūrėjo, „jaunieji menininkai scenoje pristatomi su humoru ir su ašara, tokie, kokie jie ir yra. Juk būdamas jaunas, negali neigti gyvenimo, net ir nujausdamas jo tragišką pabaigą“. Režisūros požiūriu ši „Bohema“ yra sąlyginai tradicinė ir toks pasirinkimas, ko gero, teisingiausias, turint omeny nuo tradicijos nusigręžusį spektaklio scenovaizdį. Operą puošia ir puikiai „susidainavęs“ solistų ansamblis, kibirkščiuojantis gyvas emocijas, natūralias reakcijas ir malonius išlavintus balsus.

Visiems, kam „Bohemos“ skanumynų bus negana, pravartu aplankyti baletą „Trys muškietininkai“ – čia teatrinius saldainius nuo scenos dalins gerai pažįstami Alexanderio Dumas romano herojai. Sulaukęs puikių atsiliepimų spaudoje (štai „Morning Star“ spektaklį apibūdino kaip „nepakartojamo smagumo reginį, kurį užpildo nuostabus šokis, kokio dar neteko matyti“), šis baletas žada nuotykių, netikėtumų ir humoro dozę tiek mažiems, tiek dideliems.

Estijos nacionalinio baleto spektaklis „Trys muškietininkai“ (choreografas Davidas Nixonas, pagal Alexanderio Dumas romaną). Estijos nacionalinės operos archyvo nuotr.

„Trijų muškietininkų“ choreografas Davidas Nixonas įgyvendino išties patrauklią choreografinę schemą: šalia nepriekaištingai atliekamų klasikinių choreografinių elementų sumaniai įpinti modernaus prado epizodai, o baleto siužetas leido sukurti dinamiškas ir taiklias humoristines masines scenas. Populiarios nuotykinės istorijos dvasią perteikia ir klasikinė scenografija (dailininkas Charlesas Cusickas Smithas), kurioje išvengta pigaus iliustratyvumo, tačiau išlaikyta klasikos smaližiams imponuojanti prabangos ir estetikos dermė. Apskritai spektaklis primena tikrą pasaką: scenoje vyrauja linksmų tonų spalvinė gama, į kurios skambesį darniai įsilieja įspūdingi kostiumai, siužetinės peripetijos ir gyva baleto artistų vaidyba. Šis baletas, be jokios abejonės, ne tik gydo poatostoginę depresiją, bet ir siūlo fantastišką kelionę laiku į erdvę, kurioje būnant pasitrauks gal net pačios tamsiausios mintys.

Aštrioji „Toskos“ ugnis...

Nė vienas operos teatras neapsieina bent kartą neparagavęs bene pikantiškiausio klasikinės operos „pipiro“ – Puccini „Toskos“. Statyta ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ši pavydi primadona jau senokai pasipustė padus ir dingo iš nuolatinio repertuaro, tad mes, paprasti mirtingieji, turėtume džiaugtis galėdami ją išvysti kaip Estijos nacionalinės operos siūlomos programos dalį. Mums pagrindinė šio konkretaus pastatymo intriga yra spektaklio kūrybinės grupės sąraše šmėžuojančios Lietuvos menininkų pavardės – Estijoje „Toską“ režisavo Raimundas Banionis, scenografiją sukūrė Sergejus Bocullo. Jų Puccini operos versija, regis, turėtų įtikti tiek klasikos, tiek modernizmo gerbėjams, mat spektaklyje bandoma derinti abi kryptis. Kaip yra iš tiesų?

Sopranas Heli Veskus operoje „Toska“ (režisierius Raimundas Banionis, scenografas Sergejus Bocullo). Estijos nacionalinės operos archyvo nuotr.

„Toskoje“ užkoduota įspūdinga trijų skirtingų psichologinių tipažų priešprieša, verda aštriausios žmogiškos aistros – aklas pavydas, geismas, kurie už parankės atsiveda kankinimus, žmogžudystę ir galiausiai savižudybę. Kitaip tariant, turime visą geros operos rinkinį! Estijos nacionalinės operos „Toskos“ intriga išskleidžiama pagal tradicinės interpretacijos nubrėžtas gaires, o jos klasicizmas pirmiausia iškyla per solistų mizanscenas ir vaidybos manierą, tačiau šios versijos pipirai, regis, egzistuoja pačioje pasakojamoje istorijoje, o ne jos pateikime. Pamačius, kaip ką tik niekšą Skarpiją nudūrusi Toska smagiai liuoksi prie veidrodžio pasitaisyti savo prabangių garbanų, norisi ne įsitverti kėdės krašto iš įtampos, o tiesiog atlaidžiai šyptelėti. O ir santykiai tarp trijų pagrindinių veikėjų gana sterilūs, emocijos labiau „teatrinės“ nei realistiškai išgyventos... Toks variantas turėtų patikti aktyviojo modernizmo išvargintiems žiūrovams, išsiilgusiems „gryno“ operos pateikimo. Tiesa, spektaklio tradiciškumo kreivę kitokia linkme pasuka urbanistinė, šalto kolorito scenografija: metalinės konstrukcijos sulietos su klasikiniais paveikslais ir istoriniais veikėjų kostiumais. Jei „Bohemoje“ skirtis tarp to, kas įprasta, ir to, kas nauja, tapo sveikos dramaturginės įtampos pagrindu, „Toskoje“ šioji įtampa iš žiūrovų pareikalauja daugiau išlygų.

Vis dėlto, kertinis operos elementas yra pati Toska. Estijos nacionalinės operos žvaigždė, sopranas Heli Veskus gražiai susidoroja su šios nelengvos partijos keliamais uždaviniais, demonstruoja brandų, subtilaus tamsaus atspalvio vokalą. Staigmenų pateikia Skarpijos personažas, kurį neretai įprasta traktuoti kaip šaltakraujį demoną: šiame pastatyme baritono Rauno Elpo atliekamas Skarpija yra žmogiškas, inteligentiškas, jo nuodai veikia ne agresyviai laidant gerklę, o tyliai planuojant kiekvieną būsimą žingsnį Toskos užkariavimo link. O ko verta pragariška Skarpijos muzika ar nepakeliama antrojo veiksmo įtampa! Galima tik stebėtis neblėstančia daugiau nei prieš 100 metų sumaniai parašyto libreto ir partitūros įtaiga...

... ir „Manon“ aistros   

Prie „Toskos“ nepaprastai dera kitas aštrus estiškųjų gastrolių akcentas, Kennetho MacMillano baletas „Manon“, irgi pasakojantis apie lemtingą moterį. Jaudinanti gražuolės kurtizanės istorija turėtų būti neblogai pažįstama operos gerbėjams – pagal Abbé Prévosto pasakojimą „L’histoire du chevalier des Grieux et de Manon Lescaut“ minėtasis Puccini sukūrė savo garsiąją „Manon Lesko“. Tačiau pagrindinė estų siūlomo spektaklio intriga yra choreografo Kennetho MacMillano (1929-1992) pavardė – šis britų šokėjas ir choreografas, 1970-1977 m. buvęs Londono karališkojo baleto meno vadovu, savo darbais pelnė legendinio XX a. menininko statusą. Jo „Manon“ premjera įvyko 1974 m., ir nuo tol baletas statomas geriausių pasaulio baleto trupių: Anglijos nacionalinio baleto, Milano „La Scala“, Sank Peterburgo Marijos teatro ir kitų.

Estų „Manon“ – tai išskirtinis įvykis Baltijos šalių baleto kontekste, mat šį kūrinį leidžiama atlikti tik ypač patyrusioms trupėms, stipriausiems ir techniškai pajėgiausiems baleto artistams. Choreografo našlė Deborah MacMillan pripažįsta, kad gauti leidimą statyti „Manon“ nėra lengva: „Aš retai ištariu žodį taip, kai baleto trupė kreipiasi į mane su prašymu leisti apgyvendinti savo scenoje mano vyro kūrinį – tokiu atveju pasitikiu profesionalais, kurie griežtai įvertina besikreipiančios trupės galimybes“. Estijos nacionalinė opera leidimą gavo 2009 m. ir tai savaime yra aukšto trupės lygio rodiklis.

Tiesa, šis „aukštas lygis“ nėra vien formalus įrašas ant leidimo dokumento – net nežinant visų šių aplinkybių, vos užmetus akį į sceną tampa aišku, kad regime puikiausius profesionalus. Išlavinta šokio technika čia, kaip ir „Trijuose muškietininkuose“, dera su dramatiškai istorijai būtina vaidybos ekspresija. Šis baletas „pipirų“ pasiūlo ne ką mažiau, nei aistringoji „Toska“ – juk ne kasdien fatališkai kurtizanei tenka rinktis tarp tikrosios meilės ir nerūpestingo gyvenimo, kuomet pasiklojama kailiais, o užsiklojama briliantais... Pagrindinis estų „Manon“ bruožas – scenoje karaliaujanti estetika, pasireiškianti įdomia, subtilia klasikinės choreografijos traktuote ir įspūdingu scenos vizualumu.   

 Apelsinų meilė ir kabareto gaivumas             

 Trečioji operinė estų dovana Lietuvai – Prokofjevo „Meilė trims apelsinams“. Žavinga commedia dell’arte principu grįsta pasaka suaugusiesiems turėtų ypač pradžiuginti tuos, kurie išsiilgę nepabodusio skambesio ir puikios istorijos. Šiame spektaklyje kaip niekur kitur gausu įdomiausių personažų ir emocijų, o kartu – tai puiki proga susipažinti su Estijos nacionalinio teatro operos trupe. „Meilės trims apelsinams“ veikiausiai negalėtume vadinti pačia populiariausia pasaulio opera, tačiau šiuo metu ji išgyvena savotišką renesansą – vis daugiau drąsių kūrėjų siekia įrašyti apelsinais kvepiantį pavadinimą į savo nuveiktų darbų sąrašą.  Lietuvoje šio operos žanro brangakmenio kadaise ėmėsi ir legendinė režisierė Vlada Mikštaitė, siekusi kūriniu parodyti teatrinių štampų beviltiškumą ir beprasmybę; dabar Vilniuje matysime režisieriaus Dmitrijaus Bertmano versiją.

S. Prokofjevo „Meilė trims apelsinams“ (rež. Dmitrijus Bertmanas). Estijos nacionalinės operos teatro nuotr.

„Meilė trims apelsinams“ kūrėjų valia „aprengta“ pakankamai šiuolaikiškai: uždangai pakilus žiūrovą pasitinka scenos erdvėje išdėstytų televizorių ekranai, kuriuose ilgainiui pasirodo tai abstrakčios figūros, tai pasaulio naujienas pranešančios kalbančios galvos ar nublizgintu podiumu žingsniuojančios manekenės. Jau nuo pat pirmų operos „kadrų“ sukuriama specifinė atmosfera, kiek primenanti Davido Lyncho filmo „Mėlynas aksomas“ ir kabareto mišinį. Vėliau viskas pavirsta į nuotaikingą ir gaivų cirką, žibantį įspūdingais kostiumais (dizainerė Tatyana Tulubeva), dinamika, ryškiais personažų tarpusavio santykiais.

 Ryškiausias šio pastatymo dėmuo yra labai vykusiai pasirodantys charakteriniai solistai, kuriuos norisi vadinti tiesiog dainuojančiais aktoriais – puikiai judantys scenoje, be priekaištų ir ypatingų sunkumų atliekantys sudėtingą muzikinę medžiagą. Techniškai įvaldyti balsai ir įspūdinga kūno plastika paverčia spektaklį ne tik įdomiu reginiu, bet ir teigiamų emocijų publikoje generatoriumi. Atsigaivinimas operiniais apelsinais teatre garantuotas!

Toks tad Estijos nacionalinės operos siūlomas meniu. Atrodo, patenkinti turėtų likti visi – ir tie, kurie tikisi naujų meninių pojūčių, ir tie, kurie tiesiog nori pailsėti ir pasisemti naujų jėgų teatre. Estų siūlomi pastatymai pritaikyti įvairiems skoniams, tačiau turi ir vieną bendrą bruožą, būdingą visiems pastatymams, kurie bus rodomi Vilniuje – tai atlikimo profesionalumas. Dirigentų Jurijaus Alperteno ir Mikhailo Gertso valdomas Estijos nacionalinės operos orkestras kaskart puikiai susidoroja su pačia įvairiausia muzika, o scenoje esančių artistų akys, balsai ir kūnai žiba meile teatro menui... Belieka dėl to džiaugtis ir tikėtis, kad tokio pobūdžio prabangios kultūrinės vaišės, nors ir pirmos, tikrai nebus paskutinės.