Popiežius – jau Vokietijoje. Pirmasis vokiečių popiežius, per pastaruosius 1000 metų aplankęs savo gimtinę štai tokiu būdu. Jį pakvietė atvykti Vokietijos parlamento prezidentas Norbertas Lammertas jau 2006-aisiais, švenčiant valstybės sutarčių su Bažnyčia jubiliejinius metus. Atvykstantis kaip „prieštaravimo ženklas“ – vienų labai laukiamas dėl atsakymų į aktualius bažnytinio gyvenimo klausimus, kitų labai kritikuojamas kaip atgyvena, kaip  sekuliarizuotos, šiuolaikinės visuomenės raidos stabdys...

Faktai sako ką kita. Oro uoste popiežių Benediktą XVI pasitiko ne tik Vokietijos prezidentas Kristijonas Wulffas, bet ir kanclerė Angela Merkel, nors protokole tai nebuvo numatyta. Dar lėktuve vykstančioje spaudos konferencijoje popiežius į pirmąjį klausimą atsako vokiškai – savo gimtąja kalba – laužydamas nusistovėjusias taisykles. Mat jis nori pabrėžti savo vokišką kilmę, savo „kultūrinį formavimąsi, kuris vyko čia, Vokietijoje, ir kuris niekur nedingo ir neturi dingti...“ Popiežius iškelia gimtosios kalbos reikšmę jo ir kiekvieno žmogaus gyvenimo raidoje, teigdamas, kad labai stipriai jaučia esąs vokietis. Ir kartu priklausantis tautai, kurioje visi yra broliai ir seserys, t. y. krikščionys. Beje, į tolesnius klausimus jis jau atsakinėja – kaip ir priimta – itališkai...

Į Berlyno olimpinį stadioną pamažu renkasi žmonės iš visos Vokietijos – jauni ir seni, pasauliečiai ir kunigai bei vyskupai... Jaudindamiesi, suvokdami šio įvykio,galbūt negreitai ar visai nepasikartosiančio, istorinę ir dvasinę reikšmę... 

Parlamente, laukdami atvykstančio popiežiaus, savo mintimis apie šį visą šalį vienaip ar kitaip palietusį įvykį dalijasi parlamentarai. Džiaugdamiesi, kad Benediktas aplankys juos ir kaip Vatikano valstybės galva (kaip toks jis sakys parlamente kalbą ), ir kaip Katalikų Bažnyčios galva. Reiškiantys didelį nusivylimą dėl tų parlamentarų, kurie protestuodami paliko savo kėdes salėje ir išėjo boikotuoti popiežiaus. Vieno parlamentaro žodžiais tariant, „tie, kurie taip reikalauja tolerancijos iš popiežiaus, patys turėtų sugebėti ją parodyti.“ Užuot išklausę savo priešininko, jie vėl nuėjo klausytis savęs pačių, patraukdami paskui save ir didelį būrį panašių į save. Argumentuodami tuo, jog popiežiaus buvimas parlamente „yra nesuderinamas su parlamento orumu, yra skandalingas, neatsakingas“ ir t. t. Vieno Socialdemokratų partijos atstovo žodžiais: „Benediktas norįs būti parlamentarų pagerbtas, bet jo paties vykdoma politika toli gražu neužsitarnaujanti pagarbos....“

Pirmą kartą demokratinės Vokietijos parlamento istorijoje kalbama apie parlamento susiskaldymą, net susipykimą, apie mėginimą popiežiaus vizitą instrumentalizuoti. Vykstant Rusijos karui su Čečėnija, Vokietijos parlamente lankėsi V. Putinas, bet tada tokios audros tarp parlamentarų nekilo.

„Tai normalus elgesys pliuralistinėje, demokratinėje visuomenėje“, – teigia patys parlamentarai, mėgindami šiek tiek pateisinti savo kolegų elgesį istorinio popiežiaus vizito metu.

Iš šio vizito, iš popiežiaus kalbos parlamente, kuri istorijoje apskritai yra pirmoji popiežiaus kalba Vokietijos valstybės parlamente, tikimasi ir laukiama nepaprastai daug! Popiežius turintis išspręsti visas Vokietijos Bažnyčią draskančias problemas, duoti atsakymą į opius visuomenės klausimus: dėl išsiskyrusiųjų, iš naujo susituokusiųjų, dėl lytinio išnaudojimo Bažnyčioje, homoseksualų ir lesbijiečių, laicistų, moterų teisių Bažnyčioje, celibato... Tai turį būti išlaisvinantys žodžiai... To iš jo laukia net ir tie, kurie jį kritikuoja. Kaip teisingai pažymėjo Abtprimas Notkė Wolfas vienoje televizijos diskusijoje, daugeliui būtų geriausia, kad popiežius sutiktų su viskuo, ko iš jo reikalaujama, atsakytų į visus klausimus „taip“, užglostytų visus nesusipratimus, žodžiu, nuplauktų pasroviui...

Bet popiežius atvyksta kaip prieštaravimo ženklas, teikiantis atsakymų kitoje, ne vien tik žmogiškoje plotmėje. Todėl jo kalba parlamente nustebina, tampa iššūkiu. Jis prabyla į Vokietijos parlamentarus ne kaip misionierius ar moralizuojantis politikas, bet, anot parlamentarų, kaip „krikščionis filosofas“, kuris ne „moralizavo, bet argumentavo“. Benediktas išlieka ištikimas savo kaip intelektualo vardui, pateikdamas politinę tikrovę ir susiskaldymų draskomą tautą pranokstančias, taigi visiems laikams ir kultūroms aktualias, „saliamoniškas“ mintis.

Tyliu balsu 22 minutes popiežius paskaito filosofinę paskaitą apie gamtos ir prigimties dėsnius bei pozityvizmą. Jam svarbiausia „etinių principų išsaugojimas, pranokstantis visas rinkas ir valdžias“, – teigia Parlamento prezidentas, praktikuojantis katalikas Norbertas Lammertas.

Vienas aukštas musulmonų atstovas Vokietijoje nudžiugęs pareiškė, kad popiežiaus mintys apie tai, jog žmogus nėra pats sau viešpats, pats savęs nesukuria, labai patiks Vokietijos musulmonams! Dar kartą išreiškiamas pasipiktinimas ar apgailestavimas dėl tų, kurie nesugebėjo net išklausyti savo oponento...

Po geros valandos Benediktas XVI aukoja šventas Mišias Berlyno Olimpiniame stadione 70 000-čiai tūkstančių žmonių! Pasitelkiant popiežiaus pamokslo mintis, beveik galima būtų teigti, kad, kaip ir Jėzus, šis popiežius identifikuojasi su savo krikščionių tauta Vokietijoje, kurią sudaro ne vien vokiečiai, bet ir daugybė kitų tautų žmonių.

Popiežius savo pamokslu ir toliau duoda taip laukiamų atsakymų priešiškų vėjų draskomai ir kamuojamai, ateities kelių ieškančiai Vokietijos Bažnyčiai: „Paslaptingu būdu Jis, Jėzus, perkeičia mus į gerąsias vynmedžio šakeles... Todėl nereikia sutelkti viso dėmesio vien tik į blogį, nes taip išslysta iš akių toji graži ir didelė Bažnyčios paslaptis!“ Ši paslaptis Berlyno stadione po komunijos juntama tyloje, kurios visada per didelius renginius taip trokšta Benediktas XVI!

Šiandien Benediktas toliau keliauja į Erfurtą. Taigi jo kelionė Vokietijoje dar tik prasidėjo!