Vilniuje vieši žinoma Italijos dailininkė restauratorė, diplomato Kazio Lozoraičio našlė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis.

Umiastkovskių rūmuose žinoma restauratorė skaitė paskaitą apie asmeninę patirtį gaivinant pasaulio paveldo šedevrus, praneša LTV „Panorama“.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

G. Pignatelli-Lozoraitis į Lietuvą atvyko Europos paveldo dienų organizatorių kvietimu. Kilusi iš senos italų aristokratų giminės, kuriai priklausė ir popiežius Inocentas XII, G. Pinjateli 1966 metais susituokė su Lietuvos diplomatu K. Lozoraičiu ir pateko į namus, kurie buvo vienas iš Romos lietuvių gyvenimo centrų.

Kelių dienų vizito į Lietuvą atvykusi restauratorė sako dar aplankys Lozoraičių gimines Kaune, tačiau pirmiausia pasidomėjusi, ką Vilniuje veikia jos kolegos restauratoriai.

„Mano vizitas toks trumpas. Spėjau apžiūrėti atidengtą sieninę tapybą Vilniaus universitete. Labai įdomu, esu   sužavėta. Kiekvieną kartą atvažiavusi stengiuosi pamatyti, ką naujo Lietuvoje padarė mano kolegos“, – kalbėjo G. Pignatelli-Lozoraitis.

Per 40 metų restauratore dirbanti moteris sako, kad įspūdingų darbų pasitaiko kasdien, ypač domisi Rytų menu. Ant popieriaus ar šilko nupieštuose kūriniuose net menkiausios detalės yra labai svarbios, reikia perprasti kito mentaliteto kūrėjus. Kaip vieną įdomiausių G. Pignatelli-Lozoraitis mini Tarkvinijos etruskų palaidojimų restauraciją, giliai po žeme išlikusią VI amžiaus prieš Kristų sieninę tapybą.

„Septintajame dešimtmetyje, atsiradus naujoms restauravimo technologijoms, galėjome nusileisti į keturis metrus po žeme esančius rūsius. Kelerius metus dirbome patalpose, kurių sienos buvo įsigėrusios vandens. Sąlygos kenkė sveikatai, bet buvo taip įdomu. Sužinojome daug naujų dalykų apie etruskus, pavyzdžiui, kad jų moterys galėjo kartu su vyrais vakarieniauti, jos vilkėjo labai spalvingais ryškiais drabužiais. Nustatėme, kad dailininkas darbus piešė pirštais, net nagų brūkštelėjimu“, – pasakojo G. Pignatelli-Lozoraitis.

Restauratorė sako, kad šiandien jos studiją Romoje vis dažniau aplanko moderniojo meno kolekcininkai. Ji sukrėsta, kaip šiuolaikiniai menininkai negalvoja apie ilgaamžiškumą ir renkasi netikusias medžiagas.

Vertindama Lietuvos restauratorių darbus specialistė pastebi, kad kartais kolegos neįvertina kūrinio. Svarbiausia – ne kuo gražiau restauruoti, bet jį išsaugoti, išlaikyti jo savitumą ir kūrėjo dvasią. G. Pignatelli-Lozoraitis teigia, kad Lietuvoje kartais balansuojama ant pavojingos autentiškumo ribos. Be to, neįvertinamos kūrinio laikymo sąlygos.