Šviesiai, nuoširdžiai ir prasmingai Alvyra Galkienė kalba apie vadovaujamą Vilniaus Versmės mokyklą, kurioje mokoma katalikiškų vertybių, o į vieną suolą sėda sveikas vaikas kartu su neįgaliu mokinuku. Ar tokia integracija naudinga tik neįgaliesiems ir kodėl į šią mokyklą tėvai atveda savo sveikatos problemų neturinčius vaikus? Pokalbis apie tai su mokyklos direktore.

Jūsų mokykloje kartu su sveikais vaikais mokosi ir turintieji negalią. Kokią naudą neįgaliukai gauna eidami į tokią, o ne specialiai jiems pritaikytą mokyklą?

Tokiu būdu neįgalūs vaikai gali gyventi su šeima ir lankyti mokyklą, jiems nereikia važiuoti į toli nuo namų esančias specialiojo ugdymo įstaigas. Antras dalykas, mokydamiesi čia, jie gyvena įprastomis, realiomis sąlygomis, kokios jų laukia pabaigus mokyklą. Jie išbando savo jėgas, supranta galimybes, atranda veiklos erdves. Mokydamiesi kartu su visais negalios prispausti vaikai mokosi tikrojo gyvenimo, to, kas jų laukia užvėrus mokyklos duris...

Gal pastebite, kad tokią integruotą mokyklą lankantys neįgalūs mokiniai greičiau lavintųsi?

Moksliniai tyrimai jau nagrinėjo, koks neįgalių mokinių pasiekimų lygmuo yra bendrojo ir specialiojo lavinimo mokyklose. Šie tyrinėjimai atskleidė, kad žinios yra apylygės ir vienų, ir kitų vaikų, tačiau socialinė adaptacija vyko greičiau tiems, kurie lankė bendrojo lavinimo mokyklas. Taip yra nes neįgalūs vaikai gali stebėti savo bendraamžius, analizuoti jų elgesį, pamėgdžioti juos, imituoti. Todėl nors žinių lygmuo yra toks pat, socialiniai įgūdžiai tokių vaikų formuojasi greičiau ir geriau.

Įprasta analizuoti, ką iš integruotų mokyklų gauna neįgalūs vaikai, tačiau ar toks modelis turi pliusų ir kitiems vaikams?

Nauda neįgaliems vaikams yra matuojama jau daugybę metų, bet nevalia pamiršti, kad didžiulė nauda yra ir kitai pusei. Šioje mokykloje atlikti tyrimai parodė, kad čia besimokančių sveikų vaikų empatijos lygis yra labai aukštas. Nors empatija vaikams apskritai nėra būdinga ... Kodėl? Nes vaikai kasdien mato už save silpnesnių, yra skatinami padėti, palaukti, neskubėti, pasistengti suprasti. Platesnis požiūris ir supratimas yra matomas mokinių rašiniuose, nes jų patirtis yra gerokai didesnė nei bendraamžių, einančių į įprastas mokyklas. Jokia paslaptis, kad kartais suaugusieji patys vengia neįgaliųjų, bijo jų, nepasitiki, o mūsų mokiniai per diskusijas ar savo rašiniuose sako, kad taip besielgiantys suaugusieji patys turi negalią.

Šioje integruotoje mokykloje mokiniai mato natūralų, nepadailintą gyvenimą, mokosi tolerancijos, mokosi savo veiksmus derinti su esančiaisiais šalia, mokosi ieškoti kompromisų.

Tai yra didžiulė patirtis, tai yra demokratijos mokykla.

Skamba labai jautriai ir prasmingai, tačiau kaip tai praktiškai pasiekiama? Kokį kelią reikia nueiti, kad iš atėjusio pirmokėlio išaugintumėte tolerantišką žmogų?

Rezultatas, deja, pats be pastangų neatkeliauja. Mokykloje daug kalbame, rodome, aptariame ir iki smulkmenų išanalizuojame nutikusią ar galinčią nutikti situaciją. Mokykla visada buvo atsigręžusi į katalikiškas vertybes, jomis ir remiamės kurdami savo mokymo modelį.

Praktiškai mokinius prie jų priliečiame kiekvienais metais pasirinkdami vis skirtingą vertybę, tarkime, šiemet mūsų pasirinkimas yra tolerancija. Visus metus vyks įvairūs renginiai, diskusijos, svarstymai šia tema. Kalbėsime, kada yra tolerancija, o kada - nepakantumas.  Pasirinktos vertybes yra lukštenamos ne tik specialiuose renginiuose po pamokų , bet ir per jas.

Tik pravėrus mokyklos duris, naujam mokiniui iš karto paaiškiname, kad čia yra ir neįgaliųjų, kad jiems yra sunkiau, kad jie ne viską gali padaryti, paaiškiname, kuo galima padėti tokiems vaikams. Mokiniams turi nuolat aiškinti, kodėl neįgaliukui, atlikusiam silpnesnę užduotį, parašėme geresnį balą nei kitiems, išsprendusiems sunkesnę ir gavus mažiau. Tą reikia paaiškinti, kad tarp mokinių nekiltų įtampa dėl nelygybės.

Rezultatą pasiekiame darbu, savieigai jo nepaliekame.

Dauguma mokyklų susiduria ir kovoja su mokinių patyčiomis, kaip tai sprendžiama čia, kur, atrodo, terpė joms kilti yra itin palanki?

Patyčios yra labiau visos visuomenės problema. Pirmiausia suaugusieji tyčiojasi, rodo nepagarbų elgesį ar toną. Todėl toks elgesio modelis neaplenkia ir į mokyklų. Jų pasitaiko ir pas mus. Su vaikais daug kalbamės, kruopščiai su jais ir jų tėvais išnagrinėjame visus mokykloje pasitaikiusius patyčių atvejus.  Nebaudžiame vaikų tiesmukai, nebaudžiame tam, kad nubaustume. Pirmiausia stengiamės paaiškinti ir išsiaiškinti.

Įdomu, ar klasėje, kurioje mokosi ir sveiki vaikai, ir neįgaliukai, lyderio vaidmuo gali atitekti būtent pastariesiems?

Jeigu vaikas yra sutrikusio intelekto, tai tikėtis, kad jis bus lyderis tarp gabiausiųjų, yra nelogiška.

Tačiau jei mokinys turi judėjimo negalią, jis net labai dažnai tampa klasės lyderiu. Vaikai, kurių fiziniai gebėjimai yra apriboti, neišeikvoja visos savo energijos, todėl dažniausiai jie labai daug skaito, dainuoja, groja, visur dalyvauja, yra aktyvūs ir greit tampa klasių lyderiais.

Ar tokiai lyderystei neprieštarauja ir nepavydi sveiki vaikai?

Įdomiausia, kad vieni su kitais pradėję bendrauti vaikai labai greitai ima nebepastebėti, jog kai kurie iš jų yra kitokie. Pavyzdžiui, anksčiau mokykloje mokėsi neįgalusis, turintis didelių apsigimimų. Kartą pradinių klasių mokytoja, kalbėdama apie sveikų ir neįgalių vaikų santykius, paklausė, kuriems iš jų reikėtų labiausiai padėti. Vaikai ėmė minėti vieni kitus, tačiau berniuko, turinčio išorės apsigimimų, vardas liko tarp nepaminėtųjų. Tuomet pati mokytoja paklausė, kodėl jo vaikai nepaminėjo. O šie tik nusistebėjo, kas jam yra negerai, ar ir jis kažko negali...

Šis berniukas išaugo į labai protingą vaiką, kuris vėliau geriausiai iš visos klasės išlaikė egzaminus.

Jo intelektinės galios ir interesų laukas buvo toks platus, kad aplinkiniai jo negalios tiesiog nebepastebėdavo.

Įdomu, kokias specialybes baigę mokyklas renkasi neįgalieji?

Jų pasirinkimų būna labai įdomių: turime karininkų, gydytojų, inžinierių. Vienas netgi Danijoje studijuoja vėjo malūnų inžineriją.

O kaip tėvams pavyksta įveikti stigmą? Arba kodėl tėvai savo sveikus vaikus veda mokytis kartu su turinčiaisiais protinį ar fizinį neįgalumą?

Moksliniai tyrimai rodo, kad mūsų visuomenė integracijai yra atvira tol, kol tai neliečia jų asmeniškai. Jeigu tik atsiranda asmeninis kontaktas su negalia, sako: aš to nenoriu.

Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, yra daug mokyklų, todėl į mūsų įstaigą vaikus atveda tik tie tėvai, kurie nori, kad jų atžalos mokytųsi kartu su neįgaliaisiais. Atveda, kad vaikams susiformuotų kitokia patirtis, kad jie giliau ir plačiau pažintų gyvenimą, kad išmoktų padėti, kad išmoktų doros būti su silpnesniu.

Tokia mokykla atsirado, kad Lietuvoje pagaliau prasidėtų tikra integracija, o ne popierinė ar ta, kuri dažnai lieka tik dokumentuose.

Kristina Garalevičiūtė