Autorius yra "Verslo žinių" apžvalgininkas.

Keletą dešimtmečių trukusi vieningos Europos Sąjungos (ES) euforija baigėsi. 2008-aisiais stojęs pasaulinis sunkmetis tarsi nupūtė visas iliuzijas ir atskleidė tikrojo europietiškos „vienybės“, „solidarumo“, „finansinės galios“ vaizdelio kontūrus. Tik kontūrus, nes šiandien dar nėra aišku, kuo visas šis projektas pasibaigs. Paprastai emocingesni prancūzų laikraščiai šiandien pirmuose puslapiuose skelbia atėjus ES galą. Santūresniuose vokiškų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose - mažiau jausmų ir daugiau vis naujų problemų.

Iš tikrųjų, prieš trejus metus kilusi pasaulinė krizė, dabar išryškinusi atskirų ES šalių viešųjų finansų problemas (kitaip tariant, jos prasiskolinusios ligi ausų), atskleidžia bet ką, tik jau ne vieningą ES. Prieš kokius penkerius metus dar nebuvo taip matyti plika akimi, kad iš tikrųjų yra kelios europos. Tai „senoji ES“ ir „naujoji ES“. Tai „euro zonos ES“ ir „ne euro zonos ES“. Tai „Šengeno zonos ES“ ir „ne Šengeno zonos ES“. Tai „visiškai liberalizuotos darbo rinkos ES“ ir „nevisiškai liberalizuotos darbo rinkos ES“. Nekalbant apie tai, kad visos 27 šalys narės čia turi savo unikalią mokesčių ir socialinę politiką.

Nežinia, ko daugiau - užuojautos ar pasipiktinimo - statistiniam „euro zonos“ miestelėnui kelia TV vaizdelis apie protestuojančius graikus. Net ne apie Vokietiją kalba. Drausmingą ir „išmintingą“ finansų bei socialinę politiką įgyvendinę estai, šiemet dėl to pakliuvę į „euro zonos ES“ (dar prieš porą metų tai laikyta nerealia privilegija), bankrutuojančiai Graikijai turi sukrapštyti iš savo kišenės. Kai kuriais duomenimis - pusę milijardo litų grynais ir du milijardus - garantiniais įsipareigojimais. Ar reikia sakyti, kad jie tas lėšas būtų mieliau išleidę 2008-2010 metais palengvindami savo pensininkų ir vaikų dalią?

Ketvirtadienį Graikijos vyriausybė paskelbė apkarpysianti savo pensininkų gaunamas pensijas vidutiniškai iki 1 tūkst. eurų. Tos pačios dienos vakarą graikai ėjo šturmuoti savo parlamento. Vidutinė pensija Estijoje nesiekia nė 300 eurų. Estai sutaupytus lašinius atiduoda graikams. „Europietiško solidarumo“ paradoksas. Tiesa, yra sakančiųjų, kad tai yra mažiausias mokestis už tai, kad po Graikijos nebūtų Ispanijos, Italijos, Portugalijos. Arba Vengrijos, kurios vyriausybė šią savaitę paskelbė, jog savo piliečių šveicariškais frankais paimtas paskolas austrų bankams leis grąžinti nacionaline valiuta - forintais. Be to, „specialiu kursu“. O mes galvojome, kad šiais laikais tokiems „bajeriams“ gali ryžtis tik mūsų kaimynystėje valdantis Aliaksandras Lukašenka...

Įtariu, kad Europą, nepaisant šio rašinio antroje pastraipoje minėtų skirtumų ir ribų, sukrės vieninga populizmo banga. Vos tik eiliniai rinkimai kiekvienoje skirtingoje ES šalyje - taip ir tie patys skirtingomis kalbomis šaukiami šūkiai. Tačiau didžiausia problema ta, kad šio triukšmo decibelų šiandien nėra kam perrėkti. Šiuolaikinė Europa patiria ne viešųjų finansų, o intelekto ir idėjų krizę. Joje nesigirdi filosofų, nesimato Winstono Churchillio, Roberto Schumano ar Helmuto Kohlio kalibro politikų.

Dvi idėjinės šmėklos klaidžioja po šiandienę Europą. Viena apie tai, kad susikaupusias valstybių viešųjų finansų problemas galėtų išspręsti infliacija. Tai būtų „džiaugsmas“ toms šalims, kurios savo biudžetą tvarkė ūkiškai ir gyveno išleisdamos tiek, kiek uždirbo! Kita - jau girdima keletą metų: vieningai Europai reikalinga vieninga finansų politika. Super! Tačiau kokia: vokiška ar graikiška? Suomiška ar portugališka? Jeigu finansų politika bus vieninga, kas užtikrins, kad ji nebūtų tokia kaip Graikijoje ar Lietuvoje prie socialdemokratų?

Drįstu teigti, jog šiandien daugiau galimybių, kad ji nebus nei vokiška, nei suomiška. Prieš porą metų dabartinė tarptautinio valiutos fondo vadovė ir tuometė Prancūzijos ekonomikos ministrė Christine Lagarde tiesiog koneveikė Vokietiją, kuri prieš keletą metų po socialdemokratų valdymo nusprendė be jokios krizės susispausti diržus, o „dabar atsisako pasidalyti savo taupymo vaisiais nesutikdama vartoti daugiau“, ir, reikia manyti, pirkti daugiau prekių iš tų šalių, kuriose iki paskutinės akimirkos buvo maudomasi putojančio vyno voniose.

Dabar visi save gerbiantys europiečiai kreiva akimi ir urgzdami žiūri į Suomiją, kurios vyriausybė teigia: jeigu Graikija nori būti išgelbėta, ji turi užstatyti savo turtą. O kodėl ne? Kodėl Estija negalėtų už savo šiandienius įsipareigojimus įsigyti teisių į vieną kitą graikišką salą Egėjo jūroje, kad galėtų nemokamai poilsio atskraidinti savo pensininkus, iš kurių šiandien galimai atima teisę į padoresnę senatvę.

Regis, taip išryškėja vienas esminių klausimų, į kuriuos ir turėtų atsakyti Europos proto bokštai - ar vieningoje ES išvis yra įmanoma suderinti graikų ir, tarkime, suomių mentalitetą. Ar bent genetinį požiūrį į viešuosius finansus. Pirmųjų šalis, pasak prof. Kennetho Rogoffo ir prof. Carmen Reinhart, nuo pat savo nepriklausomybės pradžios 1829-aisiais ilgiau nei pusę to laiko gyveno nemokumo sąlygomis ir penkiskart buvo patyrusi viešųjų finansų krachą. Kur ir šiandien, pasak, žiniasklaidos, net 60 proc. valstybinių kompanijų nemoka mokesčių. Ir Suomija, kurioje valstybės įsipareigojimai visais laikais nuo pat 1918-ųjų buvo šventas reikalas. Nepaisant karo su Stalino Sovietų Sąjunga ir milžiniškos kontribucijos, mokėtos keletą dešimtmečių, o kai kuriais metais siekusios iki 70 proc. šalies eksporto.