2011 m. rugsėjo 24 d., šeštadienį, po sunkios ligos mirė lietuvių teatro primadona Irena Leonavičiūtė. Šv. Mišios už Irenos Leonavičiūtės-Bratkauskienės vėlę bus laikomos Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje rugsėjo 27 d. 9 val. Atsisveikinti su Aktore galima Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rugsėjo 27 d. nuo 10 iki 14 val. Urna su velionės palaikais bus laidojama Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Lietuvos nusipelniusi artistė, aktorė Irena Leonavičiūtė

Irena Leonavičiūtė-Bratkauskienė gimė 1930 metų gruodžio 10 d. Gaižiūnuose, Jonavos raj. 1948 mokėsi Kauno dramos teatro studijoje (vad. Ona Rymaitė). 1949–1951 baigė Lietuvos dramos teatro studiją (vad. Aleksandras Kernagis). 1951–1953 – Klaipėdos dramos teatro aktorė. 1953–1955 – Kino studijos aktorė. 1955–1989 – Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – Nacionalinio) dramos teatro aktorė. 1983 suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas.

Irena Leonavičiūtė buvo parengusi Janinos Degutytės ir Anzelmo Matučio poezijos programas, kurias daugelį metų skaitė Lietuvoje ir Amerikoje. 1993 metais Čikagos lietuvių teatre „Vaidilutė“ ji pastatė Petro Vaičiūno „Nuodėmingą angelą“, spektaklis susilaukė pripažinimo ir įvertinimo.

Pasakoja Irena Leonavičiūtė:

Devynios mano vaikystės vasaros, praleistos Dzūkijos kaime pas Močiutę, – laimingiausios mano gyvenimo dienos. Jos tapo mano gyvenimo šaltiniu.

 Scenoje aš labai seniai... Mano herojai – našlaitės iš pasakų ir romantiškos mergaitės – jau seniai suaugo...

 Svajoju apie stebuklingą skraidantį kilimą, kuris galėtų pakelti mane nuo kasdienybės ir apskraidinti aplink pasaulį...

Aš pakylėta širdimi gyvendavau pasakoje – atėjusi į pasaką, vaikų klegesys man buvo muzika. Rampos šviesos atskirdavo nuo vaikų, bet visada jausdavau jų kvėpavimą.

Pirmiausia aš noriu nusilenkti prieš visus lietuvius, kurie, gyvendami toli nuo tėvynės, išlaikė lietuvybę. Iki graudulio paveikė kalba. Man tai – vienas iš stebuklų, įrodančių, kad lietuviai neišnyks. (Čikaga, 1992)

Man svarbu paliudyti Tautos gyvybę Vinco Kudirkos žodžiais: „Kokie būtų vaisiai, kad mes nepritrūktume dviejų pamatinių dalykų: tvirtumo būdo ir vienybės viešame darbe.“ („Varpas“, 1997)

Daugiausia vaidinau lyri­nius vaidmenis, ypač daug – vaikiškuose spektakliuose. Su V. Rimkevičiaus „Vandens lelija“ ir  kt. apvažiavau visą Lietuvą. „Klastoje ir meilėje“ vaidinau Luizą. Su tuo spektakliu buvo atsitikę keistas atsitikimas. Atvažiavo iš Veima­ro vokietis režisierius Otto Langas ir rinko aktorius savo „Klastos ir meilės“ spektakliui. Mane jis išgirdo, kai aš kažkokiame profsąjungos susirinkime „kovojau“ už aktorių teises. Reikalavau, kad mes premjeriniuose spektakliuose, kaip normalūs žmonės, turėtume geras vietas, galėtume ateiti pasipuošę (tai juk mūsų šventė). Pirmose eilėse sėdėdavo ponai (proletarų valstybėje!), o artistas neturėjo vietos. Aš kalbėjau taip karštai, kad vokietis pasakė: „Ji vaidins Ledi Milford“. Direktorius priešinosi, bet režisierius užsispyrė, ir aš vaid­menį gavau. Ir svarbiausia – net dublerio nedavė.

I. Leonavičiūtė - Ledi Milford F. Schillerio „Klastoje ir meilėje“ (rež. Ottas Langas), 1973 m.

Pokarinių dešimtmečių at­mosfera teatre buvo slogi: ka­raliavo ponios ministrų žmo­nos, kurios dar ir tarpusavyje riejosi, bet aš buvau laiminga, man tekdavo vaidmenų.

Vieno linkėčiau, kad į teatrą sugrįžtų Lietuvos didvyriai, mūsų herojai, kančios žmonės. Kad teatras sugrąžintų mums istoriją, kad auklėtų jaunimą. Prisimenu, anuomet J. Marcinkevičiaus „Mažvyde“ vaidinau nediduką vaidmenį ir iš susijaudinimo drebėdavau užkulisiuose, kai scenoje kartodavo „Lietuva, Lietuva...“ , o salėje žmonės stovėdavo. Man grau­du ir šiandien tai prisiminti... O kas dabar žadina tuos jaus­mus? Atrodo, kad patriotiz­mas tapo gėda. Reikia budinti, kad jaunimas di­džiuotųsi savo tėvyne, ne­norėtų išvažiuoti, o ieškotų vietos savo Žemėje. (1995 m.)

Nepaprastai gerbiu ir myliu režisierių Ro­mualdą Juknevičių. Jo spektakliuose visuo­met jausdavausi kaip namie. Scena – tavo mažasis kambarys, jauku. Viskas buvo ligi smulkmenų apgalvota, tobula. Vidujai buvau tvirta, žinojau, vardan ko einu. Į atmintį įstrigo darbas su Vytautu Čibiru. Jis man pasiūlė kitokius vaidmenis – nebe lyrinius, gal cha­rakterinius. Įrodinėjau, nesugebėsiu vaidinti tokių herojų, tačiau jis įtikino, kad tai mano vaidmenys. Irena Bučienė taip pat pateikė staigmeną paskirdama Kazio Sajos „Ubagų salo­je“ kvaištelėjusios Vonušės vaidmenį. Niekada neužmiršiu darbo su Dalia Tamulevičiūte „Abejingame gražuolyje“. (2005)

Apie Aktorę:

„Irenos Leonavičiūtės Nina – šviesus žiburėlis veidmainingame gyvenimo maskarade. Aktorė pavergė žiūrovą ne vien moterišku žavesiu. Įdomus pats vaidmens sprendimas. Visa jos būtybė alsuoja troškimu gyventi ir mylėti. Tokios gyvybingos ir tyros Ninos žuvimas sukrečia kaip didelė neteisybė. (Dana Rutkutė. „Gražu pažiūrėti, bet...“ // Literatūra ir menas. – 1960-04-09)

Prie aktorių, jaučiančių poetinio žodžio svarbumą ir kartu jo trapumą, priskirtina Irena Leonavičiūtė. Pagrindinė jos autorė buvo Janina Degutytė. Įsigyvenimas ir išgyvenimas yra svarbiausi aktorės Irenos instrumentai, kuriais skaitydama Janiną Degutytę ji puikiai naudojosi, atidžiai sekdama tekstą, neiškreipdama jo prasmių, sutelktų į tėvynę, gamtą, kalbą, ištikimybę. (Profesorė Viktorija Daujotytė, 1993; laiškas iš I. Leonavičiūtės archyvo)

Su P. Vaičiūno „Nuodėmingo angelo“ pastatymu „Vaidilutės“ teatras pasirodė naujoje šviesoje. Ne vien tik beveik naujas kolektyvas, bet ir jo siela, režisierė Irena Leonavičiūtė-Bratkauskienė, su pasigėrėjimu savo roles ir pareigas atliko. Gal būt dėl to, kad, priešingai buvusiems režisieriams, ji ne tik myli teatrą, bet ir jo žiūrovus. Esu pastovus teatrų lankytojas ir negaliu atsiminti tokio atvejo, kuomet, spektakliui pasibaigus, visi žiūrovai atsistojo, taip ilgai ir nuoširdžiai plojo. (Juozas Žygas. Maloni atgaiva // Draugas. – 1994-03-31)

Čikagos Jaunimo centro didžiąją salę pripildę žiūrovai tą spalio 31 vakarą skirstėsi, gėrėdamiesi „Vaidilutės“ pasisekimu. Žinoma, čia buvo didelis įnašas režisierės Irenos Leonavičiūtės-Bratkauskienės. (Juozas Prunskis. Sušvito scenoje // Draugas. – 1993-11) 

Režisierė Irena Leonavičiūtė įdėjo labai daug sunkaus darbo, užsispyrusiai minkydama tik ką iškastą teatrinį molį. Tai jau neeiliniai sugebėjimai. (Vytautas Matulionis. „Nuodėmingas angelas“ // Dirva. – 1994-05-05)

Irenos Leonavičiūtės svarbiausi vaidmenys teatre:

1952 Katia („Trečio kurso studentas“, rež. Romualdas Juknevičius, Klaipėdos dramos teatras)

1953 Maša. (A. Simukovo „Mergužėlės lelijėlės“, rež. Kazimiera Kymantaitė)

Pamela (H. Balzaco „Gėlininkė“, rež. Alfonsas Radzevičius)

Princesė (S. Michalkovo „Princas ir elgeta, rež. Vitalijus Gruodis)

1954 Tina (M. Baratašvilio „Žiogas“, rež. Aleksandras Kernagis)

1956 Onutė Žaliūnaitė (A. Bieliausko „Egzaminas“, rež. Aleksandras Kernagis)

Mariči (H. Hejermanso „Vilties žuvimas“, rež. Romualdas Juknevičius)

Luiza (F. Shillerio „Klasta ir meilė“, rež. Borisas Dauguvietis)

1957 Stasė Gabytė (J. Butėno ir A. Kernagio „Pamilau dangaus žydrumą“, rež. Aleksandras Kernagis)

1958 Onytė (G. Landsbergio-Žemkalnio „Blinda“, rež. Kazimiera Kymantaitė)

Graciela (E. de Filipo „Melo ilgos kojos”, rež. Romualdas Juknevičius)

Birutė Vidugirytė (Vytauto Rimkevičiaus „Vandens lelija”, rež. Balys Lukošius)

1960 Nina (M. Lermontovo „Maskaradas”, rež. Romualdas Juknevičius)

Birutė (K. Sajos „Nerimas“, rež. Kazimiera Kymantaitė)

1961 Milda (K. Sajos „Pirmoji drama“, rež. Romualdas Juknevičius)

1962 Moteris (K. Simonovo „Ketvirtasis“, rež. Vytautas Čibiras)

Liudmila (L. Zorino „Draugai ir metai”, rež. Juozas Rudzinskas)

1963 Aušra Medelytė (V. Rimkevičiaus „Ratas“, rež. Vytautas Čibiras)

1964 Nataša (V. Tokarevo „Sąžinė“, rež. Vytautas Čibiras)

Libušė (P. Kohauto „Trečioji sesuo“, rež. Vladas Limantas)

1965 Našlaitėlė (A. Liobytės „Meškos trobelė“, rež. Stefa Nosevičiūtė)

1967 Raminta (A. Bieliausko „Kauno romanas“, rež. Henrikas Vancevičius)

Alia (S. Mrožeko „Tango“, rež. Jonas Jurašas)

1968 Alionuška (I. Karnauchovos, L. Brausevičiaus „Raudonoji gėlelė“, rež. Algirdas Lapėnas)

1969 Rita (E. de Filipo „Cilindras“, rež. Algirdas Lapėnas)

1970 Estera (A. Millerio „Kaina”, rež. Irena Bučienė)

1972 Ledi Milford (F. Schillerio „Klasta ir meilė“, rež. Ottas Langas)

1973 Fru Serbiu (H. Ibseno „Laukinė antis“, rež. Henrikas Vancevičius)

1976 Motina (J. Berrie „Piteris Penas“, rež. Irena Bučienė)

1977 Misis Peidž (W. Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuolės”, rež. Henrikas Vancevičius)

1978 Katriukė (Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“, rež. Henrikas Vancevičius)

1980 Vonušė (K. Sajos „Ubagų sala”, rež. Irena Bučienė)

1982 Morta (A. Laurinčiukas „Praraja“, rež. Algirdas Lapėnas)

1984 Manefa (A. Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“, rež. Henrikas Vancevičius)

1988 Poeto mylimoji (V. Kukulo, R. Tumino „Čia nebus mirties“, rež. Rimas Tuminas)

Nijolė („Kol nevėlu”, rež. Vytautas Žalakevičius, LKS, 1957 m.)

Svarbiausi vaidmenys kine ir televizijoje:

1953 Aušra („Aušra prie Nemuno”, rež. Arkadijus Faincimeris, LKS)

1956 Giedrė („Tiltas“, rež. Borisas Šreiberis, LKS)

1957 Nijolė („Kol nevėlu”, rež. Vytautas Žalakevičius, LKS)

1966 Birutė (J. Radzevičiaus „Nebaigta apysaka“, rež. Balys Bratkauskas, LTV)

1975 Gina (N. Charitonovo „Valtis miške“, rež. Balys Bratkauskas, LTV)

1980 Misis Kroft (A. Christie „Endhauzo paslaptis“, rež. Balys Bratkauskas, LTV)

Gina (N. Chaitovo „Viltis miške“, rež. Balys Bratkauskas, LTV)

1976 Aktorė (J. Cocteau „Abejingas gražuolis“, rež. Dalia Tamulevičiūtė, LTV)

1978 Kotryna (B. Sruogos „Pavasario giesmė“, rež. Balys Bratkauskas, LTV)

Parengė Daiva Šabasevičienė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras