Nuotrauka BFL/Martynas Vidzbelis

Pastaruoju metu Lietuvoje vėl prabilta apie kiną. Prieš savaitę Seime vykusioje konferencijoje aptarta kino politikos situacija, taip pat pristatytas lengvatinių mokesčių suteikimo užsienio kino kompanijoms kurti Lietuvoje projektas. Praėjusią savaitę Seimas pritarė naujos redakcijos Kino įstatymo projektui, kuriuo numatyta kurti naują kino sritį kuruosiančią instituciją – Kino centrą.

Kuo per dvidešimt nepriklausomybės metų tapo Lietuvos kinas? Ar šiandienės pastangos kažką keisti esamoje situacijoje gali prikelti kiną naujam gyvenimui? Apie tai pokalbis su kino režisieriumi, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku Gyčiu Lukšu. Kalbina Gediminas Kajėnas.

Prieš savaitę savo pasisakymą Seime vykusioje konferencijoje apie Lietuvos kino politiką bei kino ateitį baigėte raginimu visiems susivienyti dėl kino. Kaip manote, ar tai įmanoma?

Dabar vykstantys procesai, man atrodo, yra geri jau vien todėl, kad kai kas vyksta apskritai. Džiugina, jog pastaruoju metu žodis „kinas“ pradėjo skambėti žiniasklaidoje, politikų lūpose, vadinasi, ne tik kino žmonėms tai rūpi.

Kinui neabejingi žmonės susitinka, kalbasi, diskutuoja, mėgina keisti tai, kas yra. Žinoma, kiekvienas ateina vedamas savų tikslų, tačiau gerai, kai net ir tie „savo“ tikslai susilieja į vieną srautą ir padeda spręsti esminius dalykus. Lietuviško kino likimas šiuo metu mums, kino kūrėjams, yra esminė problema, ir tikrai pats laikas vieningai ir kryptingai veikti, nes tarp visų Europos Sąjungos šalių jau seniai esame kraštas, kur kinui skiriamas mažiausias finansavimas ir dėmesys.

Kokia Jūsų nuomonė apie Kultūros ministerijos darbo grupės rengiamą įstatymo projektą, kaip susigrąžinti užsienio kino kompanijas kurti filmus Lietuvoje? Ar tai gali padėti nacionaliniam kinui?

Šiuo metu ieškoma būdų, kaip kinui skirti didesnę paramą pasinaudojant ne tik biudžetine dotacija. Seime vykusioje konferencijoje kaip tik ir buvo pristatytas vadinamasis fiskalinės paramos projektas.

Pasinaudojus kitų Europos valstybių, visų pirma – Vengrijos, sėkminga patirtimi, parengtos Lietuvos pelno įstatymo dviejų straipsnių pataisos, kurios suteiktų mokestinių lengvatų užsienio kino kompanijoms dirbti Lietuvoje. Paprastai sakant, jei kino kompanija ar net šiaip turtingas žmogus investuoja į kino industriją dirbdamas mūsų šalyje, aišku, kad jis sukuria darbo vietų, moka atlyginimus bei mokesčius ir realiai palieka mūsų valstybei pinigų.

Esminė šių pataisų dalis yra ta, kad tam tikra gautų pinigų suma turėtų būti skiriama remti nacionalinį kiną. Taip kino gamyba būtų paremta ne tik iš valstybės biudžeto, bet ir netiesiogiai – privačiais investuotojų pinigais. Vengrijos kinas tokių mokesčių lengvatų dėka padarė milžinišką kiekybinį šuolį, atsirado žanrų įvairovė, apie gerus jų filmus prakalbo ne tik Europoje, bet ir už jos ribų.

Gerai, kad Lietuva taip pat ketina žengti šiuo keliu, ir akivaizdu, kad, tinkamai organizavus pinigų paskirstymą, nauda nacionaliniam kinui būtų neabejotina. Belieka tik palinkėti, kad tai, kas sugalvota, Lietuvoje būtų kuo greičiau įgyvendinta.

Į kiną Lietuvoje žiūrimą išimtinai kaip į itin brangų meną, gal todėl iki šiol beveik nebuvo skiriama dėmesio kino politikai ar konstruktyviai jo strategijai kurti.

Kuriame tikrai gerų įvairių žanrų filmų, bet Lietuvos kultūros gyvenime bei politikoje jaučiamės lyg prašaliečiai. Politikams vykstant į užsienio šalį svarbaus valstybės ar darbo vizito, įprasta praktika yra tuo pačiu metu ten rengti dailės, fotografijos parodą ar koncertą su žinomais Lietuvos muzikantais. Tačiau keista, kad tokiais atvejais nėra praktikos rengti lietuviškų filmų peržiūrų. O mes tikrai turime ką parodyti. Be to, kinas yra pats demokratiškiausias, labiausiai visiems suprantamas menas.

Politinio vizito metu parodytas vienas lietuviškas filmas apie mus, mūsų valstybę, mūsų charakterį, kultūrą, istoriją, gamtą ir grožio suvokimą kitų kraštų žmonėms papasakotų labai daug. Juk sako, geriau vieną kartą pamatyti... O kinas suteikia unikalią galimybę, nes jungia įvairius menus.

Mūsų kinas Lietuvos įvaizdžiui pasaulyje gali pasitarnauti kur kas labiau nei kalbos, strategijos ar deklaracijos.

Arba kokia yra kino vieta švietimo sistemoje? Mokykloje jaunimas mokosi literatūros, skaito ir analizuoja tekstus, susipažįsta su daile, dailės istorija ir iškiliausiomis asmenybėmis, taip pat muzika. Kodėl mokykloje nepasakojama apie kiną? Ne tik lietuvių, bet pasaulio kiną, turintį turiningą ir gražią istoriją? Kodėl apie šį meną tylima net ir universitetuose? Šiandienėje visuomenėje vizualinė kultūra užima ypatingą vietą, ir suprasti kino kalbą yra ne mažiau svarbu, nei išmokti skaityti tekstinę informaciją. Tiek mažai skirdami dėmesio audiovizualinei kultūrai, mes esame išskirtiniai, nes pasaulyje nedaug beliko universitetų, kur nėra kino fakultetų. Gaila, bet dar nesuvokiame, kad išprususiam žmogui būtina pažinti kino meną kaip neatsiejamą pasaulinės kultūros dalį .

Teko girdėti apie pirmuosius žingsnius šia linkme – mokykloms skirtą programą „Mokausi iš kino“, ar Vilniaus pedagoginio universiteto pasiūlymą studentams laisvai pasirinkti kino meno pažinimą. Tik šito akivaizdžiai negana...

Kaip vertinate naująsias Kino įstatymo pataisas, kurioms prieš keletą dienų pirmą kartą jau pritarė Seimas?

Prie Kino įstatymo dirbau šešetą ar septynetą metų, padėjau rengti tiek patį pirmąjį, tiek ir naująjį šio įstatymo variantą, studijavau dešimties Europos valstybių patirtį. Atrodo, kad pagaliau įkursime Lietuvos kino centrą. Jei Seimas priims naują Kino įstatymo redakciją, kartu jis leis atsirasti ir šiai naujai kino institucijai, kuri administruotų kino projektams skiriamas valstybės biudžeto lėšas, atstovautų Lietuvai tarptautinėse organizacijose ir renginiuose, valdytų Filmų registrą, taip pat kauptų ir naudotų filmus visuomenės edukacijai. Tai gerai.

Tačiau kartais pagalvoju: o juk galėjo viskas būti kitaip... 1991–1992 m. pagauti įkarščio kurti savo valstybę, būdami jau laisvi ir norėdami pradėti viską iš naujo, stengėmės kuo greičiau sunaikinti tai, kas buvo iki to. Žiūrėdamas iš laiko perspektyvos, matau, kad kai kuriuos savo veiksmus padarėme skubėdami, gerai nepagalvoję. Sovietiniais laikais Lietuvoje egzistavo Valstybinis kinematografijos komitetas, kuris realiai sprendė kino reikalus ir į kiną žiūrėjo kaip į visumą, neatskirdamas kino kūrybos, gamybos, platinimo, paveldo, istorijos, edukacijos. Tarsi kokia Kino ministerija.

Dabar mes, su šitokia kančia ir sugaišę marias laiko, kuriame tai, kas jau yra buvę.

Tuo metu, kai mes likvidavome, mūsų kaimynai latviai buvusį Latvijos valstybinį kino komitetą pertvarkė ir pavadino Latvijos nacionaliniu kino centru. Latvijos kinui per šiuos du dešimtmečius tokios institucijos buvimas atnešė didžiulės naudos. Tuo tarpu mūsų kinui šie du dešimtmečiai buvo nesibaigiančių klajonių ir ieškojimų metai.

Gal čia kaip toje Mozės istorijoje, kur keturiasdešimt metų žydų tautai buvo reikalingi tam, kad pasikeistų ne tik kartos, bet ir mąstymas?

Galbūt. Tačiau mūsų klajonės dar nesibaigė, nes pasikeitė toli gražu ne viskas. Blogiausia, jog nepasikeitė valstybės požiūris į kiną, kaip neatsiejamą nacionalinės kultūros dalį. Gaila, kad vis dar nesuprantama, jog kinas, už valstybės parodytą dėmesį gali atsidėkoti dešimteriopai ir atnešti jai realios naudos. Tai patvirtina ne vienos Europos valstybės patirtis.

Kartais pagalvoju, kad ta nuolat ironiškai cituojama pusė Lenino frazės „iš visų menų mums svarbiausias kinas...“, nors ji buvo pasakyta kalbant apie agitacinius traukinius, važiuojančius į Rusijos gilumą, visai nepaseno. Geriausiai kiną išnaudojo ir tebeišnaudoja Amerika. Čia po karo pramonės kinas pagal skiriamas bei uždirbamas lėšas užimą antrą vietą. Amerika pasaulį užkariavo ne ginklu, bet savo filmais...

Airijoje per krizę ieškant išeičių, kaip greičiau įveikti sudėtingą finansinę situaciją, naujoji vyriausybė su visa svita ir žurnalistais apsilankė didelio sudėtingo filmo kūrimo vietoje, tuo parodydama, kad bendradarbiavimas su turtingomis užsienio šalių kino kompanijomis gali tapti vienu iš šalies ekonomikos gelbėjimo būdų. Ir tai realiai veikia.

Šie pavyzdžiai tik parodo, kad kinas pasaulyje seniai vertinamas ne tik kaip menas, bet ir kaip industrija, kuri neša pelną. Mūsų situacijoje stebina valstybės abejingumas kinui. Mes turime tiek daug žmonių, kurie savo talentu, kūrybingumu ir profesionalumu nenusileidžia užsienio šalių kino kūrėjams. Gėdinga nesuteikti galimybės tokiems kūrėjams oriai gyventi ir kurti savo šalyje. Sunku suvokti, kaip, keičiantis valdančioms partijoms, vyriausybėms, nesikeičia požiūris į kiną.

Dabar, rodos, bent jau kai kas realiai daroma.

Gerai, kad nuspręsta įkurti Kino centrą. Gerai, jog svarstoma, kaip suvilioti užsienio kompanijas kurti filmus Lietuvoje, ir kad bent dalis jų sumokėtų mokesčių būtų skirta remti nacionalinį kiną.

Tik ką veiks Lietuvos kino centras, jei nebus lietuviško kino, jei nebus pinigų kurti filmus? Toks klausimas kyla natūraliai žiūrint į naują Kino įstatymo redakciją, kurioje, mano nuomone, daug kas paaukota dėl šios naujos institucijos kūrimo.

Čia panašiai kaip žaidžiant šachmatais – turi galvoti toli į priekį, ir gali net paaukoti karalienę, jei tik žinai, kaip laimėti visą partiją. Taigi, palyginau senąjį Kino įstatymą su naująja jo redakcija. Pirmajame įstatymo variante buvo atskira grafa „Nacionalinio kino rėmimo programa“, kurioje sužymėti šaltiniai, iš kurių turėtų būti remiamas nacionalinis kinas. Tai buvo bandymas sukurti savaime, nepriklausomai nuo to, kokia valdančioji partija, naujoji vyriausybė ar kas yra kultūros ministras, veikiantį mechanizmą. Pamenu, kai rengiant tą pirmąjį Kino įstatymą stažavausi Švedijos kino institute, kai bendravau su Didžiosios Britanijos ekspertais, visi kartojo tą patį – kol nesukursite nepriklausomo finansavimo mechanizmo, tol nieko nebus.

Mes pamėginome tai padaryti, ir Kino įstatyme buvo numatyti šie šaltiniai, kuriais turėtų būti remiamas nacionalinis kinas: 50 proc. kabelinių televizijų kanalų licencijų mokesčių, 25 proc. – surinkto atlyginimo už kūrinių panaudojimo asmeniniams tikslams, (kitaip vadinamas „tuščios kasetės“ mokestis) ir 30 proc. PVM už filmų platinimą bei viešą rodymą.

Visų pirma reikia pabrėžti, kad pirmasis šaltinis – kabelinės televizijos – iš įstatymo buvo pašalintas kino žmonėms net nežinant, ir Lietuvos kino jokie pinigai iš čia nepasiekė. Jų pagrindu buvo įkurtas Spaudos,radijo ir televizijos rėmimo fondas. 25 % surinkto atlyginimo už kūrinių panaudojimą asmeniniams tikslams dabar bus skiriami meno kūrėjų socialinei rūpybai, negalima jų atimti. Tačiau vien iš trečiojo šaltinio Lietuvos kinui kasmet apie dešimtmetį nubyrėdavo maždaug po 1,5 milijono litų. Tai ne tokia jau ir maža suma šalia tų, kuriuos tiesiogiai iš biudžeto valstybė skiria kinui. Beje, pastaraisiais metais suma iš biudžeto nesiekė 5 milijonų litų. Neseniai, patikėję, jog Lietuvoje susirūpinta kinu, pamėginome tą 30 proc. PVM už filmų platinimą ir viešinimą pakelti iki 60. Viename iš darbo grupės posėdžių, kuriame dalyvavo Vyriausybės vicekancleris, aukštas pareigūnas iš Finansų ministerijos, kultūros viceministras bei profesionalaus meno skyriaus vadovė, mums pavyko dėl to susitarti. Visi nuoširdžiai apsidžiaugėme, manydami, kad kartu padarėme gerą darbą.

Tačiau džiaugsmas trūko neilgai. Prieš projekto svarstymą Seime įvyko paskutinis Vyriausybės posėdis, ir po jo įstatyme nebeliko ne tik tų 60, bet ir buvusių 30 proc. Paliktas abstraktus sakinys – „Lietuvoje kinas finansuojamas iš valstybės biudžeto“. Tai ką gi laimime šiuo naujuoju Kino įstatymu projektu? Įkuriame instituciją, kuri gali neturėti kuo rūpintis?.. Ar tokios mūsų pastangos neprimena vėžio judesių? Jis, atrodo, juda, bet atbulas...Bet gal dar nevėlu susitelkti ir visiems, kas neabejingas Lietuvos kino likimui, žengti konkrečius žingsnius, kurie iš esmės keistų situaciją į gera. Nes „šachmatų“partija dar nepralaimėta, dar daug ką kartu galime nuveikti. Reikia tik mūsų pačių vienybės, gal dar politikų geros valios.

Vis dėlto, nors kinas Lietuvoje finansuojamas tik simboliškai, tačiau kasmet sukuriamas ne vienas filmas pastebimas ir užsienio šalių festivaliuose. Vadinasi, kažkokiu būdu dirbama ir kuriama, turint net ir tokias minimalias sąlygas. Kur ta paslaptis?

Mūsų kūrėjai dažnai padaro net tai, kas, atrodytų, neįmanoma. Galiu remtis savo patirtimi – mano filmas „Duburys“ apkeliavo visą pasaulį nuo premjeros Monrealyje iki Pietų Afrikos Respublikos, Kinijos, Japonijos, Indijos, Egipto, Amerikos, Europos. Ir visose šalyse žmonės, išgirdę, kokį biudžetą turint buvo sukurtas filmas, klausė to paties: „Kaip tai įmanoma?“ Įmanoma. Kažkokiu būdu mes visi, lietuviško kino kūrėjai, įsigudriname tai padaryti minimaliomis sąlygomis. Adaptavomės... Susitaikėme su rūsčia, kartais į neviltį varančia realybe, simboliniais atlygiais ir dirbame, nes negalime nedirbti.

Kai savo kolegų Danijoje kartą paklausiau, kaip nutiko, kad tokioje mažoje šalyje gimė toks didingas kinas, man atsakė: „... niekada negalvojome, kad esame maži...“

Negalvokime ir mes, kad esame maži. Kultūroje, profesionaliame mene mes dideli, ir privalome pagaliau tai suvokti. Turime kūrėjų – pasaulinio lygio ir teatro, ir dailės, ir fotografijos, ir muzikos, ir kino meistrų.

Kultūros ir meno dėka mes galime tapti gerbiama ir didžia šalimi.