Rugsėjo 8 d. galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo lyderių centras (BLC), K. Donelaičio g. 62 / V. Putvinskio g. 53, Kaunas) buvo atidaryta kauniečių menininkų Arūno Vaitkūno ir Eugenijaus Varkulevičiaus tapybos paroda iš ciklo „Duetai“. Paroda veiks iki spalio 7-osios. Siūlome skaitytojams Ugnės Kraulaidytės įspūdžius iš parodos.

***

Ruduo. Tai laikas, kai rytmetį virš pievų neskuba sklaidytis vėsus rūkas, o vakarais greičiau atšąla nosis. Laikas, kai vis dažniau tenka pareiti šlapiais batais ir kišenėse ieškoti nosinių. Kai pardavinėjami sodų obuoliai ir darželių jurginai. Kai plinta nostalgija ir dažniau norisi poezijos, žvakių, cinamonu ir gvazdikėliais kvepiančio vyno bei draugijos arba bet ko kito, kas įstengtų šalin nuginti prabudusį liūdnumą. Tai laikas, kai saulės laidos ir tekėjimo duomenys kinta tamsumos naudai. Kai patyrę žvejai pakrantėse kantriai tyko grobio, kol vandens temperatūra pernelyg nenukrito. Languose anksčiau įsižiebia šviesos, auga mokesčiai už elektrą. Colis po colio didesni rudens žingsniai. Dangus prisitraukia arčiau žolės, o žolė arčiau grunto. 

Arūnas Vaitkūnas „Proceso pasekmės“. Nuotr. iš iq.lt

Kaip tyčia, „Aukso pjūvio“ galerijoje „Duetų“ ciklą pratęsianti naujoji Arūno Vaitkūno (1956-2005)  ir Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio (g. 1956 m.) paroda – rudeniška. Visų pirma dėl bendro kolorito. A. Vaitkūno paletė sodri, „surinkta“ vystančioje gamtoje, E. Varkulevičiaus spalvos – ramios, nerėkiančios, be įtampos, padūmavusios. Antra, dėl motyvų. E. Varkalio drobėse – žiemos, rudens ir nakties temos, A. Vaitkūno – pūvantys obuoliai, nykstanti žolė, gamtos kitimas. Abiem autoriams gamta – atspirties taškas, vienam – meditatyvaus nusiteikimo prielaida, kitam – neišsenkantis spalvinių derinių šaltinis.

„Arūnui kaip tapytojui buvo svarbu „pasikrauti“ keistesnių spalvinių derinių. Išėjęs į gamtą jis ieškodavo niuansų, pasitikrindavo spalvas natūroje, nes bijojo, kad dirbtuvėje gali nuklysti į dekoratyvumą. Stengėsi, kad paletė būtų kuo turtingesnė. Jo darbai turi realų pagrindą, tačiau nutapyti ne būtinai lauke“, – pasakoja tapytojo žmona, dailininkė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir priduria, kad išėjimas iš interjero į atvirą erdvę prilygsta įsižiūrėjimui į tekantį vandenį ir vystančią žolę. Tai gerai pažįstama ir E. Varkulevičiui. Gyvenant senamiestyje savotiškas dailininko ritualas buvo pasivaikščiojimai Santakoje: „Pamedituoju. Parsinešu iš „medžioklės“ šakelių, koklių. Kai Nemunas nusėda, ten būna visokių įdomybių. Filosofiškas vandens tekėjimas primena, kad nieko negali paimt iš gyvenimo.“ Prie vandens patirtus įspūdžius tapytojas perkelia į drobes perteikdamas gyvybę, amžinybę, begalybę. „Mano darbuose nėra nei pradžios, nei pabaigos. Atrodo, tokį paveikslą dar galima tęsti kad ir per visą sieną, nes nėra centro“, – sako dailininkas. Bet struktūra tvirta, kompozicija švariai išgryninta. Tapydamas E. Varkalis pasikliauna intuicija: „Dažas turi nukristi geroj vietoj, bet kol taip atsitinka, pusę darbų išmetu – ne visi pasiseka. Abstrakcijoje ir žavi tai, kad nežinai, kaip ji atrodys. Tačiau atsitiktinumą reikia perkelti į estetinę kategoriją. Gamtoje apstu gylių, vandens, išplovimų, todėl ir aš naudoju liejimą: dažas ištyška, nubėga, tik jį reikia valdyti, kad gautum darnią visumą.“

Kai gamtinis ruduo pasiveja kalendorinį, keičiasi aplinkos koloritas. „Spalvoje slypi informacija“, – pasakytų dailininkas A. Vaitkūnas. Todėl jo tapyba – grynoji, tikinti ir pasitikinti spalvos ir potėpio gesto vidine jėga. Tapytoją masino „pats tapymo procesas, medžiagos ir jų sąveika, potėpio ir formato dydžiai, dažų specifika, prigimtis ir sluoksniai. Pirminis prisilietimas, pirminės spalvos, pigmentai“ (iš knygos „Toks gyvenimo kvapas“, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, 2009, p. 63). Spalva gali šnekėti apie būseną, informuoti apie kažkokį jutimą, keitimąsi. Todėl ji tapytojui tapo svarbesne už siužetą. Mostais paliekamas potėpis turi galią paprastiems motyvams suteikti vidinio išgyvenimo, įtampos prieskonį. Kad ir paveiksle „Žolių vartai“ (2000 m): drobės paviršių laužyta vertikalia trajektorija kerta plačios deguto juodumo linijos. Prie jų šliejasi prislopintas violetas, aviečių raudonis ir skaidrus mėlynumas. Tiek viršuje, tiek apačioje šias spalvas pristabdo drumstai pilki ir žemės rudumo horizontalia kryptimi užtepti plotai, ženklinantys savotišką žemės – apačioje – ir dangaus – viršuje – liniją, stabdantys vertikalių veržimąsi. Tapyta pastoziškai, nuo krašto iki krašto. Siužetas, regis, visai paprastas, nusižiūrėtas kaime. Negyvenamos sodybos link vedė aukštomis, į raizgalus susipynusiomis žolėmis beužželiantis takelis. Jos tarytum vartai, per kuriuos patenkama į sodybą. Atrodo – tik kažkokie žolynai, tačiau A. Vaitkūno tapyboje esama sunkaus krūvio. Galbūt dėl užtepto dažo faktūros sunkumo, tamsiame kolorite nuskambančių aštrių raudonų, violetinių pigmentų akordų arba stipraus gesto, paliekančio didelius, išraiškingus aliejaus pėdsakus. Veikiausiai tai lemia ne kažkuri viena tapysenos ypatybė, bet jų samplaika, derinys. Ir – ne ką mažiau – tikrumas, kurio bekompromisiškai siekė dailininkas: „Svarbu psichologinis tikrumas. Giluminis pateisinimas. (...) Jei tai tik dekoratyvumas, jis erzina. (...) Kiekvienas potėpis, forma turi veikti iš esmės“ (ibid, p. 191). Sumeluoto nudailinimo menininkas nepakentė. „Užtepimo būdas svarbus, bet tapydamas neturi galvoti, kaip tą potėpį padėti, kad būtų gražu. Dirbti reikia be pagražinimų – kad būtų tikra, nesumeluota tiesa“, – vyro principus atskleidžia A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Vystančiuose žolynuose, tręštančiuose lapuose Arūnas matė egzistencinę būseną, išduodamą spalvos: rausva ar geltona tapdama ruda įspėja apie mirtį. Spalva praneša apie įvykį, tik reikia ją „perskaityti“. Tapytojas bandė pats „pagauti“ šį glaudžiai tarpusavyje susijusį spalvos ir būsenos keitimąsi. Bendrame parodos kontekste išsiskiria kiek ryškesnio kolorito drobė, pavadinimu „Proceso pasekmės“. Dailininkas į dirbtuvę atsigabeno dėžę obuolių ir laukė, kol šie pradės pūti. Nors motyvas nekeliantis gerų emocijų, pasak A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės, popietinė saulė, patenkanti į vidų pro dirbtuvės langus, padiktavo gyvesnį koloritą. Tačiau dažnas pastebi, kad, nepaisant šiltesnio spalvinio kolorito, darbas atrodo skausmingas.

Ir ne veltui: spalvos ganėtinai aštrios, veriančios. Tolumoje besidriekiantys geltonos kąsniai ir čia pat besilydantys raudoni ruožai – tarytum aliuzija į paskutinius ryškius saulėlydžius ties horizontu, kai dar nematai, bet jauti šuorais artėjančią tamsą, okupuosiančią samanas, žoles ir kamienus. O didelis saulės ovalas aplink save paskubomis lieja kruvinus gaisrus. Panašiai būna rudenį, kai prieš irimo ženklų pagausėjimą visa jėga suveši rudeninės gėlės ir sunoksta vaisiai – tik spėk raškyti, kol šalna dar nepalietė. Ir visai čia pat plevena žinojimas, kad laiko nebedaug. Tai jau daugybę sykių kartojasi, nenauja, o vis tiek širdį paliečia ar bent trumpam priverčia susimąstyti. Ir tie A. Vaitkūno spalvose paskandinti obuoliai, regis, dar ne visi supuvę: tarp juodo ir rusvo esti ir raudonio niuansų. Galbūt tai priminimas to, ko nykimas dar nepalietė...