Ekonomikos sąvokos Lietuvos politikų žodynuose jau senokai stelbia ir į viešų diskusijų paraštes stumia daugelį kitų, nė kiek ne mažiau reikšmingų, o galbūt ir gerokai reikšmingesnių, kategorijų, kuriomis grindžiame savo gyvenimą. Kad ir kokie valstybės dokumentai ar valstybės raidos strategijos būtų svarstomos ar priimamos, niekaip neapsieinama be tokių banalių verbalinių abstrakcijų kaip ,,ekonominis efektyvumas”, ,,ekonomikos konkurencingumas”, ,,ekonominiai rodikliai” ir pan. Ko gero, galima kalbėti apie vis labiau politikų mąstyme ir jį atspindinčiuose politiniuose dokumentuose įsigalinčią tendenciją - bet kokią ir, galiausiai, absoliučiai visą žmogaus veiklą redukuoti iki elementariausio ekonominio lygmens ir visus visuomenės pasiekimus matuoti vien ekonominiais rodikliais, tarsi jie galėtų išsemti ar paaiškinti sudėtingos žmogaus egzistencijos šiuolaikiniame pasaulyje klausimus ir pasirinkimo dilemas.

O tokių klausimų ir moralinių dilemų pastaruoju metu, beje, kyla vis daugiau ir daugiau. Jau prieš keletą dešimtmečių legendinis britų ekonomistas E.F. Schumacheris įžvalgiai nurodė, kad moderniaisiais laikais ekonomika prarado savo realią vietą žmogaus ir visuomenės gyvenime ir, galiausiai, mes visi ėmėme gyventi amžiuje, kuriame įsigalėjo kiekybė ir kiekybiniai svertai. Nė kiek nenuostabu, kad tokio pobūdžio mąstymas šiuolaikinio gyvenimo, o taip pat ir visuomenės kaitos bei su ja susijusio švietimo problemas matuoja ir aiškina pasitelkęs kiekybines kategorijas, tuo tarpu formalus švietimas (vidurinis ir aukštasis mokslas) tiesiogiai saistomas su ekonomikos uždaviniais ar beatodairiškai pajungiamas jų sprendimui. Švietimo tikslus ėmus suvokti ir interpretuoti kaip ,,prisitaikymą” prie sparčiai kintančios dabartinės situacijos (o jos pateisinimui ar miglotam paaiškinimui dažniausiai pasitelkiamos tokios pastaruoju metu pamėgtos, tačiau neapmąstytos sąvokos kaip ,,globalizacija”, ,,tarptautinė integracija” ir pan.), rengiamos tik tokios švietimo strategijos, kurios verčia jaunuomenę išsilavinimo vertę suvokti kaip prekę, kurią galima pasverti ir išmatuoti mokykloje ar universitete praleisto laiko skaičiumi bei įgytais įveiktų pakopų sertifikatais, juoba, kad pati valstybė tą lavinimą pagamina ir padeda įsigyti aiškindama jį kaip ilgalaikę investiciją, kuri neva užtikrins sočią ar bent pakankamai padorią egzistenciją. Atkreipkime dėmesį, kaip dažnai valstybės institucijų atstovų lūpomis Lietuvoje jauni žmonės raginami ir spiriami ,,investuoti į save ir savo ateitį”, o juk išvertus tokias frazes į paprastą žmonių kalbą tai reiškia, kad švietimas interpretuojamas tik kaip elementarią ekonominę naudą teikianti veikla, kuri padeda ,,įsisavinti” socialinių inžinierių parengtas arba patobulintas bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų programas (gaminius ar prekes), kuriose pateikiami visi galimi atsakymai nė nesiaiškinant ar teisingai formuluojami pamatiniai žmogaus išsilavinimą grindžiantys klausimai.

Švietimo tikslus ėmus suvokti ir interpretuoti kaip ,,prisitaikymą” prie sparčiai kintančios dabartinės situacijos, rengiamos tik tokios švietimo strategijos, kurios verčia jaunuomenę išsilavinimo vertę suvokti kaip prekę, kurią galima pasverti ir išmatuoti mokykloje ar universitete praleisto laiko skaičiumi bei įgytais įveiktų pakopų sertifikatais.

Tokio pobūdžio švietimas tampa tik industrinės gamybos procesu (beje, su neišvengiamomis proceso ,,atliekomis”), o jo metu įgyjama žinių ir įgūdžių, neva padėsiančių geriau adaptuotis permainingame dabarties pasaulyje ir, žinoma, ,,prisitaikyti prie rinkos poreikių” - tai dar vienas pamėgtas ir spėtas nuvalkioti mūsų politikų burtažodis, nors kas yra rinka ir kaip ji kuriama lieka neatsakyta – o juk šis klausimas reikalauja rimtos filosofinės refleksijos. Taip supratus ir įdiegus kitiems formalaus lavinimo vertę ir prasmę, iš tokio supratimo išplaukia ir visi kiti tolesnės žmogaus veiklos tikslai ir uždaviniai – grįsti vartotojišku mentalitetu ir skatinantys vartotojiškos psichologijos suklestėjimą. Tokios mąstysenos suformuotas žmogus, kaip savo knygose puikiai atskleidė bene didžiausias moderniųjų sistemų kritikas, filosofas ir istorikas Ivanas Illichas, galiausiai ima norėti ir geisti tik to, kas jam siūloma, tik to, kas turi apčiuopiamą mainomąją vertę ir ekonominę naudą rinkoje. Retsykiais tokio pobūdžio išsilavinimo supratimas įgauna ir absurdiškų, ir ganėtinai pavojingų kamertonų. Pavyzdžiui, šiemet darbo rinkos specialistai pranešė, kad Lietuvoje aiškiai juntamas tokių aukštąjį mokslą įgijusių specialistų kaip teisininkai ir vadybininkai perteklius (pasak darbo rinkos analitikų, tokia situacija dominuos dar mažiausiai dešimtmetį); tad jų įsidarbinimo galimybės esmingai sumažėjo, tačiau srautas besiveržiančių studijuoti šių perteklinių programų, kaip rodo šių metų priėmimas į aukštąsias mokyklas, liko toks pat.

Kaina, kurią visuomenei tenka sumokėti už tokią ribotą ir siaurą valstybės raidos ir jos politikos tikslų filosofiją, yra gerokai didesnė: skaičius jaunuolių, geidžiančių įsigyti tariamai praktišką, naudingą išsilavinimą ne tik nemažėja, bet nuolatos auga. Taip visuomenė karta iš kartos reprodukuoja vartotojišką mentalitetą, kuris vėliau atsigręžia prieš ją pačią. Užuot nukreipusi investicijas į tokių žinių ir įgūdžių kūrimą, kuris padėtų individams ir visuomenei pagal išgales susidoroti su šiandieniame pasaulyje plintančia ekonomikos ir finansų krize, toliau skiepijamas naivus tikėjimas, kad gamybos ir vartojimo mastų didinimas padės tą krizę įveikti. Užtenka pasiklausyti, kad ir dabartinio premjero patikinimų apie tai, kad vartojimas Lietuvoje vėl auga. Suprask – kuo daugiau suvartosime, tuo greičiau iš krizės išsikapstysime. Tuo tarpu pasaulyje gausėja įvairių sričių (ir ekonomikos) sąžiningų analitikų, kurie vis drąsiau akcentuoja būtinybę iš esmės reformuoti globalizuotame pasaulyje veikiančius finansų, mokesčių sistemos mechanizmus, daugiau dėmesio skirti atsinaujinančios energijos paieškoms ir ekologinių problemų sprendimui, kadangi nuo pokyčių šiose sferose priklauso tolesnės gerovės perspektyvos.

Kalbant apie Lietuvos situaciją, tenka pastebėti, kad vos įtvirtinus nepriklausomybę mus užgriuvo gausybė problemų, kurioms nei teoriškai, nei praktiškai nebuvome pasirengę. Rinkos mechanizmai pokomunistinėjė Lietuvoje buvo renčiami ir įtvirtinami skubotai, netgi, sakyčiau, desperatiškai, griebiantis ne kartą susikompromitavusių tarptautinių organizacijų (pvz., Tarptautinio valiutos fondo ir kt.) pateiktų receptų. Beje, tie patys neoliberalizmo doktrinų adeptų patarimai, didžiąja dalimi ir nulėmė pastarosios pasaulio finansų krizės mastus. Šiandieninės Lietuvos švietimo politikai nebuvo jokia išimtis: švietimo reforma buvo rengiama paraidžiui kopijuojant užsienio valstybių patirtį, institucinę sąrangą, tik įvilkus visa tai į tautinės, o vėliau – pilietinės retorikos drabužį. Kita vertus, visuomenę ilgam prislėgė ir buvusių mentalinių ir veiklos įpročių paveldas. Nepamirškime, kad ir buvusioje Sovietų Sąjungos erdvėje ekonomika (nesvarbu, kad planinė) buvo sugriautos religinės pasaulėžiūros ir aukštyn kojom apverstų dvasinių vertybių pakaitalas. Kad ir kaip būtų nemalonu, negalima nepripažinti, kad Lietuvos švietimo reformoje nebuvo numatyta jokių rimtų lavinimo alternatyvų, suabsoliutinus neva visuotinai vertingą užsienio patirtį, buvo nutylėta, kad ta patirtis ir ją reprodukavusios institucijos Vakaruose sulaukė fundamentalios kritikos. Nebuvo (ir iki šiol nėra tinkamai įvertintos) institucinės alternatyvos – pavyzdžiui, bendruomenių teisė kurti tokius lavinimo modelius ir formas, kuriose atsisakoma „privalomo“ mokyklinio lavinimo, tuo tarpu Jungtinėse Valstijose, Kanadoje ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse per pastaruosius dešimtmečius suinteresuotoms bendruomenėms vis dėlto pavyko išsikovoti teisę į alternatyvius lavinimo ir saviugdos būdus. Verta priminti ir galimybes lavintis individualiai namuose su tėvų pagalba ar studijuoti neformaliuose bendruomeniniuose lavinimo centruose. Suprantama tokio pobūdžio alternatyvos neturi nieko bendra su tokiomis institucijomis kaip privatūs licėjai ar panašios įstaigos, kuriose lavinimas grindžiamas lygiai tomis pačiomis vartotojiškomis ekonomistinėmis sampratomis kaip ir valstybinėse mokyklose. Kita vertus, jokia paslaptis, kad, subyrėjus sovietiniam režimui ir netrukus užgriuvus ekonominiams rūpesčiams, Lietuvoje nebuvo terpės, kurioje galėtų rastis alternatyvaus ugdymo sampratos ar juo labiau susikurtų tokios bendruomenių remiamos institucijos, kurios būtų pajėgę jas praktiškai įgyvendinti ir užtikrinti. Mus nelabai domino ir vis dažniau pasaulyje kelius prasiskinančios alternatyvaus ugdymo idėjos. Ar daug žmonių Lietuvoje yra nors viena ausimi girdėję apie Ivano Illicho, E.F. Schumacherio, Paulio Goodmano, Johno Holto ar Johno Paulio Gatto veikalus, nekalbant apie gausų jų koncepcijas plėtojančių šiuolaikinių autorių būrį? Apie ugdymo alternatyvų skurdą galime spręsti pasidairę po lietuviškąją tokio pobūdžio lektūros biblioteką, kuri iš esmės nė neegzistuoja. Iki šiol teturime tik mūsų socialiniam kontekstui menkai tinkančią garsaus brazilų pedagogo Paulo Freire knygą... Keistą pasipriešinimą tokioms idėjoms patvirtina ir kartoka šių eilučių autoriaus patirtis: kai prieš keliolika metų paskelbiau keletą mano galva aktualių publikacijų apie ugdymo alternatyvų įžvalgas, kad ir kaip būtų keista, jos labiausiai papiktino būtent tuos asmenis, kurie tuo metu galvotrūkčiais rengė ir vykdė Lietuvos švietimo reformą ir klojo pagrindus būsimoms bendrojo lavinimo strategijoms… Tą patį būtų galima pasakyti ir apie fundamentalesnę Lietuvos aukštojo mokslo kritiką, kuri, tiesą pasakius, turi mažai ką bendra su pastaruoju metu žiniasklaidą užliejusiu populistiniu ir dažnai realybei neadekvačiu mūsų universitetų niekinimu.

Lieka klausimas, ką galėtume padaryti šiandien. Deja, mano atsakymas į šį klausimą nebus optimistinis. Pirma, per du pastaruosius dešimtmečius nebuvo nei noro, nei reikalo kalbėti apie lavinimo alternatyvas. Per šį laiką susiklostė dabartinę situaciją įteisinusi įstatymų bazė, o ją iš esmės koreguoti tampa labai sudėtinga. Pilietinės bendruomenės, apie kurias pastaruoju metu tiek daug kalbama, dar tebėra embrioninėje stadijoje. Tai liudija ir menkas visuomenės dėmesys aplinkos apsaugos, žemės resursų išsaugojimo, atsinaujinančių energijos šaltinių klausimams. Abejingumas neretai pateisinamas tuo, kad tokia maža globalių galių veikiama šalis kaip Lietuva pati mažai ką gali nuveikti. O inerciją mėginti įveikti galima skatinti vienu vieninteliu būdu – telkiantis į nors ir mažas, tačiau sąmoningas ir veiklias, savo tikslus ir siekius aiškiai suvokiančias bendruomenes ir įteisinant savo balsus pilietinėje erdvėje. Kai susiformuos pakankama kritiškai mąstančių asmenų ir jų bendruomenių masė, galbūt rasis erdvės ir fundamentalioms švietimo alternatyvoms, rengiančioms ne paklusnius, lengvai valdomus ir disciplinuojamus vartotojus, bet kitaip žmogaus egzistenciją visuomenėje ir šiuolaikiniame pasaulyje suprantančius individus, kuriems svarbu, iš kur mes, kas mes ir kur einame. O pradėti turėtume kiekvienas nuo savęs, nelaukdami paskatinimo ar pritarimo. Kaip kitados pranašiškai yra pasakęs indų mąstytojas ir savo tautos mokytojas Gandhis: iš pradžių jie tave ignoruoja, po to iš tavęs juokiasi, vėliau su tavimi kovoja, o po to tu laimi…