Erika Vizbaraitė yra tvirtėjančio braižo, kupina įdomių įdėjų, ieškanti ir randanti, nebijanti eksperimentuoti šiuolaikinio šokio kūrėja. Rugsėjo 29, 30 dienomis Menų spaustuvėje ji pristatys naujausią savo darbą – spektaklį „Kopėčios“, kurtą jaunųjų scenos menininkų programai „Atvira erdvė“.  Siūlome susipažinti su originaliai mąstančia judesio menininke.

Kaip atėjai į šokį?

Erika Vizbaraitė. Pati nuėjau, niekas nevedė. Dešimties metų papuoliau į Vilniaus baleto mokyklą, baigiau klasikinio baleto studijas.

O neatrodė neišvengiama, kad eisi į Operos ir baleto teatrą ir šoksi ten?

Erika Vizbaraitė šokio spektaklyje „Kopėčios“. Nuotr. aut. Kamilė Žičkytė

Turėjome ten tris mėnesius bandomojo laikotarpio, bet matyt kažkas jau buvo viduje lūžę... Išvažiavau į Londoną ir metus mokiausi „Ramberto“ klasikinio ir šiuolaikinio šokio mokykloje. Ten paragavau šiuolaikinio šokio, nors buvau pasirinkusi sustiprintą klasikos programą. Pradžioje man kilo klausimų - negi tai apskritai yra šokis? „Užkabino“ tai, kad šiuolaikinio šokio pamokose reikėjo ne tik atlikti tai, ką tau parodo, bet ir pačiai kurti. Tai ir buvo svarbiausia. O vėliau reikėjo perdarinėti savo kūną tiesiogine to žodžio prasme – atsisakyti visų įtampų, verstų kojų ir t. t. Gal trejus metus vargau, kol išmokau bent jau atsipalaiduoti, nekalbant apie visa kita. Įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, baigiau aktoriaus-šokėjo bakalauro ir magistro studijas.

Baleto pagrindas – privalumas ar trūkumas šiuolaikinio šokio artistui?

Pliusų be abejo yra, tavo kūno galimybės yra daug didesnės. Bet kartu yra ir daug įtampų, kurių nelengva atsisakyti. O technikai baletas tikrai daug duoda. Tiesą sakant, nebuvo taip, kad vieną sykį ėmiau ir nusprendžiau keisti kryptį. Žinojau, kad be šokio negaliu. Ir džiaugiuosi, kad atradau šiuolaikinį šokį ir man su juo yra gera. Nes svarbu, kad šokis kalbėtų, nebūtų vien vizualiai gražus – va, kaip gerai pasisuko, kaip aukštai koją pakėlė! Žodžiu, viskas įvyko natūraliai ir po truputį. Lipau vieną laiptelį po kito.

Kaip suprantu, gana anksti pradėjai ne tik atlikti šokį, bet ir jį kurti. Kaip atsirado drąsos kurti pačiai?

Visą laiką norėjau pirmiausia būti šokėja, bet atsispirti kūrybai taip pat nesugebėjau. Baleto mokykloje pasikviesdavau jaunesnes mergaites ir statydavau joms kompozicijas, galbūt tai būtų galima pavadinti neoklasika. Drąsos kūrybai tikrai reikia. Ir ne visąlaik jos pakanka, nes tai yra didelė atsakomybė prieš save ir prieš žiūrovą. Atrodo, tiek daug dalykų yra svarbių, ir tiek daug visko reikia pasakyti... Man šokis atrodo geriausia priemonė visa tai išreikšti, nes jis atsiranda tada, kai jau nebelieka žodžių. Žodžiais tiek nepasakysi, jų neužteks... O kūno galimybės yra daug platesnės, jei šokėjas iš tiesų jaučia ir žino, ką nori pasakyti. Atsiranda ryšys su žiūrovu, mintis auga, plėtojasi, nes žiūrovai kuria ją toliau.

Esi šokusi choreografų Anželikos Cholinos, Godos Laurinavičiūtės, Airos Naginevičiūtės ir kt. spektakliuose. O kokie tavo pačios kurti darbai svarbiausi tau?

Sunku išskirti kurį nors vieną, sąrašas dar tikrai nėra ilgas. Pirmasis bandymas – trečiame kurse kartu su Dovile Petkūnaite kurtas spektaklis „7 įkvėpimai“ (2006). Mano magistrinis darbas – Naujosios operos festivaliui (NOA)  kurta šiuolaikinio šokio opera „NO AI DI“ (2010), ten dirbome su gyva muzika, atlikėjais, buvo smagu atrasti naujų galimybių iš šios judesio ir muzikos komunikacijos. 2010 m. Aukštosios Fredos dvare Kaune pristatėme šokio ir muzikos spektaklį „NA-MAI“.

Šokio ir muzikos duetu vadini ir naujausią, šiuo metu kuriamą spektaklį „Kopėčios“, kuriame bendradarbiaujate su kompozitore Rita Mačiliūnaite. Muzika tavo kūryboje nuosekliai eina greta.

Kompozitorė dalyvauja repeticijose, mes nuolatos bendraujame – tikrai nėra taip, kad ji tik parašo, atneša „gabalą“, o aš galvoju, ką su tuo daryti... Spektaklyje „Kopėčios“ muzika yra kaip vedlys – ji padeda šokėjui-žmogui įveikti dar vieną pakopą. O žmogus savo ruožtu padeda jai. Scenoje skambės dambreliai. Dauguma įsivaizduoja, kad šis instrumentas būdingas tik Šiaurės tautoms. O iš tiesų jie yra ir vienas seniausių lietuvių instrumentų. Jo garsas yra labai natūralus, artimas žmogaus balso tembrui. Man jis yra magiškas, labai daug transliuojantis. Kompozitorė jį derina su elektronika, visa tai skamba tikrai labai įdomiai. Beje, susipažinau su dambreliais, kai kūrėme šokio operą „NO AI DI“.

Kaip atsirado šio spektaklio koncepcija?

„Kopėčių“ sumanymas kilo iš kasdienybės, labai asmeniškų potyrių... Mano gyvenime, turbūt taip pat, kaip ir daugelio kitų, yra etapai. Vienas prasideda, kitas baigiasi, viskas turi pradžią ir pabaigą. Net mažiausius įvykius ar mintis galima suvokti kaip tam tikras pakopas. Kopėčių metafora man yra tarsi augimas, ėjimas link kažko, nuo taško iki taško, pokyčiai. Aukštyn, žemyn. Ir čia taip pat reikia drąsos – kai pasieki tam tikrą pakopą, ant kurios yra gera ir saugu, privalai prisiimti atsakomybę ir eiti toliau. Nesustoti. Jokio galutinio tikslo, kur jau esi „užlipęs“, ko gero, nėra... Eini, rizikuoji, bandai, visų atsakymų tikrai niekada nerasi.

O šiaip labai sunku kalbėti apie šokį. Mes, šokėjai, turime savo „paukščių kalbą“, kurią sunkiai supranta kiti. Ir kai reikia viešai pristatyti savo choreografinį sumanymą, išdėstyti mintis taip, kad jos būtų aiškios kad ir būsimiems žiūrovams, būna labai nelengva. „Apie ką vis dėlto spektaklis?“ – toks klausimas gali nuskambėti po valandos kalbėjimo. Taip jau yra -  šokiui žodžių neužtenka.  

„O štai ir kopėčios./ Jos visada ten/ karo it niekur nieko/ palei nuskendusios škunos bortą.../ Aš leidžiuos gilyn.../ Noriu apžiūrėti liekanas.../ Matau, kiek žalos padaryta,/ bet matau ir lobius – jų žymiai daugiau“. Šį Adrienne Rich eilėraštį pridedi prie būsimo spektaklio anotacijos. Jį galima suvokti kaip raktą?

Šis eilėraštis atspindi šokėjo vidų, juslių pasaulį. Jis atsirado tiesiog tuo pat metu, kai jau pradėjau kurti šį spektaklį. Kai pasineri į darbą, kone viskas, ką sutinki kelyje, yra medžiaga kūrybai, visur matai sąskambius, kelio ženklus ir pakopas. 

Kalbino Vlada Kalpokaitė