Karolina Tomkevičiūtė. Dygsnių sistemos: tarp chaoso ir tvarkos
Vasara baigėsi, kartu praėjo ir galerijų tuštėjimo metas. Kauno ekspozicines erdves jau okupuoja Kauno tekstilės bienalės „Textile ’11“ renginiai. Vilnius taip pat neliko abejingas tekstilės „virusui“. Vilniaus dailės akademijos Tekstilės galerija-dirbtuvė „Artifex“ iki spalio 6 d. kviečia apžiūrėti Ingos Likšaitės kūrybos parodą „Dygsnių sistemos“. Ši menininkė – reta viešnia Lietuvoje, tačiau kiekviena jos paroda gimtinėje patraukia ir suintriguoja.
![]() |
Ingos Likšaitės vardas daugeliui, ko gero, siejasi su elegantiškaisiais jos tekstilės dygsniais ir projektu „Apie kiną“, kurį 2007 m. menininkė pristatė Vilniaus ir Kauno parodinėse erdvėse. Tuomet menininkė tekstilės paveiksluose atkūrė režisieriaus Wong Kar Wai filmo „In the mood for love“ kadrus, filmo ištraukas papildžiusi judančiais dygsnių fragmentais. Šie kūriniai atvėrė netikėtą kino ir tekstilės interpretacijų sąveiką, kuri tarsi tęsiama ir naujausioje I. Likšaitės parodoje. Tačiau šį kartą menininkė labiau akcentuoja ne kūrinių turinį, o formaliąją jų pusę, tekstilinius kodus ir šios meno šakos galimybes. Parodą galime simboliškai perskirti į dvi dalis, kurias jungia raštų ir dygsnių sistemos. Menininkė demonstruoja skaitmeninio siuvinėjmo technika atliktus kūrinius ir videofilmą „Redux / Cirkuliacija“, kurį įgyvendino kartu su kolege iš Austrijos Claudia Rohrmoser. Pastarasis kūrinys gimė iš minėto filmo „In the mood for love“ remikso, kurį sukūrė pačios menininkės. Pasirinkusios vieną videofilmo „Redux / Cirkuliacija“ kadrą, I. Likšaitė ir C. Rohrmoser jį transformuoja į naują vaizdinį. Pasak I. Likšaitės, tokiu būdu dekonstruojama įprasta kino forma. Toks žingsnis priverčia į kiną pažvelgti tarsi iš vidaus, patyrinėti pačią vaizdo struktūrą. Tamsiame fone lyg miražai kintantys šviesūs raštai nuolat kuria naujus vaizdinius, kurie arba lengvai užhipnotizuoja žiūrovą, arba tik trumpam sulaiko jo dėmesį.
Antroji parodos dalis, kurioje pristatomi siuvinėti paveikslai, kur kas statiškesnė, bet taip pat leidžia pažinti kūrinį iš vidaus. Menininkės pasirinktas skaitmeninis siuvinėjimas leidžia ne tik kurti didelį vaizdą, bet ir padalinti jį į tam tikrus segmentus ir motyvus. I. Likšaitė teigia, kad keisdama dygsnių sistemas nesiekia išsaugoti tam tikro vaizdo, greičiau atvirkščiai – vengia atpažįstamumo. Vis dėlto daugelyje tekstilininkės kūrinių lengvai atpažįstame moterį – pagrindinę filmo „In the mood for love“ heroję, kuri menininkės darbuose atsiskleidžia kaskart vis kitaip. Vienas kadras ir daugybė dygsnių bei spalvų sistemų išryškina kitą herojės nuotaiką ar net pakeičia veido išraišką, žvilgsnio kryptį. Panašu, kad I. Likšaitės kūryboje kiekvieno siūlo kelias turi būti aiškus ir apskaičiuotas, nes juk tarp tvarkos ir chaoso – tik vienas dygsnis...
Du kūriniai, pavadinti „Moteris kitaip“, iš esmės yra vienas kito atspindys, nes vienas jų buvo kuriamas pagal jau išsiuvinėtą
![]() |
| Inga Likšaitė. Woman remake |
motyvą. Tai panašu į mūsų dienomis įprastą internetinį teksto vertimą – tą patį sakinį automatiškai išvertę į vieną užsienio kalbą, o vėliau – į kitą, galų galę gautume prasmę, visai nutolusią nuo pirminio šaltinio. Taip ir I. Likšaitės darbai, nuolat atkartojami, įgyja naujų bruožų. Įdomu, kad menininkė žaidžia ne tik su raštų sistemomis, bet ir daug galvoja apie kūrinio pateikimą, kuris niekada nebūna nuobodus, banalus. Vienoje „Artifex“ salėje moters portretas išskaidomas į mažesnius paveikslėlius, kuriuos išardžius subyra kūrinio visuma. Toks eksponavimo principas sukuria ne tik optines iliuzijas, bet ir leidžia žiūrovui susitelkti ne tik į kūrinio visumą, bet ir į jo sudedamąsias dalis. Kitoje salėje tos pačios herojės portretą jau regime įkomponuotą krentančioje draperijoje. Jis siunčia mums jau kitą žinią...
Taigi I. Likšaitės „medžiaginiuose“ paveiksluose kino ir tekstilės jungtis transformuojasi išties netikėtai: kinui būdingas judantis vaizdas tarsi įkalinamas siūlų vingiuose. Tačiau šie savo ruožtu kuria ir subtilią judesio iliuziją. Pasitelkusi modernias priemones, žinoma menininkė šįkart grįžta prie tekstilės esmės – siūlų jungčių. Pasirinktas vienintelis kino kadras ir jo interpretacijos gerai atskleidžia minties gilumą, filosofinę statiško vaizdo ir judančio kadro jungtį.



















































