Šįkart Vakarų spaudos apžvalgoje apie du bandymus skatinti tarpusavio supratimą, skirtingų žmonių integravimąsi. Vieno jų ėmėsi Europos lietuviai, kito – Romoje reziduojantis popiežius. Abu bandymai vyko Vokietijoje.Vietinės reikšmės Vokietijos dienraštis „Lampertheimer Zeitung“ rugsėjo 22 d. paskelbė savo korespondento Mariuso Schmidto reportažą apie tai, kaip Rennhofo pilyje Hiutenfelde vyko trijų dienų simpoziumas tema „Demokratija ir diaspora“.

„Rimas Čuplinskas, europietiškojo Lietuvos kultūros centro Hiutenfelde direktorius, kartu su partneriu, Vytauto Didžiojo universitetu Kaune, pirmą kartą pakvietė intelektualus iš keleto Rytų Europos šalių, kad visi drauge išgvildentų temą „Demokratija ir diaspora“.    

Kalbėdamas su spauda, R. Čuplinskas šio simpoziumo, kurį parėmė Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, idėją ryškino taip: „nors daugelis šalių Rytų Europoje dalijasi tuo pačiu likimu ir turi bendrų bruožų, tarp savęs jos labai mažai bendradarbiauja“.

O juk galima, pvz., Ukrainos, Moldovos ar ir Lietuvos istoriją labai gerai palyginti: visos po Antrojo pasaulinio karo galutinai prarado nepriklausomybę. Gausus jų piliečių skaičius tuomet pasitraukė į Vakarų demokratijas ar buvo ištremti, taip ir atsirado stiprios užsienyje gyvenančiųjų bendruomenės.

Bet kadangi tose šalyse, kaip neseniai įrodė Ukrainos pavyzdys, vyksta kova dėl demokratinių struktūrų įtvirtinimo, simpoziumo tikslas – paskatinti dialogą ir pasikeitimą patirtimis bei idėjomis, – teigė organizatorius, pats išeivijoje, ir būtent Kanadoje, gimęs lietuvis“.

Toliau korespondentas paminėjo, jog „tris dienas besitęsiančios konferencijos atidaromąją paskaitą skaitė istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius iš Kauno. Jis išryškino, kad svarbu iš diasporos, taigi per visą pasaulį išsklaidytų tėvynainių, išmokti, kaip kartais sunku „apibrėžti save patį“, kai savo tėvynę pažįsti „tik kaip senelių žemę“.

Konferencijoje pasisakė ir buvę ar esami Lietuvos, Baltarusijos, Moldovos ir Ukrainos išeivijų atstovai. Vienas jų – šių eilučių autorius, kuris ryškino, ką iš diasporoje sukurto lietuviškojo liberalizmo, krikščioniško ar ir laicistinio, gali išmokti kitos tautos, besistiebiančios demokratijos link.

Tuo metu R. Čuplinskas, kaip pažymėjo vokiško laikraščio korespondentas, „tikisi, kad šitas renginys virs „tradicija“. Tai, be abejo, pageidautina, bet ar taip įvyks, priklauso ne paskutinėje vietoje nuo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos“.

Jeigu Rytų Europos išeivijų atstovai ieškojo sąlyčių ir bendros kalbos Heidelbergo, Mannheimo ir kitų Reino slėnio universitetų aplinkoje esančiame Europos lietuvių kultūros centre, tai popiežius Benediktas XVI Vokietijos parlamente Berlyne kalbėjo apie kitų elementų integraciją Europoje.

Iš pradžių daug kas popiežiaus pakvietimui tarti žodį Bundestage priešinosi. Mat bijota fanatizmo apraiškų ir ribos tarp valstybės ir Bažnyčios ištrynimo. Vis dėlto Benedikto XVI žodis sužavėjo dienraštį „Frankfurter Rundschau“, pasak kurio, „popiežius galėjo sugėdinti visus savo kritikus.

Religinis vadovas iš Romos savo antrojo, būtent Vatikano valstybės vadovo, vaidmens, kuris jam protokoliškai praskynė kelią į Vokietijos parlamentą, neišnaudojo piktam, pvz., tikėjimo propagandai.

Jis nekritikavo sekuliariosios valstybės, nevarė polemikos prieš pliuralistinę visuomenę, nepamokslavo morališkai. Priešingai, jis tik teigė, jog Europa remiasi žydų tikėjimu, graikų filosofija ir romėnų teise ar, tiksliau pasakius, šių pradų „susitikimu“.

Kitaip tariant, mūsų kultūra turi būti dėkinga tam tikros integracijos sėkmei. Vargu ar popiežius būtų galėjęs guviau, gudriau pagerbti kultūrinę ir istorinę krikščionybės reikšmę, jos įsakmiai neminėdamas“, – rašė Frankfurto kairiųjų dienraštis.  

O Leipcigo „Volkszeitungas“ rašė, jog „po Benedikto kalbos Vokietija netaps autoritarine Bažnyčios valstybe, o protestantė Angela Merkel ir toliau liks kanclere. Taigi ar visas nervinimasis buvo be reikalo? Priešingai. Benedikto kalba jaudino, bet visai kitaip, nei buvo manyta.

Tautietis iš Romos išvengė klaidos ir neišdėstė savo norų ir pageidavimų, kurių prieš tai buvo tikėtasi labai daug. Jis, visiškai išlaikydamas profesoriaus Ratzingerio stilių, susitelkė vien į esminius dalykus. Tik dabar šalia proto kalbėjo ir širdis“.   

Konstanco miesto dienraštis „Südkurier“ sukritikavo parlamentarus, kurie neatėjo popiežiaus paklausyti: „Nebuvo reikalo boikotuoti jo kalbos. Į Bundestagą Benediktas XVI atėjo ne kaip misionierius, bet kaip profesorius. Jo subtilaus filosofavimo apie politiką ir teisę, paskaninto netikėtai aiškių pagyrų vokiečių ekologiniam sąjūdžiui, galėjo išklausyti kiekvienas, nepatirdamas jokios dvasinės žalos, net jeigu jis nėra katalikas.

Tai neišėjo į naudą tiems parlamentarams, kurie manė esant geriau iš salės išeiti“.  

Truputį kitokia Drezdeno laikraščio „Sächsische“ nuomonė. Jam užkliuvo tai, kad, girdi, popiežius nepasakė „nieko tikrai naujo“. „Aišku, popiežiaus kalba nėra partinė, religija nėra kasdienė politika. Tačiau esama tiek daug klausimų, tiek daug pagrįstų abejonių, tiek kritikos Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Jokių konkrečių atsakymų Benediktas į tai nedavė.

Kur buvo tos pastangos priartėti prie žmonių su jų skirtingais gyvenimo projektais, kaip tai siūlė daryti Vokietijos prezidentas?“ – klausė Saksonijos dienraštis.  

Švabijos Ulmo dienraštis „Südwest Presse“, priminęs, jog popiežiaus kelionė tęsis 4 dienas, rašė, kad nors „Bundestage popiežius guviai išsisuko nuo kritikų, prisiimdamas išmintingo filosofo ir valstybės teoretiko vaidmenį, netgi sugiedodamas aukštosios ekologijos giesmę, jis ateinančiomis dienomis neišvengs susidūrimo su tikrai kebliomis savo misijos temomis“.