Gal lažinamės, kas ilgiausiai prisimins gražų paskutinį šių metų rugsėjo šeštadienį Maleišių sodžiuje, Vaižganto vaikystę menančiajame?

Vaižganto premijos teikimas: Liudvikas Jakimavičius su vainiku

Ne, ne poetas ir publicistas Liudvikas Jakimavičius, ąžuolo lapais kaip 10-asis Vaižganto premijos laureatas padabintas. Sudžius tas jo vainikas, dar greičiau ištirps ta simbolinė 500 litų (!..) premija, o įrašą premijų kronikose jis nebent netyčia kada aptiks.

Ir visai ne Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, daugiau kaip dvi valandas mynęs ratus aplinkui Maleišių liepas, kol sulaukė paskutinio Vaižgantinių šventės akordo – progos paskelbti laureatą. Kantrybės išbandymai nukamuoja, bet kas žino, – gal tuo metu kūrybos paukštė buvo pažadinta ir už atgrasų laukimą bus atsidėkojusi.

Mano žiauriu įsitikinimu, Vaižgantines Maleišiuose ilgiausiai atmins poetas Aidas Marčėnas, atvažiavęs pagerbti plunksnos brolio, laureatu tapusio, ir dar tiesiog pakvėpuoti kultūros tradicija dvelkiančiu Vaižganto gimtinės oru.

Būtų tiesiog pakvėpavęs, būtų kelis pagarbos žodžius ištaręs – taip viskas ir būtų pasibaigę. Be jokio ilgesnio prisiminimo, kaip atsitiko su keliolika anksčiau ir ilgiau už jį žodžius bėrusių renginio dalyvių. Tačiau grynas miesto vaikas ir inteligentas Aidas Marčėnas padarė žiaurią klaidą, važiuodamas į Aukštaitijos kaimą Maleišius ir stengdamasis ten išlikti savimi – nuo koncentruotos minties, kurią reikia ne tik išklausyti, bet ir pagauti, iki jį lydinčios ant kaktos prilipusios kepurės su snapeliu.

Vaižganto premijos teikimas: kalba Aidas Marčėnas

Keista, bet A. Marčėno keliais bruožais nupieštas panteistinis dvasininko Juozo Tumo-Vaižganto paveikslas, galėjęs sulaukti teologiją išmanančių klausytojų pasipiktinimo, jokių diskusijų nesužadino. Net kilo įtarimų, kad poeto klausiusiems Vaižgantinių dalyviams liko nesuprasta šio poeto subtili užuomina apie tai, kad Vaižgantas tik kūryboje atsiskleidė kaip vieno Dievo nepripažįstantis kunigas...

Užtat kepurė ant poeto galvos buvo pastebėta. Vos tik A. Marčėnas baigė savo trumpą ir taiklų monologą, iš klausytojų būrio į priekį išėjęs anykštėnas Albinas Gudonis garsiai pareiškė, jog svečias elgiasi nepagarbiai, kreipdamasis į šventės dalyvius, nenusiėmęs kepurės.

„O kodėl aš ją turėčiau nusiimti?..“ – suglumęs bandė polemizuoti žinomas poetas. Tačiau jam į tėvus galintis tikti pensininkas A. Gudonis, neseniai mirusios žinomos pedagogės ir muziejininkės, Šlapelių muziejaus Vilniuje kūrėjos Almos Gudonytės jaunesnysis brolis, į kalbas nesileido.

A. Marčėnas kepurės nepajudino, nors išgirdo ir daugiau jo elgseną smerkiančių replikų – esą ne tarp žydų jis esąs, galėtų bent Vaižganto garbei plika galva jo gimtinėj pastovėti.

Taip jau atsitiko, kad kepurėtas pakalbėjęs du polius Lietuvių kultūroje, kuriems atstovauja „Vamzdis“, įmerktas į Nerį Vilniuje, ir ąžuolo kamiene išdrožti Severiutė su Mykoliuku Maleišiuose, poetas ir pats pataikė atsidurti ties vienu iš priešpriešinių kultūros polių. Tik šįkart – ne kūryba, o savo viešąja laikysena.

Ties jo kepure tą akimirką susikirto tradicinė kaimiškosios elgsenos kultūra ir modernioji liberalios visuomenės etika.

Teisus A. Marčėnas, net nesvarstęs galimybės atvirame lauke, šalia Vaižganto gimtosios sodybvietės, nusivožti kepurę ir taip demonstruoti sakralizuotą pagarbą kultūros erdvei. Jis jautėsi nuolat esantis kartu su visais kitais, visą popietę kartu rašantis laiko juostoje Vaižganto istorinio tęstinumo ženklus. Ir tik minutei prašnekęs, jis tiesiog nieko ir nepakeitė, ne taip, kaip kiti kalbėtojai, savo pasirodymą prie mikrofono svarbiausiu renginio akcentu padaryti stengęsi...

Teisus ir A. Gudonis, asmeniškai įsižeidęs dėl ignoruotos jo prigimtinės nuostatos liudyti pagarbą tam tikrais ženklais ir to pasipiktinimo nenutylėjęs. Jis toks žmogus – savo nuomonės nenuryja. Aš dar stebiuosi, kaip jis nepridūrė, kad garbiam poetui nepritiko kalbėti apie Vaižgantą, rankas palto kišenėse laikant...

Vaižganto premijos teikimas: Rimantas Vanagas ir Antanas A. Jonynas

Nė vienas iš jų tikriausiai nė nepagalvojo, kad kepurė kaip neatsiejama aprangos detalė, būdinga žydų kultūrai, yra tam tikras ženklas, kuris turi autonominę prasmę, nesvarbu, kurioje erdvėje jis atsidurtų. Tai pastebėjo tik šio konflikto liudininkas, žydų kultūros žinovas rašytojas Rimantas Vanagas. Jis tai jau puikiai žino, kodėl žydams privalu visur ir visada būti su galvos apdangalu – kepurės misija nuolat priminti kiekvienam žydui, kad ne jis yra aukščiausias ar svarbiausias, kad virš jo dar kažkas aukščiau yra...

Galima tik ironizuoti: jei A. Marčėnas būtų nusiėmęs savo kepurę, taip jis tikriausiai būtų galėjęs pasirodyti esąs aukščiausias ir svarbiausias. O kai jis išliko kuklus, gavo per kepurę iš kitos pusės – mat archaiškieji lietuviai tik plikagalvę pagarbą tepripažįsta.

Ko gero, svarbiausia, kaip po šios kaktomušos jautėsi vėl į skirtingas savo kultūros puses atšokę abu priešpriešininkai.

A. Gudonis spindėjo nugalėtojo šypsena, o girdėdamas jam nepritarusių šventės organizatorių ar svečių replikas tiesiog formaliai atsiprašinėjo dėl pasikarščiavimo. Tuo tarpu A. Marčėnas jautriai išgyveno konfliktą, liko smarkiai suirzęs ir dar ilgokai nerado sau vietos po Maleišių liepomis.

Gal į naudą? Juk kiekvienas sukrėtimas, jei jis nesugniuždo, mus tik sustiprina ir paskatina minties raidą. Lauksiu tokio proveržio...

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukos