Vakar buvo įdomi diena. Žiniasklaida mirgėjo sparnuotomis frazėmis, o radijo stotys ir televizijos graibstė pašnekovus. Įvyko dar vienas „skandalas“, kuris vieniems buvo parduodama prekė, kitiems – pasimėgavimas, o dar kitiems – nerimas. Priimtas ilgai lauktas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos, apie kurį skaitant mums kilo begalė klausimų ir pamąstymų, kurių nedidele dalimi norime pasidalyti.

Nepaisant debatuose ar monologuose abiejų pusių išsakytų argumentų ir emocijų, reikia įsiskaityti į Konstitucinio Teismo spaudos pranešimą, o jei pavyktų rasti – ir į patį nutarimo tekstą. Jame yra parašyti svarbūs tolesnę valstybės raidos kryptį nurodantys dalykai. Mes, kaip paprasti piliečiai, manome, kad Konstitucinis Teismas pateikė savo nuomonę, kuri mums nepasirodė pagrįsta Konstitucijos nuostatomis. Dėl to esame linkę pritarti politikams, sakantiems, kad tai – tik devynių teisėjų nuomonė. Niekaip nesugebėjome Konstitucijoje atrasti tinkamos vietos, kuri pagrįstų Konstitucinio Teismo teiginį: „Taigi Seimas, Koncepcijoje nustatęs, kad šeima yra laikomi tik susituokę ar buvę susituokę vyras ir moteris bei jų vaikai (įvaikiai), ir taip susiaurinęs šeimos, kaip konstitucinio instituto, turinį, nesilaikė iš Konstitucijos kylančios šeimos, kaip konstitucinės vertybės, kuri gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, sampratos.“ Įdomu, kuo vadovaujantis pasakyta, kad šeima kuriama ne tik santuokos pagrindu?

Konstitucinis Teismas Seimo narių kreipimusi buvo paprašytas ir turėjo nustatyti, ar Valstybinė šeimos politikos koncepcija yra tas dokumentas, kuriame turi būti apibrėžtos sąvokos, ar koncepcijos teisinė galia yra pakankama valstybėje priimamiems sprendimams paremti. Jei Konstitucinis Teismas nustatė, kad Valstybinė šeimos politikos koncepcija prieštarauja Konstitucijai, tai vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu „Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.“ O ar ne to siekė tie, kurie paskundė Valstybinę šeimos politikos koncepciją – ne tik ją panaikinti (o ne sąvokas pataisyti!), bet ir urmu, pasinaudojant vienu aukščiausių teisinės valstybės autoritetų, išvalyti tradicinį ir daugumai Lietuvos gyventojų priimtiną (tą rodo apklausos) šeimos supratimą iš teisės aktų ir institucinės sistemos? Beje, tą pačią dieną jau spėta prabilti, kad Konstitucinio Teismo sprendimas yra pamoka ir reikės peržiūrėti teisės aktus.

Pasiruošimą ištrinti iš santuokos kylančios šeimos supratimą iš įstatymų ir institucijų puikiai iliustruoja žaibiška ir, matyt, organizuota šio Konstitucinio Teismo nutarimo laukusių koncepcijos oponentų reakcija. Kai kurie portalai su pasimėgavimu viską operatyviai „nušvietė“, talkinant uolioms „naujienų“ agentūroms. Seimo Žmogaus teisių komitetas, kurį Konstitucinio Teismo sprendimas užklupo komiteto posėdžio laiku, jau spėjo pasidžiaugti, kad vienišos mamos netaps grėsme nacionaliniam saugumui. Vienas žinomas teisininkas jau pagrasino pasitraukimu iš europinių struktūrų, jei šeima liktų prilyginta santuokai, be to, visais frontais per kelias valandas primintas partnerystės instituto klausimas. O gal partnerystės instituto jau nebereikia? Nes pagal Konstitucinio Teismo sprendimo „dvasią“ šeima – taip pat „vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Dar teigiama, kad „tai nereiškia, kad pagal Konstituciją nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos“.

Leiskite paklausti, kaip dabar bus nustatoma, kas yra šeima, kurią reikia ginti ir saugoti. Kada ji prasideda ir kada pasibaigia? Ar šeimos faktą patvirtins patys šeimos nariai, ar paliudys kaimynai? O gal kursim naują santykių įteisinimo institutą ir jo registrą? Toks institutas juk turėtų kažkuo skirtis nuo santuokos. Bet teisių juk norima tokių pačių kaip santuokoje. Matyt, tikimasi mažiau pareigų? Ir kodėl abu institutai turėtų būti lygiaverčiai? Juk ąžuolas nelygus su drebule? Manome, kad dabar kartu gyvenantys vyrai ir moterys šeimomis bus pripažįstami automatiškai „pagal įstatymą“, t. y. net nepaklausus šių žmonių, ar jie nori būti vadinami šeima. Bet juk tai būtų šiurkštus kišimasis į šių žmonių gyvenimą ir nusprendimas už juos!

Pripažinkime, kad per kelerius pastaruosius metus jau ryškėjo šeimos politikos kontūrai, atsirado pagarbos įsipareigojusių asmenų sudarytai šeimai ženklai, aptarinėtos kuriamos šeimų skatinimo formos, mąstoma apie diferencijuotas priemones įvairiose situacijose esantiems asmenims. O pagal dabartinį paaiškinimą sistema sugriūva ir viskas susiniveliuoja, šeima sulyginama su įvairiausiais sugyvenimo atvejais, taip pat – ir su neatsakingais. Ar kam nors rūpi, kaip išgirdusios Konstitucinio Teismo sprendimą pasijuto tos šeimos, kurios iš tiesų yra mūsų valstybės pamatas ir ateitis – atsakingos, įsipareigojusios?.. Kas dabar tampa valstybės pamatu? Į ką remiasi mūsų valstybė, ant ko ji statoma? Deja, išgirdome pasiūlymą statyti ant paramstyto pamato. Tad koks tuomet bus statinys?

Konstitucinis Teismas siūlo labai platų šeimos supratimą, bet ar tai tikrai išspręs problemas? Ar tik bus imituojama, kad jų nebeliko, kad „Veronikos laikai“ nebegrįš, ir vienišos mamos bei jų vaikai, pavadinti šeimomis, ims jaustis laimingi? Ar padidės tolerancijos valstybėje? Ir apskritai, ar po Konstitucinio Teismo sprendimo kam nors tapo aiškiau ir geriau? Mums – tikrai ne. O Jums?