EPA nuotrauka

Laba, laba,

skiautiniai šį sykį vėl taikosi prie gamtos. Krentant lapams, vis daugiau atidengiama plotų, kurie vasarą gal buvo kiek užgožti. Ir žvilgsnis vis dažniau užkliūva mieste už įvairių ženklų. Šįsyk noriu pakalbėti apie atminimą, jam skirtus ženklus, ženkliukus, lenteles.

„Šiame name gyveno...“, „...esančiame bute kūrė“, „...pastate posėdžiavo“, „nuo 1922 m. iki...“ – gausybė frazių, kurias matome iškaltas, išgraviruotas ant lentelių šen bei ten mieste. Gal ką ir įsimename...

O kas atmintino liktų iš šios savaitės tekstinių skiaučių „Bernardinai.lt“ pasaulyje?

Pavyzdžiui, kuo įsimintini Ketvirtadienio namai? Ko gero, ant jų prikabinčiau dvi lenteles. Pirma būtų skirta Cezario Graužinio teatro parengtam spektakliui „Nutolę tolę“ – būtent už jį trupei suteikta Dalios Tamulevičiūtės premija.

Antroji lentelė – būtų gotišku šriftu iškalta padėka seniesiems klaipėdiečiams už Ievos Simonaitytės bibliotekai perduotą archyvą.

O trečiasis dalykas, kurį norėčiau išsinešti iš Ketvirtadienio namų į savąją atmintį, yra žinia apie naują Romo Daugirdo knygą. Esu įsitikinęs, kad ne viską ten suprasiu, bet vien pavadinimas – „Mėnulio dezertyrai“ – ko vertas.

Penktadienis suteikia galimybę susipažinti su vienuolikos knygų sąrašu. Taip, kol kas jos visos pretenduoja į „Metų knygos“ titulą. Paskui liks penketas. Tada jau rimčiau paspėliosim apie verčiausią.

Apie Jurgio Zauerveino nuopelnus Lietuvai, o ypač Klaipėdos kraštui, spėlioti net neverta. Todėl ir paminklas jam – beveik privaloma duoklė pagarbai ir atminimui. „Lietuviais esame mes...“

Prie literatūrinių temų sugrąžina Jurgos Tumasonytės „Šiaurės Atėnuose“ aptariamos knygos. Vis stebiuosi, iš kur atsiranda tie pasišventėliai ir pasišventėlės aptarti perskaitytas knygas raštu. Ir stebėdamasis žaviuosi.

Kaip ir matytų kino filmų aptartimis, kurias siūlo Rasa Milerytė arba Gediminas Kukta.

Šeštadienį verta prisiminti dėl praeities kovų inscenizacijų. Trakai ne pirmą ir ne paskutinį sykį organizuoja keliones į praeitį – šįsyk riterių turnyro forma.

Į ne tokį tolimą būtąjį laiką perkelia suoliuko Vytautui Kernagiui atminti iniciatoriai. Ir plaukti iki Nidos nebūtina, pakaks nušleivoti iki sostinės Lukiškių aikštės.

Netoli Lukiškių aikštės, Vilniuje, yra Juozo Tumo-Vaižganto gatvė. O Juozo Tumo-Vaižganto gimtinės – Maleišių kaimo – pavadinimą praėjusią savaitę ne sykį girdėjome iš žiniasklaidos. Būtent ten Vaižganto premija įteikta poetui ir publicistui Liudvikui Jakimavičiui. Apie tą šventę sulaukta ir netikėtų, bet įdomių komentarų. Visada gerbiau neskubančius smerkti ir pykti, o bandančius suprasti, kas vyksta, žmones. Manau, reportažas iš įvykio vietos yra rašytas tokio autoriaus.

Pirmadienio buveinėje aptinku pokalbį su kino režisieriumi Gyčiu Lukšu. Pavadinimas – tikrai padrąsinantis: „Negalvokime, kad esame maži“.

Turbūt besidomintiems „Bernardinai.lt“ kuriamomis vizijomis vertėtų permesti akimis vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Navicko programinį straipsnį, iš kurio aiškėja šio sezono gairės. Tiesa, kai kalbam apie ateinantį sezoną, tenka konstatuoti, kad jis yra „čia ir dabar“, tad laiko tiek ir teturim. Stengiamės.

Pikantiškos žinios pasiekia detektyvų mėgėjus. Pasirodo, yra (ar bent buvo) neskelbtų ir neišleistų Konano Doilio romanų. Vienas toks pasiekė skaitytojus.

Liūdnos žinios irgi lanko, verčia dėtis jas į atmintį: mirė skulptorius Konstantinas Bogdanas. Tarp jo kūrybinio palikimo – ir žymusis biustas Frankui Zappai K. Kalinausko gatvėje, Vilniuje.

Antradienio ženklai ne itin palankūs kultūros ministro siūlomoms iniciatyvoms. Seimas atmetė siūlymą kurti Menų tarybą.

Užtat džiugino žinia iš fotografijos pasaulio: greitai bus atidaryta Stanislovo Žvirgždo jubiliejinė paroda. Reikės būtinai nueiti pažiūrėti, kokią atminimo retrospektyvą siūlo menininkas.

Jei nuo Vilniaus nukreiptume akis į Kauną, neabejotinai vienas svarbiausių kultūrinių renginių šiame mieste – Kauno bienalė „Textile'11“. Jau paskelbti konkursinės programos nugalėtojai.

O po Kauno galime, prisiminę vaikiškas dainuškas, dirstelėti į Šiaulius, jų apylinkes. Tenykštis Kryžių kalnas yra ne tik maldininkų ar turistų, bet ir archeologų džiaugsmo šaltinis.

Atsitraukus nuo paveldo srities, galima grįžti prie teorinių pasvarstymų apie kultūrą. Pavyzdžiui, susidaryti tam tikrą nuomonę apie kritikos ir kritiko situaciją Lietuvoje gali padėti Dalios Rauktytės parengtas straipsnis.

Tos pačios autorės tekstas, surašytas grįžus iš klausymų Seime, liudija, kad Menų tarybos tema neapleidžia ir Trečiadienio dienos rūmų. O koks likimas kartais gali užgriūti rūmus, galima suvokti iš Rašytojų sąjungos pastato būklės, apie kurią valdžios vyrams bei moterims stengiasi užsiminti rašytojai. Tegu likimas užgriūva, bet tik ne lietaus ar sniego pavidalais, nes stogas – kiauras, o pamatų nėra...

Nuotaika pragiedrėja skaitant Rašytojų sąjungos nario Kęstučio Navako tekstą iš „Šiaurės Atėnų“ apie jau anksčiau praėjusią „Šiaurės vasarą“. Jei „stogas ir važiuoja“, tai bent stilingai.

Na, o tekstas, apie kurį šiuolaikiškai formuluojant galima sakyti – „labai, labai, labai“ – yra Mariaus Buroko „Užkietėjusio skaitytojo kronikos“ iš jau iš šios savaitės Ketvirtadienio namų. Ir prisiminti yra ką, ir sužinoti, ir šyptelėti, kad Schwarzeneggeris bando taip pat memuarais „Prisiminti viską“. Filmas tuo pavadinimu, kiek pamenu iš jo peržiūros prieš daugiau nei dvidešimt metų, nelabai patiko. O, kur dabar ta videosalonų banga, nuplaudavusi iš pamokų... Bet tai – kita atminties kertelė ir kita sentimentalizmo atmaina.

Iki susirašymo!