Savaitė prasidėjo linksmai, mat pirmadienį švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius pareiškė, kad „įgyvendindama sisteminę aukštojo mokslo reformą, Lietuva per trumpą laiką iš ES autsaiderių tapo stipria vidutinioke, o kai kuriose srityse net lyderiauja su tokiomis šalimis kaip Jungtinė Karalystė ir Skandinavijos šalys“ (kursyvai mano – K.K.). Argi ne nuostabu!? Tik kur, kokiais aspektais?

Straipsnį perskaičiau kelis kartus. Paieškojau kitų pranešimų spaudai. Radau, tiesa, trumpesnių. Ir sutrikau. Iš ministro kalbų spaudos konferencijoje atpasakojimo (negali paneigti netikusio žurnalistų darbo galimybės) niekaip nesupratau Lietuvos pasiekimų didybės. Kažkoks skaičių kratinys. O kuo čia dėta reforma, kur aukštieji jos pasiekimai?

Teko ieškoti pirminių šaltinių, sukėlusius ministerijoje džiaugsmą ir pasitikėjimą nuveiktais darbais. O tada ir prasidėjo...

Iškart prisipažinsiu: kaip ministras ar jo patarėjai ten išskaitė lietuviškos reformos apologiją – niekaip nesuprantu. Kaip ir nesuprantu, ką reiškia tai, kad aukštojo mokslo(!) srityje Lietuva iš autsaiderės tapo stipria vidutinioke. Pastarojoje ataskaitoje nieko panašaus nematau. Dar blogiau, ji apie tokius dalykus net nekalba...

EK ataskaita svarsto du dalykus – aukštojo mokslo finansavimą ir jo socialinę dimensiją, kuri visų pirma reiškia menkiau visuomenėje reprezentuojamų grupių (moterų, nepasiturinčiųjų, neįgaliųjų ir t.t.) įtraukimą į aukštojo mokslo sistemą.

Tuoj pat galima ginčytis, kad ministras būtent apie tai ir kalba. Štai ministro (?) cituojama EK: „Lietuva yra viena iš nedaugelio ES šalių, kuriose aukštojo mokslo sistema yra socialiai orientuota, garantuojamas didelis studijų prieinamumas, taikomos lanksčios socialinių paskatų priemonės.“ O štai 1.3 lentelė iš EK ataskaitos rodo, jog sistemos, prižiūrinčios marginalizuotų grupių integraciją, pas mus nėra. Kitaip tariant, šitos džiaugsmo priežasties niekas nestebi.

Pagrindinis reformos arkliukas – finansavimo didinimas. Na taip, finansavimas kilo. Tikrai esame vienintelė šalis ES praėjusiais mokslo metais padidinusi finansavimą daugiau nei 10 procentų. Tačiau vėlgi yra įvairiausių „bet“...

Štai 1.7 lentelė demonstruoja, kad turime vieną iš didžiausių neakivaizdininkų skaičių Europos Sąjungoje (46 procentus, ES vidurkis – 19,4). Skirtingose šalyse angliškasis part-time student reiškia kiek skirtingus dalykus. Tačiau praktiškai bet kas, turėjęs bent kokio reikalo su Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojančiais neakivaizdininkais ir neakivaizdinių (dabar pervadinta į ištęstinių) studijų sistema, žino, kas tai per fenomenas. Velionis profesorius Romanas Plečkaitis jį vadino „sankcionuota broko gamyba“. Pridursiu nebent tai, kad ji vyksta už pinigus. Studentų pinigus. Ne visai mažus pinigus. Ir jie tikrai pagelbsti mokyklų finansavimui.

Tada ir džiaugsmas dėl to, kad studentų skaičius Lietuvoje kas ketveri metai augdavo fantastišku nuošimčiu, kiek kitaip rodosi. Ir procentas žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dėl kurio andai džiaugėsi ministras, nebe toks įkvepiamas. Pastarieji skaičiai, beje, augo ir gerokai iki reformos. EK ataskaita jokio milžiniško lūžio 2009-aisiais nerodo. Užtat rodo, kad 54 procentai studentų (tiek dalis dieninėse/nuolatinėse, tiek neakivaizdinėse/ištęstinėse studijose) Lietuvoje moka už mokslą. Apie daugumą tų mokančiųjų moderniajame folklore sakoma paprasčiau – perka diplomus.

Plačiai nuskambėję Leonido Donskio priekaištai reformai – nerimti filosofiniai pasvarstymai „iš bokšto“? Ak, ministre, negi tikrai manote, kad, pažėręs skaičių virtinę, atrodote žemiškas ir rimtas? Ar nuoširdžiai tikite, kad skaičiai, ypač procentiniai jų santykiai, savaime ką nors reiškia? Pavyzdžiui, ką reiškia, kad dabar kišenėje turiu 10 litų, o vakar turėjau 9? Tai, kad turiu 10% daugiau? O apskritai, kas tai per suma? Jei einu į šalpos valgyklą valgyti sriubos – galbūt tai tikras kapitalas. O jei einu į knygyną pirkti knygos?..

Galiausiai juk egzistuoja ir oficiozinis aukštojo mokslo reformos puslapis www.mokslas.lt. Jame surašyti didingi reformos tikslai, gairės, kurių siekia reformatoriai. Reformos, pasirodo, reikia todėl, kad Lietuvoje prasta aukštojo mokslo kokybė. Kokybė, kokybė, kokybė! – it priedainis kartojama kone kas penktoje eilutėje (finansai – kone lyg tarp kitko). Kaip tą kokybės pokytį reikėtų pajusti – problema, dėl kurios yra sukęs galvą ne vienas ir net ne du socialiniai mokslininkai. Puslapis tarsi užsimena apie kriterijus, na, bent jau gerovės, ištiksiančios poreforminę akademiją, gaires. Bet kai žiūriu į tai, ką reforma žada dėstytojams ir mokslininkams, – po dvejų jos metų prie kiekvieno punkto galiu ramut ramiausiai pasakyti – ne, taip nėra. Iš bendravimo su studentais galiu numanyti, jog į savuosius reformos pažadus jie reaguotų ganėtinai panašiai.

Reforma, kaip, beje, ir kadaise aistringai siūlytos jos alternatyvos, jau iš anksto buvo pasmerktos žlugti. Todėl, kad jos buvo matomos kaip ekonominės ar socialinės sferos dalis, kurią reformuoti galima turint bent kiek politinės valios. Visgi kuo toliau, tuo labiau aiškėja, jog aukštojo mokslo sritis priklauso ne minėtosioms sritims, o kultūrai. Ir jos reformai reikia ne ekonominių ar politinių pertvarkų, o kultūrinės kaitos. Nes, kad ir kaip būtų nemalonu pripažinti, būtent ji (t. y. pažiūros bei vertybės, pradedant elementariu sąžiningumu ir kolegiškumu) gali užtikrinti tai, kas pastarąjį dešimtmetį miglotai įvardijama kaip aukštojo mokslo kokybė.