Jau 13 kartą įteikta režisieriaus ir operatoriaus Petro Abukevičiaus premija už geriausią filmą apie šalies gamtą. Šiais metais premija atiteko ornitologui Mantui Jancevičiui už filmą „Gandrai visada sugrįžta namo“. Televizijos laidas apie gamtą kuriantis ornitologas sako, kad gandrus įamžinti filme jis nusprendęs dėl to, jog šie paukščiai – svarbi mūsų etnokultūros ir gamtos dalis, taip pat svarbus aplinkos kokybės rodiklis. Su Mantu apie jo kūrybą, taip pat gamtinę dokumentiką kalbėjosi LRT laidos „Ryto allegro“ žurnalistė Raminta Jonykaitė.

Kaip apibrėžtumėte šiandienos žmogaus ryšį su gamta?

Šiuo metu žmonės vėl nori gyventi arčiau gamtos. Gandras gali būti tas paukštis, per kurio gyvenimą gali tinkamai parodyti, kaip reikia draugiškai sugyventi su gamta, teisingai formuoti supratimą apie ją. Videoinformacija žmogui gali daug ką pasakyti. Gamtos dokumentika Lietuvoje šiuo metu po truputį atsigauna. Į žaidimą įsitraukia naujų žaidėjų. Jei arenoje liktų vien senieji, kurie remiasi senesnėmis gamtos dokumentikos tradicijomis, dogmomis, gamtos dokumentikos vystymasis vėl stabtelėtų. Šiandien tokie filmai moderniai visuomenei nėra labai priimtini.

Nuotrauka: www.alkas.lt

Gamtos dokumentikoje trūksta naujo vėjo?

Taip, mūsų dokumentikoje lyg ir viskas gerai, tačiau ji nuobodoka. Reikėtų išlipti iš šio nuobodulio. Iki šiol įsivaizduojama, kad gamtos dokumentika – tai gražios gamtos rodymas. Mano samprata – kitokia. Gamtos dokumentika taip pat neturėtų remtis vien retų paukščių, kurie atliko kokį nors retai matomą veiksmą, rodymu. Mano nuomone, viso filmo sėkmę „kabinti“ ant tokių momentų, nėra teisinga. Žiūrovą budrų reikia išlaikyti viso filmo metu. Tai geriausiai pavyksta, kai orientuojiesi į jausminę sritį.

Kaip, kuo remdamasis dirbote filmuodamas „Gandrai visada sugrįžta namo“?

Norėjau sukurti filmą, kurį žiūrovas lengvai suprastų. Nenorėjau jo varginti ilgais beletristiniais pasakojimais apie tai, kiek dienų peri gandras, kiek išperi jauniklių ir pan. Įprastoje gamtos dokumentikoje stengiamasi pateikti kuo daugiau faktų. Mano nuomone, tai nėra gerai. Negerai, kai filme per daug faktų ir per daug Lietuvos grožio.

Kaip Jūsų filme dera dokumentiškumas ir meniškumas?

Kiekviena dokumentika kartu yra ir menas. Jei sudėsi į filmą tai, ką nufilmavai, ir negalvosi apie jo emocinę liniją, toks filmas, galiu garantuoti, patirs fiasko. Jis bus įdomus tik gamtininkams, kuriems visada įdomu iš arti pasižiūrėti, kas vyksta paukščio gyvenime.

Ar sunku buvo filmuoti gandrus?

Ne, gandras ne tas paukštis, kuris baidytųsi filmavimo, nors aš maniau, kad jis žmogų prisileis arčiau. Kiek buvom susidūrę su gandrais anksčiau, lyg ir viskas gerai. Kai atvažiuoji su kameromis ir mikrofonais, jis kaip tyčia ima tavęs vengti. Tai sena fotografų ir operatorių taisyklė. Nusitaikai fotografuoti paukštį, susireguliuoji fotoaparatą, o jis ima ir nuskrenda. Ši vasara buvo vėjuota, ir kai gandras grįždavo į lizdą su grobiu, pakildavo vėjas, medžiai imdavo siūbuoti, ir filmavimas tapdavo neįmanomas. Tekdavo laukti kito kadro. Gamtai filmuoti reikia kantrybės. Ir niekada negali žinoti, ko sulauksi. Dėl to scenarijų rašėme po dvejų metų filmavimų, kai buvo matyti, ką galima iš tos medžiagos padaryti. Gamtai scenarijų parašyti sunku.

Kaip pradėjote kurti gamtos dokumentiką?

Viskas prasidėjo nuo fotografavimo. O kas yra fotografavimas? Tai gražesnių, išskirtinesnių, retesnių kadrų fiksavimas. Tačiau nuotrauka dažnai neperteikia to, ką perteikia vaizdo kamera. Taigi pradėjau filmuoti. Nors ir fotografuoti nelengva, filmuoti dar sunkiau, sunkiau ir įdomiau.

Kokių netikėtų dalykų atrandate filmuodamas gamtą?

Visada ką nors atrandi. Ir ne tik filmuodamas, bet ir ieškodamas, laukdamas. Dažnai, galima sakyti, beveik visada, tai nepapuola į kadrą. Gamta stebina, nes ji nėra statiška. Būtent šią jos dinamiką reikia pertekti dokumentikoje. Ne gamtos grožį, o vyksmą.

Jūsų filmas buvo apdovanotas Petro Abukevičiaus premija. P. Abukevičių turbūt galima laikyti ryškiausiu gamtos dokumentiku Lietuvoje. Ar kurdamas savo filmą, mokėtės iš jo?

Su P. Abukevičiaus filmais susidūriau dar vaikystėje, kai tik pradėjau fotografuoti. Tuo metu Lietuvoje nelabai ką ir rodė iš gamtos tematikos filmų. Dėmesį jo filmuose visų pirma prikaustydavo šiltas gamtos pateikimas. Jo filmai labai gražūs, paprasti, organiški, lengvai žiūrimi. Gaila, kad naujoji gamtos dokumentikų karta atmeta daug gerų dalykų iš praeities. Man galva, senoji ir naujoji kartos turėtų labiau bendrauti.

Palyginti su pasaulio dokumentika, ar mūsų atotrūkis labai ryškus?

Pasaulyje į gamtos dokumentiką žiūrima daug rimčiau. Žinoma, ir finansavimas ten didesnis. Tačiau aš nenorėčiau kalbėti apie pinigus, mes esame pernelyg „užsiciklinę“, nuolat visi kalbame, kad trūksta pinigų. Gamtos dokumentiką galima kurti ir „iš idėjos“, savo malonumui, ir tam nereikia didelių sąnaudų.

LRT ir Bernardinai.lt