„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome ypatingą tekstą: apie sekuliarios Europos Dievo alkį, tikinčiųjų aroganciją ir valdžios troškimą bei tikrąjį tikėjimo liudijimą. Tekstas, kurio autorius yra Vienos Emanuelio bendruomenės evangelizacijos centro direktorius, yra pranešimas, skaitytas popiežiaus Benedikto XVI „mokinių būreliui“ 2011 m. rugpjūčio 27 d. Kastelgandolfe. Straispnis lietuviškai publikuotas 2011 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 15.

Šventasis Tėve! Brangūs „mokinių būrelio“ dalyviai ir dalyvės!

Prisipažinsiu, jog buvau linkęs iškart su  Jumis  pasidalyti visa  nesuskaičiuojamai turtinga dvidešimtmete naujo pobūdžio parapinių misijų Austrijoje ir  Vokietijoje patirtimi, papasakoti apie mūsų plataus užmojo miesto misijas nuo Vienos iki Paryžiaus  ir Budapešto, misijas, nubrėžusias  per  Europą, pasak kai  kurių žiniasklaidos priemonių, „galingą šviesų dryžį“.

Tačiau, mano akimis, tinkamiau  būtų  parodyti,  kad naujosios evangelizacijos  šerdis, kaip  tiltas,  vedantis  pas žmones, turėtų būti  „neturtas“. Ką liudija mums pirmiausia pavieniai žmonės, šiandieniai „atverstieji“ ar  „iš naujo evangelizuotieji“? Šiandien su  Jumis norėčiau pasidalyti  mintimis  apie mokymosi  procesą, išgyventą įsitraukus į naująją evangelizaciją ir mane – mus – labai pakeitusį.

Pirmiau pasakyti norėčiau štai ką: niekur neaptikau, kad sekuliarizacijos procesas būtų apibūdintas kaip taip toli pažengęs, kokį teko išgyventi vykdant misijas daugelyje Europos kraštų. Tačiau sykiu patyriau, kaip šioje regimai (arba faktiškai) tokia pagoniška tapusioje Europoje nuoširdžiai priimama Evangelija, kiek daug joje „Dievo ilgesio“. Kone atrodo, jog būtent sekuliarizacija turėjo būti  atidengta  daugybė  dalykų,  idant  būtų  įmanoma tiesiau prisiartinti prie Evangelijos grynojo vandens.

Nežinau,  ar  tokią  sekuliarizaciją  galima taip  palaimingai vadinti Viešpaties „kenoze“, „nusižeminimu“, kaip tai  jau dešimtajame dešimtmetyje pavadino italų filosofas Giannis Vattimo. Tačiau naujajai evangelizacijai čia glūdi kai kas esmingo: tai  – Viešpaties „nusižeminimo“ ir JAME „nusižeminusiųjų“, vargdienių atradimas iš naujo. Kalbama galiausiai apie tai,  ar Geroji Naujiena skelbiama „vargdieniams“. Tačiau kas iš mūsų Europoje yra vargdieniai? Man, regis, vis labiau ryškėja tiesa to,  ką nekart yra sakiusi palaimintoji Motina  Teresė, būtent, kad Europos  vis didėjančiu Dievo atmetimu paradoksaliai reiškiasi tikrasis paties Dievo alkis: tikrasis ir didesnis neturtas Europoje yra dramatiškas buvimo priimtam bei mylimam stygius, Dievo gerumo patyrimo stygius.

Tai, kaip apie tai  sąžiningai teologiškai  kalbėti,  yra tikras iššūkis. Tikiuosi, nepalaikysite manęs netaktišku, jei paliksiu nuošalyje terminologines naujosios evangelizacijos  problemas, nes man jos atrodo  atgyvenusios: nesvarbu,  kas tai  būtų, „pirmoji evangelizacija“, „naujoji evangelizacija“, „misija ad gentes“ ir pan. – visa  tai  iš tikrųjų taip tarp savęs susipina, kad kalbėti galiu tik apie pakitusią praktiką.

Peršokti šešėlio liniją

Iš pradžių dvi momentinės nuotraukos, du šiandienės naujosios evangelizacijos supratimo  raktai, paskatinę mane/mus žengti du  esminius  žingsnius. Pirma momentinė nuotrauka: austrų  rašytojas  Peteris  Handke neseniai  davė  įsidėmėtiną  interviu.  Būdamas  mokyklinio  amžiaus, lankė Karintijos berniukų gimnaziją, bet pastaraisiais dešimtmečiais aštrios kritikos Bažnyčios atžvilgiu pažerdavo ne tik dėl to. Į klausimą, ar dabar esąs „religinis“ autorius, rašytojas – ne visiškai netikėtai – atsako: „Į tai neatsakysiu!“ Pakartotinai paklaustam, Handke‘i  galiausiai  išsprūsta:  „...Kai man kas nors sako, jog esąs religingas, mane tai erzina, jei nepapasakoja,  kas tai yra. Pasakoti yra svarbiausia.“ Handke‘s požiūriu, pasakoti reiškia ir „save atskleisti“. Tada Handke netikėtai ima pasakoti pats: „Dalyvavimas šventosiose Mišiose man prilygsta apsivalymo akimirkai. Kai girdžiu Šventojo Rašto žodžius, skaitinius iš Apaštalų darbų, evangelijų, kai išgyvenu perkeitimą, Komuniją  ir  palaiminimą  pabaigoje Eikite  ramybėje... Eucharistija  man  yra  jaudinanti,  ašaros,  džiaugsmas, kurį jaučiu... Žinau, jog tai sakydamas peršokau šešėlio liniją, bet nuo to nesitraukiu“. O viename interviu per televiziją Handke giliai susijaudinęs kalba apie džiaugsmą,  kuris  esąs  „pareiga“.  Akivaizdu,  jog tai pasakyti jam daug kainavo. Šis kuklus, nuoširdus, kažkaip padrikas ir nepretenzingas – ir, leisiu sau pasakyti, „varganas“ – susijaudinimas ir sumišimas, sklindantis iš jo pasakojimo apie savo kelią su Jėzumi Kristumi, žymi šešėlio linijos peršokimą. Pirmiausia rašytojo šešėlio linijos, bet, pamatysime vėliau, kaip toks nuolankus, „padrikai“ nuoširdus ir kartu aistringas liudijimas yra peršoktina šešėlio linija ir mūsų plačioms bažnytinio gyvenimo sritims.

Europos  vis didėjančiu Dievo atmetimu paradoksaliai reiškiasi tikrasis paties Dievo alkis: tikrasis ir didesnis neturtas Europoje yra dramatiškas buvimo priimtam bei mylimam stygius, Dievo gerumo patyrimo stygius.

Ši  kukli  asmeniška ištara, tiesiog  „mažutėliškumas“, yra esminis iššūkis suaugusiai,  brandžiai ir  solidaus amžiaus sulaukusiai Bažnyčiai – mat čia reiškiasi „vaiko dvasia“. O be jos,  pasak Rašto, neįmanoma įžengti į Dangaus karalystę.  Norėčiau Jums parodyti,  kad mūsų apsišvietusio pasaulio žmonės „ištroškę“ ir „išalkę“ kaip tik tokių paprastų, tiesiog „varganų“ atsiskleidimų (be perlenkimų).

Nežinau, ar ir aš peršoksiu šešėlio liniją, su antrąja momentine nuotrauka patikėdamas Jums labai asmeninę savo patirtį. Prieš 22 metus Grace susipažinau su jauna biologijos studente ir pajutau jai trauką. Bet kad būčiau atsargus, ši jauna moteris man „pernelyg pavojinga“, įspėjo mane – skirtingai negu ji – tikinti  jos  draugė. Ji buvo šio  sekuliarizuotojo pasaulio  vaikas, tiesa, pakrikštyta ir sutvirtinta, bet daugiau su Bažnyčia ir tikėjimu neturinti nieko bendra. Taigi visiškai „pasaulietiška“, – taip pat moralinio peiktinumo prasme. Be to,  nenorėjo nei tekėti, nei turėti vaikų. Nepaisant mano uolių pastangų  misionieriauti  plėtojant plačią veiklą tarp jaunimo, anuomet niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad ta tokia „pasaulietiška“ jauna ponia kada nors  galėtų tapti tikinti. Ir nemaniau (o tai nėra nesvarbu), kad ir Dievas  galėtų patraukti ją į savo  pusę.  Šios jaunos moters atsivertimas arba „naujoji evangelizacija“ pranoko mano įsivaizdavimo galias. Kaip, tiesą sakant, ir daugelio kitų (didžiumos) žmonių.

Kol vieną rytą po sunkios nakties stojo aiškumas, pasireiškęs savotišku vidiniu balsu:  „Kad ji (Karola)  iš tikrųjų  atsiverstų, pirma turi atsiversti tu!“  Nieko nesupratau. Suvokiau tik,  jog man reikia elementarios atogrąžos. Tiktai daug  vėliau per daugybę nedidelių žingsnelių paaiškėjo,  kad gilaus  atsivertimo  reikia man pačiam. Tai buvo susiję su mano tariamai pamaldžiu žvilgsniu į šią „pasaulietišką“ jauną moterį – ir, tiesą sakant,  į  pasaulį apskritai!  Iš tiesų tas žvilgsnis  buvo  išdidžiai globėjiškas. Beveik  nesuvokiau, koks pats buvau varganas  ir stokojantis, kaip pasidavęs teisuoliškumui ir  pagonybei. Nenuvokiau, kaip  nepelnytai  gyvenau Jo gailestingumo dėka. Tai  paskatino mane žvelgti į šią jauną moterį iš aukšto, lygiai kaip iš aukšto pasikliaudamas savimi žvelgdavau ir kitus šio pasaulio žmones. Šiandien galiu pasakyti, jog pats mečiau ant  jos  tamsų šešėlį ir taip nubrėžiau liniją, kurią turėjau peršokti radikaliai atsiversdamas.

Pabaigsiu trumpai: šiandien ši jauna moteris – šešių vaikų motina su savo sutuoktiniu yra visiškai atsidėjusi misijoms. Laimingasis sutuoktinis esu aš. Kai kas nutiko, tačiau visiškai ne tai, ko anuomet būčiau drįsęs tikėtis. Galėjau matyti, kaip dėl mano draugų gausiai parodytos „priejautos“ ta tariamai tokia „pavojinga“ moteris su retu tyrumu nekart priėmė Viešpaties gailestingumą. Buvau sugėdintas – aš, kuris laikiau save evangelizuotoju ir nuo vaikystės buvau auklėtas katalikų tikėjimo dvasia.  Šiaip  ar taip,  man  atėjo  metas  evangelizuoti save  patį, tikrai „nusileisti iš aukštybių“, pripažinti, kad ir man reikia Jo gailestingumo, ir tada patirti tikrą džiaugsmą, kurio nebenorėjau daugiau prarasti.

Išdrįsau patikėti Jums šį pasakojimą, nes ilgainiui suvokiau, kad  šia savo šešėlio linija, šiuo smerkiančiu (neretai ir nesąmoningai) žvilgsniu į pasaulį dalijausi su pernelyg daugeliu žmonių Bažnyčioje. Ir tą žvilgsnį netgi išgyvendavau kaip pagrindinę kliūtį – tamsėjantį šešėlį – ir bažnytiniame Evangelijos skelbimo darbe.

Tad šios dvi momentinės nuotraukos verčia klausti: Pirma:  ką „pasakojame“, t. y. ką „atskleidžiame“ šiandieniams žmonėms? Ar  mūsų Europos  visuomenėje tvyrantis suirzimas  (toli  pranokstantis Handke‘s  suirzimą) dėl Bažnyčios nėra pagrįstas? O mes liekame nesuprasti galbūt todėl, kad Bažnyčią slegia savotiškai sudėtingas skelbimas,  lydimas vidinės  Viešpaties  didžiulio gailestingumo užmaršties? Kodėl taip  sunku nuolankiai ir kartu aistringai liudyti Gelbėtoją?

Ir  antra: kodėl savo  išdidžiai globėjiškais vertinimais (taip   sunkiai patys pripažindami, kad tai   darome) kalbose, pamoksluose ir  interneto  forumuose  toliau tokiais  tamsiais šešėliais temdome šiandienį pasaulį? Ir pirmiausia: juk šiandien yra „nusižeminimas“, „kenozė“,  atitinkanti tikrosios Tėvo užduoties  per Sūnų esmę? Tapo tarnu, kad būtų tarp žmonių...

Kodėl savo  išdidžiai globėjiškais vertinimais kalbose, pamoksluose ir  interneto  forumuose  toliau tokiais  tamsiais šešėliais temdome šiandienį pasaulį?

O  dabar  štai  tikrasis  mano  samprotavimų  turinys: keturi  mokymosi  žingsniai,  arba  procesai,  į kuriuos mus įtraukė mūsų evangelizacinė veikla. Suprantu, ši mano patirtis neduoda visuotinio recepto. Man net atrodo, kad noras apžvelgti viską dažnai kliudo žengti pirmuosius praktinius žingsnius, nes šie visada tegali būti netobuli ir padriki. Tačiau be konkretaus  darbo naujoji evangelizacija negalima. Todėl drįstu šiais netobulais žingsniais pasidalyti su Jumis.

1-asis mokymosi žingsnis: kad Viešpaties svetingumas viską apgręžtų

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Emanuelio bendruomenės evangelizacijos mokyklomis pradėję plėtoti  naujas  parapijos  misijų  formas,  tiesiog  siekėme leisti  parapijoje  konkrečiai  reikštis  Jėzaus svetingumui. Reikėjo pralaužti ledus ir  pakviesti „ten, lauke už durų“ esančius žmones susitikti su Jėzumi Kristumi, tikruoju namų šeimininku. Tai neturėjo būti klasikinės  pamokslavimo  misijos  bendruomenei,  priešingai, mes mėginome nedideliais žingsniais su veikliais parapijos nariais patys leistis misijos keliu. Per pirmą metus trunkančio pasirengimo tokioms parapijos misijoms susitikimą tiesiog klausta: kur šiandien eitų Jėzus? Kur ir kieno leistųsi būti pakviečiamas ar ką pats kviestų?  Visiškai  konkrečiai  – su vardais  ir  adresais parapijos teritorijoje.

Būtina  pridurti, kad mums,  kaip  „misijos motyvuojamai“  bendruomenei, nuo  mūsų  evangelizacinės veiklos pradžios  rūpėjo Šventosios Dvasios  išliejimo patirtis, skatinanti vis  iš naujo „leistis į kelią“. Tačiau ką tai  reiškė įprastinei parapijai? Įdomu, jog kartu su parapija išgyventi evangelizaciniai žingsniai, kuriuos čia norėčiau pabrėžti, mus pačius paskatino dar tolesniems atsivertimo žingsniams.

Pirmiausia  apie parapiją:  ne vienas  parapijos  narys patyrė  tarsi  išganingą  šoką  (arba  ir  nuostabą),  kai „vietoje“ Jėzaus patiems teko leistis į kelią ir palikti įprastą, dažnai pernelyg uždarą bažnytinę  aplinką. Tačiau kaskart per paskutinius du dešimtmečius vykdant parapines misijas vis įvykdavo netikėtai įstabi ir džiugi pervarta. Parapijos vyrai ir moterys išdrįsdavo eiti į tos vietovės gatves, aikštes, butus, kavines ir barus. Jie jausdavosi tikri vargdieniai. Staiga ypatingu būdu pajaučiantys paties Viešpaties ir jo perkeičiančios Dvasios pagalbos poreikį.  Prireikdavo tikėjimo aktų. Tad stengtasi papasakoti dažnai nedidelį ir padriką tikėjimo liudijimą. Ir parapijos nariai pajusdavo didelį vidinį džiaugsmą bei dėkingumą dėl nelauktai gausaus  svetingumo,  nors netrūkdavo ir atmetimo bei agresijos. Ne  mažiau stebino, jog, kaip itin įtikinami, būdavo  priimami  „tokių  kaip  ir  aš“  žmonių liudijimai.

Supratome, norint patirti  Dvasios išliejimą,  parapijai svarbu  žengti žingsnį „už durų“.

Tačiau tada mūsų, evangelizuotojų, laukė kitas netikėtumas. Nesuskaičiuojami susitikimai daug ką keisdavo, ir iš pagrindų sugriaudavo kai kuriuos mūsų, evangelizuotojų, išankstinius įsivaizdavimus. Taip dažnai kalbant „veidas į veidą“ su vadinamaisiais nepažįstamaisiais, realiai prisiliečiama prie žmonių daugybės žaizdų ir troškimų. Tai gali išjudinti pagrindą po kojomis, nutildyti vieną ar kitą liudijimą. Mums prireikė išgyventi subtilų, bet juo svarbesnį mokymosi procesą, kurį norėčiau nusakyti Karlo Krauso žodžiais: „Jei tik atsuksi man ausį, žodį jau tau surasiu!“ Turėjome iš naujo mokytis iš tikrųjų klausytis, kad šiandieniai žmonės apskritai galėtų surasti savo žodžius, savo pasakojimus. Teko pripažinti, jog skelbdami Evangeliją dažnai buvome per greiti kalbėti. Išmokome skelbti klausydamiesi!

Teko pripažinti, jog skelbdami Evangeliją dažnai buvome per greiti kalbėti. Išmokome skelbti klausydamiesi!

Tai išties žingsnis  po žingsnio pakeitė  mūsų žvilgsnį. Vaidmenimis pasidalyta  iš naujo. Vis  dažniau iš šeimininkų virsdavome svečiais. Buvome tartum įtraukti  Jėzaus atjauta pasidalyti su tais, kurie nuvargę ir išsekę, nes nepažįsta ganytojo. Tai buvo ir yra „sąlytis“ su šiandienių žmonių įvairiopo nuovargio kančia.  Juk dažnokai kalbama apie psichinį, mąstymo nuovargį ir daug  ką kita. Mat  nuvargstama tada, kai slaptas ganytojo „ilgėjimasis“  vis dar nemato realaus prieglobsčio.

Mes, evangelizuotojai,  patys tapdami „svečiais“, save suvokiame ne kaip „turinčiuosius“, bet, priešingai, labiau kaip nepelnytai  „apdovanotuosius“ šia  grįžimo  namo tiesa. Tai  iš  pagrindų pakeitė  evangelizacijos būdą, pirmiausia mūsų širdį. Taip vis labiau jutome raginimą,  kad liudijimas, nesvarbu  pasauliečių ar kunigų, turi būti daug nuolankesnis ir kartu aistringesnis.

Turėjome  išmokti iš tikrųjų  „nusižeminti“ taip,  kaip Viešpats, sumažėti ir leistis būti sutrukdomiems, galbūt sužeidžiamiems ar net išpurvinamiems. Darėsi vis  aiškiau, kad to ilgai nepakelsime. O tai  kainuoja!

Reikia tiesioginio susitikimo, o tada iš anksto dovanojamo pasitikėjimo.  Turiu pakilti ir leistis į susitikimą, priimti sprendimą, t. y. kaip Petras išlipti iš valties ir eiti  netvirtu vandens  paviršiumi.  Įvaizdis realus, nes grynai žmogiškai pokalbiai lankantis namuose, baruose, turgaus aikštėje, universitetuose ir t. t. būtų  nepakeliami, jei nuolatos nepatirtume,  kad per šiuos susitikimus mūsų pasitikti slėpiningai  ateina pats Kristus. Taigi antrasis momentas yra  leistis  būti  užkalbintam Kristaus, sutinkančio  mus, evangelizuotojus,  „vargdieniuose“, stokojančiuosiuose.

Kas gi dabar tie vargdieniai? Kaip tik neseniai surengėme parapines misijas vadinamuosiuose probleminiuose Vienos rajonuose, kur dauguma gyventojų – užsieniečiai ir t. t. Kaip manote, kas mus svetingiausiai pasveikino ir tikrai mielai priėmė? Musulmonų šeimos ir prostitutės! Čia taip prisiartinome prie palaimintosios Motinos Teresės patirčių, jos išgyventų visiškai kitomis aplinkybėmis kitose pasaulio dalyse, kur karaliauja neapsakomas socialinis skurdas! Lygiai kaip ji troško parodyti, kaip „Dievas alksta žmogaus“, taip ir mes – sekdami bendruomenės steigėju Prierre‘u Goursat – mėginame tą pat daryti konkrečiai priimdami  stokojančius,  pradedant paprastu darbininku ir baigiant intelektualu bei televizijos laidų vedėju, gręžiamės į tuos, kuriuos Motina Teresė pavadino neturtingiausiais Europoje, kurie nesijaučia mylimi ir svetingai priimami, kurie nepažįsta Kristaus. Rezervuotas žvilgsnis į pavienio žmogaus pasaulėžiūrą,  moralines  nuostatas  ar  politinę  kryptį nesuteikia tikrojo vaizdo. Naujojoje evangelizacijoje pirmiausia akcentuotinas autentiškas prisilietimas ir per šį prisilietimą Dievo besąlygiško „taip“ žmogui patyrimas bei paliudijimas. Šis „taip“ yra Kristus!

2003 m. Vienos miesto misijų kontekste ir po jų žingsnis po žingsnio išdrįsome skverbtis į kultūrinę, politinę  ir visuomeninę Vieną, į, paviršutiniškai imant, vis pagoniškesnį pasaulį. Kvietėme ir buvome kviečiami į susitikimus, pokalbius, barus,  universitetą, parlamentą, kavines. Pamenu vieną iš daugelio naktinių iki paryčių trunkančių pokalbių – kalbėjomės su menininkais kardinolo audiencijų kambaryje, be jokių formalumų, tvyrant kavinės  ar gyvenamojo  kambario aplinkai. Labai asmeniško pabendravimo pabaigoje prie manęs priėjo pagyvenęs aktorius padėkoti, nes tokio pobūdžio susitikimo jis laukęs kone 40 metų.

Tiek apie pirmą  mokymosi žingsnį: svetingumas  neįmanomas be susitikimo, prisilietimo ir to,  kad mes  patys taptume kviestinais svečiais.

2-asis mokymosi žingsnis: kad garbinimas skverbtųsi į pasaulį

Jau sakiau,  kad  į parapines  misijas  leidomės  pakviesti į susitikimą su Jėzumi Kristumi. Esminis momentas buvo tai, kad visada kvietėme ir į Bažnyčią. Pasakojome žmonėms apie Jo realų buvimą ir apie šį paprastą buvimą Kristaus Kūne. Parapinių misijų veiklos šerdis buvo Eucharistija, ir Bažnyčios durys ištisomis dienomis būdavo plačiai atlapotos eucharistiniam garbinimui.

Tai susiję su vienu iš, mano akimis, ypatingo dėmesio vertų reiškinių,  atsiradusių nuo Vatikano II Susirinkimo. Mūsų  ir daugelio kitų evangelizacinių, misionierinių iniciatyvų  misijų veiklos šerdį sudaro Viešpaties buvimas Eucharistijoje, eucharistinis garbinimas. Garbinimas, kurio daugelis parapijų atsikratė kaip  atgyvenusios pamaldumo  formos,  pasirodė esąs  įstabiai veiksmingas misionieriaujant, tapo pagrindiniu misijų telkimosi tašku ir kaip tik jauniems žmonėms atskleidė savo nepaprastą trauką.

Garbinant  namų šeimininkui,  pačiam Viešpačiui, leidžiama išeiti į pirmą planą. Patys pasitraukiame, palikdami Jį centre. Ilgiau trunkanti, garbinanti  ir aukštinanti malda priešais Eucharistinę duoną atsiskleidė mums  ypatingu  grožiu.  Įstabu, kad kaip  tik  mums vykdant  misijas adoracijos aplinkoje išsirutuliojo naujos  „šiuolaikinės“ pamaldų formos, ypač traukiančios nuo Bažnyčios  nutolusiuosius. Vienas  iš itin  gražių vaisių  yra  vadinamosios „gailestingumo valandos ar vakarai“. Tai praktikuojama jau daugelyje vietovių.

Bet  net  ir  čia pajutome pavojų, jog galime likti  užsisklendę, jei tas garbinimas sykiu netrauks mūsų prie žmonių. Vis  labiau buvome kreipiami toliau garbinti  Kristų žmonėse,  kuriuos  sutinkame. Garbinti  Kristų žmonėse  – tai  kažkaip  visa  pakeitė.  Net  tuose, kurie kupini didžiausio priešiškumo ar neapykantos ir pan., staiga  tapo  įmanoma garbinti   nukryžiuotą,  apleistą Kristų. Kaip sakė Motina Teresė, tik tada mylime tikrąjį asmenį priešais mus. Koks nors žmogus vis  labiau atsiskleidžia, koks yra iš tikrųjų.

Tai iš pagrindų pakeitė  žvilgsnį į pasaulį.  Mokiniai, studentai, išsiskyrusieji, susituokusieji, benamiai, taip pat ir politikai, aktoriai, žurnalistai, su kuriais leidome laiką, sulig mėnesiais ir metais slėpiningai ėmė  rodytis kitoje šviesoje. Garbindami į savo širdis paimame juos  ir jų reikalus, džiaugsmus bei suklydimus. Per  tai  jie ėmė „apsigyventi  mūsų širdyse“! Išmokome ir mokomės garbindami bei aukštindami pavaduojamai statyti žmones Viešpaties akivaizdon, kad jie vis labiau apgyventų  mūsų širdį!

Netikėtina, kaip būtent tai  gali pakeisti evangelizacijos  metodiką. Tai mus kreipia tiesiai  prie šventyklos su prieškiemiu ir šventove įvaizdžio, kurį Jūs, Šventasis Tėve, mums dovanojote vienoje iš 2009 m. Kalėdų meto kalbų.  Laikotarpiu,  kai  vis  labiau ryškėja, kad krikščionys  Europoje  mažuma,  mums būtinos tokios Viešpaties  artumo  garbinimo bei aukštinimo „šventovės“! Žmonės  kaip erdvės, bet  atviros, nes prieškiemis, tiesą sakant, nebėra atskirtas nuo šventyklos, nes dėl Kristaus „nusižeminimo“, dėl jo aukos, šventykla ir prieškiemis tapo  pralaidūs. Dialogas, garbinimas ir evangelizacija perskverbia vienas kitą.

Galime iš tikro patirti, kad dėl šių garbinamųjų misijų ir gyvos priejautos „žmonės gali laikytis mūsų Jo nepažindami“ .

Kaip smarkiai  mūsų dienų „agnostikai“ ilgisi to,  kas didu ir tyra. Taip, nuo mūsų gyvensenos, vidinės  laikysenos priklauso, ar „žmonės pripažins  savąjį ilgesį“

Šventasis Tėve, net  nežinau, kaip turėčiau tai pasakyti, bet,  kai išgirdome iš Jūsų  visus tuos žodžius  apie „tautų  prieškiemį“, mus apėmė  didžiulis džiaugsmas ir iš pačių gelmių kilo aiškus suvokimas: taip ir yra! Tai tarsi naujas  Dvasios išliejimas  Bažnyčiai. Taip, galime nuoširdžiausiai patvirtinti, kaip smarkiai  mūsų dienų „agnostikai“ ilgisi to,  kas didu ir tyra. Taip, nuo mūsų gyvensenos, vidinės  laikysenos priklauso, ar „žmonės pripažins  savąjį ilgesį“. Dažnai matėme  žmonių, patyrusių gilų vidinį priimtumą, savigarbą, atsivėrusį Dievo alkį.

Tik vienas nedidelis pavyzdys.

Mūsų  akademijoje, kurios koplyčiose kasdien vyksta adoracija, greta įvairiopo rengimo misijoms vyskupijoje, taip  pat  siūlome, pavyzdžiui, kursus žiniasklaidos ir Europos  klausimais, kuriuos pirmiausia lanko daug visokiausių pasaulėžiūrų jaunuolių. Šitaip einame su jaunais žmonėmis vienu keliu, domimės jų interesais, rengiame intelektualias diskusijas svarbiais visuomeniniais klausimais. Ir į dialogą įtraukiame savo  krikščioniškąjį tikėjimą. Viena studentė po metus trukusio žiniasklaidos kurso manęs pasiteiravo, ar gali užduoti „intymų“ klausimą dėl mano tikėjimo. Visus metus ji nekart sakė, jog yra netikinti, tačiau absurdiškai jaučiasi kursuose, kaip namie. Dabar ji norėjo sužinoti, ar aš už ją galiausiai meldžiausi. Iš pradžių delsiau atsakyti, nes ji juk nenorėjo būti  atversta. Kas gi nori būti  „misijų objektu“?

Kai atsakiau teigiamai, ji paklausė, ar už ją meldžiausi nuo kurso pradžios, visus metus. Man vėl patvirtinus, susijaudinusi  ištarė: „Pasakysiu visiškai sąžiningai, to tikėjausi!“

Galėčiau pateikti  nesuskaičiuojamai  daug tokio „ilgesio“  pavyzdžių. Mes  inicijuojame dialogo renginius įvairiausiose  „sekuliariose“  Vienos  vietovėse,  bet tie  dialogai, žinoma, yra „misionieriško pobūdžio“. Mūsų agnostiniai  ar ateistiniai bičiuliai iš dalies geriau negu Bažnyčios nariai žino, kad dialogas neatsiejamas nuo kiekvieno  dialogo partnerio  vidinės misijos.  Mokomės  būti  skaidresni ir  sąžiningesni.  Tačiau pirmiausia  gyventi  neturto  dvasia, kad  galėtume  vienas  kitą praturtinti. Panašiai – taip  dialogą suprato jau Platonas – augant sym-pathein, t. y. priejautai, „dažnai artimai kalbantis ... sieloje  staiga iškyla idėja, tarsi ugnies kibirkšties įžiebta šviesa, kuri paskui pati skinasi kelią“ . Tačiau tokia viltis galiausiai kyla iš tikėjimo, kad ugnies kibirkštis yra Dievo Dvasia, kurios veikimu kliaujamės ir kuri pučia, kur nori. Tai mūsų nenuveda į reliatyvizmą. Nepamaino katechezės, bet, priešingai, ją kaip tik įgalina ir atveria kelią į sakramentus, kurie mums vis aiškiau tampa vidiniais pulsuojančiais evangelizacijos centrais.

Nenorėčiau būti suprastas klaidingai. Visi tragiški suklydimai ir blogio pagundos mūsų visuomenėje tokia evangelizacija ne nutylimi ar nureikšminami. Kaip tik dėmesio sutelkimas evangelizacijoje į  priejautą padidina jautrumą netiesai ir destruktyviems  reiškiniams, tačiau sykiu, matyt, labiau akcentuoja šio matmens iškentėjimą.

Mums Europa atrodo  tokia sužeista, dažnai tapusi tokia vidujai vieniša, kad mūsų sąlygomis juo aktualesni tampa nusidėjėlei taikomi Jėzaus žodžiai: „Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Lk 7, 47b).

3-iasis mokymosi žingsnis: kad evangelizuotume bendrai

Tai, kas pasakyta, atveda mus prie misijos sampratos, glaustai suformuluotos Tomo Akviniečio: visa  Jėzaus misija rodanti,  kad Dievas norįs „statydinti draugystę“ su  savo  kūriniu – fundari amicitiam. Ir tarp savęs,  misijų bendruomenėje, turime jausti ir statydinti dvasinę ir žmogišką draugystę. Tačiau ji turėtų būti vis atviresnė, kad ją galėtume pasiūlyti kitiems šiame pasaulyje, galėtume leisti jiems joje dalyvauti.

Įdomu, kad, viena vertus, būtent didieji renginiai, kaip antai  Pasaulio  jaunimo dienos ar ir mūsų didmiesčio misijos bei tarptautiniai naujosios evangelizacijos kongresai, visada yra ypatingi susikaupimo ir tikėjimo stiprinimo momentai. Tačiau, kita vertus, visi šie įvykiai  ilgalaikių  vaisių  gali duoti  tik tada,  kai išgyvenami  nedidelėmis  draugystės saitais susisaisčiusių žmonių grupėmis  tiek per pačius  didžiuosius renginius,  tiek tolesniame evangelizacijos kelyje.

Šiandien darosi vis  aiškiau, kad šio paprasto meilės maisto reikia  mums visiems – konkretaus broliškumo, draugystės tarp savęs ir  su Viešpačiu. Mums reikia šių nedidelių grupelių, šių nedidelių krikščioniškųjų bendruomenių, kuriose būtų meldžiamasi ir dalijamasi Dievo žodžiu, kuris turėtų virsti konkrečiais veiksmais pasaulyje. Tai maldos ir  pasakojimo bendruomenės. Ne nišos, kur  bėgama ieškant prieglobsčio, bet pačiame pasaulyje įskiepytos ląstelės. Tai žmonės, dirbantys  ir turintys įvairiopą šeimos bei draugų tinklą ir per tai  leidžiantys  Bažnyčiai naujaip „prisiliesti“ prie visuomenės. Kaip tik tai  galėtų būti ir nauja šiandienių „pasauliečių valanda“.

Mums, jaunesniesiems, pirmiausia pasauliečiams, deja, skausmingai teko patirti, kad jau vykdant didmiesčių misijas miestų  diecezinės vadovavimo struktūros pamažu perėmė atsakomybę į savo  rankas ir prislopino iš pradžių jaunatvišką dinamiką, galingai sklidusią iš jaunų  pasauliečių.  Vyskupijos pasidavė  sėkmės  siekiui – kai kas atrodė joms perdėm rizikinga ar pernelyg naivu, – ir tada labiau akcentavo tai,  kas pasiteisinę, ir ryškiai į akis krintančias  akcijas. Stipriai buvo justi tendencija Bažnyčiai pristatyti save. Tai vėl sukūrė misijas apsunkinantį atstumą, net  jei ir galėjo  padaryti išorinį įspūdį, bet tikriausiai didesnį Bažnyčios viduje.

Labai daug pasauliečių, buvusių Europos naujosios evangelizacijos varikliais ir pasitikėjimo dvasia paklususių bažnytinei vadovybei, buvo ir yra nustumti į pakraštį, kai kurie net nutildyti.

Neužsigaukite,  jei  pasidalysiu su Jumis dar  vienu rūpesčiu – tuo,  kaip smarkiai  paplito  klerikalizacijos įvairiausiais pavidalais banga. Labai daug pasauliečių, buvusių Europos naujosios evangelizacijos varikliais ir pasitikėjimo dvasia paklususių bažnytinei vadovybei, buvo ir yra nustumti į pakraštį, kai kurie net nutildyti.  Man tiesiog sąžinė neleidžia šiame kontekste nutylėti  visus tuos paslėptus ir  atvirus sąstingio  reiškinius naujuosiuose sąjūdžiuose,  bet  kartu  ir  parapijose  bei vyskupijose.

Gali būti,  jog tai  reakcija į perdėtą  pasauliečių  klerikalizaciją po Susirinkimo.  Šiaip ar taip,  čia vėl tampa taiklūs  ir  primygtini Dietricho Bonhoefferio  žodžiai:

„...bet  kuris  mėginimas padėti Bažnyčiai prieš laiką organizaciškai  išskleisti galią, tik uždels jos atsivertimą ir apsivalymą“ . Mano akimis, grės didelis pavojus,  jei svarbiausiu dalyku vėl taps valdžia, o esminis pakrikštytų krikščionių  pašaukimas į šventumą  bus pastumtas į šalį ar atsidurs antroje vietoje. Daugelyje naujų bendruomenių patyrėme,  ką reiškia  ugdyti stipresnę   pasauliečių  ir  dvasininkų savivoką  vieniems kitus branginant.

Tačiau dar daug svarbesnis yra bendras gilus džiaugimasis Kristaus kunigyste. Kartu būti krikščionimis dalijantis bendrąja Kristaus kunigyste („...kartu su jumis esu krikščionis, jums – vyskupas“)! Dėl jos esmės, tai ypatingas dėmesys čia vėl atkreiptinas į Lumen gentium, 10. Čia kalbama apie tai, ko patys sau negalime duoti ir visi galime „tik“ gauti. Sykiu parapijų ir miesto misijų pavyzdys parodė ir svarbą to, kad „krikščionys pasaulyje“ prie sakramentų, Eucharistijos ir per tai prie kunigų vestų ne tik save, bet ir „naujai laimėtuosius“.

Bet  visam tam reikia nuolankaus broliškumo – susibūrus apie Viešpatį. Pirmiausia patys pajutome, koks būtinas šis mokymosi procesas, – klausymasis, kai kitas gerbiamas labiau už save,  idant abipusiškai vienas  iš kito gautume, ką Viešpats mums dovanojo. Vadinasi, iš naujo turime mokytis ir lavintis Viešpaties mokykloje. Vienos  arkivyskupijoje po trijų didelių vyskupijos susirinkimų kartu su 1500 delegatų praėjusiais metais priėjome prie išvados, kad su  parapinėmis  misijomis ir reikiamais struktūrų pertvarkymais priekin pasistūmėsime tik statydindami įvairiausio pobūdžio „mokinystės mokyklas“, tikėjimo ir  misijos mokyklas, t. y. tikrai statydindami, o ne administruodami (pagražintą)  nuosmukį, statydindami ir steigdami nedideles bendruomenes, kurioms galėtų vadovauti ir pasauliečiai ir kurios galėtų subrandinti naujas misionierių pajėgas.

Tai ilgas kelias, bet  Viešpats, žinia, auklėja mus kupinas atlaidžios  kantrybės. Žinoma, čia dar kyla nemažai su parapijos bendruomene susijusių teologinių klausimų, tačiau bent vieno dalyko norėčiau jau dabar palinkėti  – kad tokios nedidelės krikščionių bendruomenės   sekmadienį  atvyktų   į didesnę Eucharistijos bendruomenę, tai  tiesiog būtina  bažnytinei  vienybei prisikėlusiame Viešpatyje išlaikyti, vieniems kitus sustiprinti ir daug kam kitkam.

4-asis mokymosi žingsnis: kad pažeminimai ir sužeidimai taptų naujosios evangelizacijos medžiaga

Apie Bažnyčios  pažeminimą  ir  sužeidimą šiandien būtų  galima pasakyti daug. Daugelis susitikimų vykdant misijas privertė mus atkreipti dėmesį, jog tai, kaip į tai  reaguojama, yra vienas iš svarbiausių evangelizacijos Europoje klausimų. Regis, net labai sunku susitaikyti jau su pažeminimo, kurio kaip Bažnyčia susilaukėme dėl savo aplaidumo bei nuodėmių, mastu. Tikru iššūkiu mums tapo nuoširdi atgaila, susilaikymas nuo pernelyg skubotos savigynos, su Evangelija nesuderinamos poniškos laikysenos atsisakymas. Tačiau yra ir kita pažeminimo forma, su  kuria dažnai susiduriame parapijų bendruomenėse: tas nuolatinis mažėjimas – ir parapijos kasdienybės vargai. To neturėtume nuvertinti ir psichologiniu požiūriu.

Europoje virstame menku likučiu.  Net  jei ir yra įspūdingų išimčių, į kurias mėgstame padilbčioti, vis dėlto turime  išmokti susitaikyti su  tuo,  kad  daug kur Europoje  esame senstanti Bažnyčia  (štai  tokia ištara po nuostabių Pasaulio  jaunimo dienų). Pripažįstu, jog ir buvo sunku dalyvaujant  „pavasariniame“ Bažnyčios sąjūdyje išlaikyti reikiamą realybės jausmą. Bet Bažnyčia, kaip troškome,  nepasidarys  nauja regima galybe ir  neiškops  iki pasaulinio rango. Ir  vėlgi  kaip tik per iliuzijų žlugimą Viešpats parodė  savo  naujus  ženklus ir atvėrė man – ir mums – naują pasaulį kartu su JUO!

Bažnyčia, kaip troškome,  nepasidarys  nauja regima galybe ir neiškops  iki pasaulinio rango. Kaip tik per iliuzijų žlugimą Viešpats parodė  savo  naujus  ženklus ir atvėrė man – ir mums – naują pasaulį kartu su JUO!

Drįstu  pateikti  Jums  dar  vieną  pamokomą  pavyzdį, kurį išgyvenau dešimtojo dešimtmečio pradžioje mokykloje, kurioje keletą metą dirbau mokytoju. Ten tikybos turėjau mokyti „paskutinįjį likutį“. Mat Pietų Austrijoje buvo įsteigta speciali gimnazija, kuri turėjo būti visiškai atskirta nuo Bažnyčios ir tradicijų. Iš klasių buvo pašalinti visi kryžiai, nebeliko mokyklinių religinių renginių ir  t.  t.;  didelėmis  pastangomis  mokiniai,  mokytojai  ir tėvai  bazinės  demokratijos  būdu  išsikovojo  sau  savus kelius į gyvenimo laimę. Daugelis mokinių bei tėvų ištarų bei elgesio formų žeidė mane jau darbinantis į mokyklą. Pradėjęs dirbti, troškau iš jos kuo greičiau išeiti. Tikrai nebesurasdamas, kuo pamokas galėčiau padaryti prasmingas, tiesiog apsisprendžiau mėgti mokinius. Kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis? Tai buvo tikra kova.

Tokioje situacijoje neturėjau jiems nieko kito pasiūlyti, kaip tik supažindinti su savo gyvenimo nuotrupomis, megzti draugystes... ir pasakoti apie žmones, jų gyvenimo istorijas, apie tai, kaip pažino Jėzų, pavyzdžiui, apie šventuosius. Kai kartą nepilnamečiams kelias valandas pasakojau apie Arso kleboną, vienas berniukas paprašė surengti balsavimą (bazinė demokratija!): objektas – reikalavimas  turėti  teisę  eiti išpažinties. Kone visa klasė nubalsavo „už“. Dvejojau ir netroškau problemų su tėvais. Galiausiai prie tokio balsavimo prisidėjo dar kelios klasės. Neįsivaizduojate, koks išankstinis  džiaugsmas spindėjo nepilnamečių akyse. Tokio nebuvau matęs nė vienoje katalikiškojoje mokykloje. Ir kai prisimenu, kaip jie džiaugėsi  po išpažinties,  sunkiai  pajėgiu  suvaldyti vidinį  jaudulį.  Pakrikštyti ir nepakrikštyti, bet kuriuo atveju visi nelankantys Bažnyčios, bazinės demokratijos keliu išsireikalavo išpažinties iš baikštaus ir vargano tikybos mokytojo.

Prie visų rimtų ir svarbių diskusijų apie krikščioniškosios Europos  saulėlydį norėčiau pridurti vieną mūsų patirtį: jei tik šiandieniams žmonėms iš tikro išstatysime save visu savo varganumu ir prašysime Jo Dvasios, pajusime,  išvysime  tą begalinį Dievo alkį.  Jis  tiesiai mums prieš akis.

Tie jaunuoliai mane daug ko išmokė. Viešpats tarp jų tikrai buvo ranka pasiekiamas. Taip nevaržomai galėjome kalbėti apie Dievą ir su Dievu. Tai, kad šie jaunuoliai dar išsireikalavo balsavimo, jog jų klasėje būtų pakabintas kryžius, man parodė, kur yra šiandieniai pranašai. Taip, jei Viešpats sako, kad jei neskelbsime, „šauks akmenys“, tai jis akivaizdžiai mums gailestingas, toks gailestingas, kad vadinamuosius pagonis išsirinko visiškai naujaip leisti prabilti jo žodžiui. Dabar galėčiau papasakoti apie daugybę „sekuliariųjų“ žmonių, su kuriais susipažinome per jau minėtus dialogus nuo Bažnyčios tolimose aplinkose. Sakau Jums, viduje jie „šaukia“ Viešpatį. Jų ilgesys – milžiniškas. Lygiai kaip ir žaizdos.

Jei tik šiandieniams žmonėms iš tikro išstatysime save visu savo varganumu ir prašysime Jo Dvasios, pajusime,  išvysime  tą begalinį Dievo alkį.  Jis  tiesiai mums prieš akis.

O mes? Mes pernelyg užsiėmę savimi.

Todėl  labai prašau Viešpaties, kad  mes šiuos  mūsų laikų pažeminimus laikytume vartais į Jo artybę. Man kone atrodo,  kad ši visuomenė Jo gerumo šviesą galės išvysti tik per pažemintą, varganą, nedidelę tautą.

Į mūsų širdis vis giliau įsirėžė paskutiniai apaštalo Pauliaus  žodžiai  Apaštalų  darbuose.  Patyręs  savo  tautos vidinį užsispyrimą, Paulius užbaigia šūksniu: „Todėl žinokite: šis Dievo išgelbėjimas yra pasiųstas pagonių tautoms, ir jos jį priims.“ Aš dar pridurčiau: klausomės, ką sakote, tačiau taip pat nustebę ir džiaugdamiesi girdime mums naujaip – per daugelį – kalbantį Viešpatį. Tai bus (yra) džiaugsmas, kurio iš mūsų niekas negali atimti.

Šiame būryje, prieš tokią auditoriją man nebūtina daryti teologinių išvadų. Tą padaryti galite geriau negu aš.

Galiu tik liudyti ir  nedrįstu vertinti, bet šiandien nežinau jokio kito kelio,  kaip tik tą,  kurio  mus išmokė Viešpats ir kurio moko Marija: nusižeminti, pasidaryti mažam,  kad taptum  Jo džiaugsmo dalininku ir dalytum tą džiaugsmą kitiems.

Dėkoju už išklausymo dovaną, už tai, kad turėjau galimybę „papasakoti“.

Bažnyčios žinios Nr. 15 (375) 2011   25