2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Vidas Poškus. Siūlo vėrimas į adatą

2011-09-30
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai  Kultūra » Dailė 

Septintoji tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Išnykti/Išlikti“ Arkos galerijoje

Ar jūs kada nors bandėte įkišti siūlą į adatos skylutę? Turbūt bandėte ir gerai prisimenate, kad šiame procese viską lemia du dalykai – siūlo storis ir adatos skylutės skersmuo. Kuo storiau ir kuo siauriau – tuo sunkiau (ir atvirkščiai). Bet nebūtinai – viską lemia pirštų miklumas, mokėjimas koncentruoti dėmesį ir kitos su asmeninėmis bei kosminėmis vėrėjų ypatybėmis susijusios aplinkybės.

Arkos galerijoje veikianti VII tarptautinės tekstilės miniatiūrų bienalės „Išnykti/Išlikti“ paroda kažkuo primena šį veiksmą – siūlo vėrimą į adatą. Tokias asociacijas kelia vien jau nedideli tekstilinių artefaktų masteliai. Kitas dalykas, retas kūrinys pasižymi grynai tekstiline prigimtimi, dažno sudėtyje šalia medvilnės, vilnos ar šilko egzistuoja visai kitokio pobūdžio medžiagos – plastikas, medis, metalas. Tai ir primena siūlo ir adatos sąjungą...

Brigitte Amarger (Prancūzija). Radiacija, 2011 m.

O jau ir pats vaikščiojimas parodinėmis salėmis, žiūrint į daugybę vienas šalia kito išeksponuotų, skirtingų ne tik materijomis, bet ir konceptualiomis savybėmis, kelia asociacijas su daugkartiniu siūlo kaišiojimu. Žinia, kad kartais siūlo galiukas (kad ir kaip būtų seilėjamas ar aštriai nukertamas žirklutėmis) nepataiko į angą. Bienalės atveju nepataikymu galima apibrėžti nesugebėjimą pataikyti į užduotąją temą (kuri, kaip ir dera rinktinių parodų, yra be galo įpareigojanti ir abstrakti viename asmenyje). Visgi didžioji dalis tekstilinių objektų atitinka vienijančią koncepciją (juk ir siūlas anksčiau ar vėliau suranda savo vietą...). Tad toks pataikymas-nepataikymas yra būdingas ir pačiam siūlo vėrimui į adatą, ir tokioms rinktinėms parodoms...

Didžiausias paradoksas slypi tame, kad bent jau šių eilučių autoriui didžiausią įspūdį padarė tie kūriniai, kurie nebūtinai buvo susiję su didžiąja Išnykimo/Išlikimo problema, o tie, kurie tiesiog sėkmingai susitvarkė tiek su savo plastiniu, tiek ikonografiniu (gal net reikėtų praplėsti – pasakomuoju) lygmenimis. Tekstilėje tas susitvarkymas (kuris ir yra ne kas kita kaip sėkmingas siūlo įkišimas skylutėn) visuomet susijęs su technologiniu aspektu. Tai ir tiesiog švarus „padarymas“, ir tų technikų (jos nebūtinai naujos, tačiau visuomet išlošiama, kai pateikiamos kažkokiu iki šiol nematytu rakursu) bei idėjų, naratyvų sintezė, tampanti kuo tikriausia simbioze.

Marita Lappalainen (Suomija). Siriški lagaminėliai, 2011 m.

Bienalės kontekste tokiais sėkmingais siūlo įkišimais į adatos skylutę laikyčiau visų pirma šiuos, techniškai ir konceptualiai nepriekaištingus atvejus (penketuką vardinu mažėjančia subjektyvaus mano paties vertinimo tvarka): Antros Augustinovičos (Latvija) Begalybėn (begalybę ir dieviškąjį tobulumą menantis rutulys iš laikraštinių susukimų), Monikos Pichler (Austrija) O.T. – PI 01 (subtiliai koloristinė šilko, vaško, šilkografijos vizualizacija), Velgos Lukažos (Latvija) Pokalbis su vienaragiu (monumentaliai miniatiūrinis mille-fleur‘as su ryškiai dominuojančiais popso elementais), Brigittes Amarger (Prancūzija) Radiacija (egzistencialistiniai ir daugiasluoksniai visaip supinti ir persipynę žmogiškų skeletų atspindžiai), Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės Godumas (šviečiantis šaukšto dugne savo gosliomis išsiuvinėtomis lūpomis bei šnervėmis, taip pat tos pačios autorės banknotiškai konceptuali Gruzija 2005). (Į šeštąją vietą įtraukčiau Rolando Krutovo Žaibolaidžius, kur dvi celiuloidinių žmonių širdis aiškiai ir deklaratyviai yra sujungę raudoni siūlai – vienas jų atsitiktinai ar sąmoningai, bet kokiu atveju – simboliškai, yra nutrūkęs...).

Jų, o ir kitų, sugestyvumą lemia minėtoji siūlo ir adatos sąjungos metafora, balansas tarp siūlo ir adatos, plastikos ir turinio, technologijos ir koncepcijos. Suprimityvintai netgi galima pasakyti, jog išlošia tie mažieji tekstilės objektai, kuriuose yra ir siūlo, tai yra tekstilinio prado, ir kitokių materijų – „interdiscipliniškumas“. Tad apibendrinant norisi pastebėti, jog kiekybiškai dideliame renginyje (125 dailininkai iš 31 pasaulio šalies) savaime yra įdomu kaip yra veriamas siūlas į adatą, dar maloniau pamatyti, kuomet jis įkišamas į skylutę iš pat pirmojo karto...

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (Lietuva). Godumas, 2011 m.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Liudvikas Jakimavičius

Žmogus, išsižadėjęs tradicijos, kalbos, istorijos ir bendruomenės, virsta šešėliu, nieku. Ištikimybė prasideda nuo įsipareigojimo šių vertybių neprarasti ir skatinti kitus jas puoselėti ir godoti.

Skamba kankliai 2011

Šių metų festivalio programoje – beveik 50 renginių, pritraukiančių savo įvairove, pateikimo forma, tad turėtų išsipildyti sena organizatorių svajonė – keturioms dienoms sukurti gyvą, dainingą, ūžiantį miestą

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis

Migracija – kaip ir žemėje: anoniminiai komentarai su visu savo „stiliumi“ keliauja į leidinio tekstus, šie – atgal ir į realius tarpusavio santykius, o pastarieji – atgal į komentarus.

Andrius Kaniava

„Baigdamas mokyklą, žinojau du dalykus – žirgus ir teatrą. Iš esmės mano gyvenime ir iki šios dienos niekas nepasikeitė“, – juokdamasis pasakoja ilgametis Keistuolių teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava.

Michailas Epšteinas „Tėvystė“

Jaudinamai atvirai atskleidžiama asmeninė patirtis, pateikiama filosofinė tėvystės reflekcija, įžvalgos, peržengiančios individualios būties ribas ir dvelkiančios universalumu.