Rugsėjo 29 dieną Albanijoje prasidėjo Europos vyskupų konferencijų tarybos generalinė asamblėja, praneša Vatikano radijas. 33 Europos vyskupų konferencijų delegatus priėmė Tiranos arkivyskupas Rrok Mirdita.

Iki spalio 2 dienos truksiančios asamblėjos pagrindinė darbo tema yra naujasis evangelizavimas. Bus atnaujintas ir pačios tarybos valdymas – renkamas naujas pirmininkas ir du vicepirmininkai. Antroji Europos vyskupų konferencijų tarybos asamblėjos darbotvarkės dalis buvo skirta įvairių komisijų ataskaitų pateikimui, naujo institucinio portalo pristatymui, Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis observatorijos veikla, svarbesni ateities renginiai.

Vengrų kardinolas Peteris Erdo, Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, atidarydamas asamblėjos darbus minėjo 40 metų sukaktį nuo šios tarybos įsteigimo. Pasak jo, tokia taryba yra būdas apžvelgti visą Europą – su jos sunkumais, bet taip pat ir gausiais Dievo laiminimo vaisiais.

Trumpai apžvelgdamas savo penkerių metų pirmininkavimo laikotarpį, primindamas, jog Europos vyskupų konferencijų tarybos funkcija yra konsultacija ir bendradarbiavimas visais sielovadiniais klausimais, kardinolas Erdo priminė pastarųjų metų temas – santuokos temą, svarstytą 2007 metų generalinėje asamblėjoje Portugalijoje, žiniasklaidos temą 2008 metų susitikime Vengrijoje, Bažnyčios ir valstybės santykių temą Prancūzijoje, nagrinėtą 2009 metais. 2010 metais Kroatijoje buvo kalbėta apie demografiją ir šeimą. Kardinolas paminėjo įvairias iniciatyvas ir susitikimus, bendradarbiaujant tiek su kitomis katalikiškomis nacionalinėmis arba regioninėmis organizacijomis, tiek su ekumeniniais partneriais.

Temų ateinantiems metams netrūks – tai ir ilgalaikės ekonominės krizės pasekmės, ir antropologinių principų blukimas, ir religijos laisvės problemos. Šiemetinė „naujojo evangelizavimo“ tema yra geras įvadas į jas visas.

Šis įvadas buvo patikėtas arkivyskupui Salvadore Fisichella, prieš metus įsteigtos Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkui.

Ganytojas priminė, kad naujasis evangelizavimas yra skirtas ypač senos tradicijos krikščioniškiems kraštams, nes juose gyvenantys pakrikštytieji nebepažįsta krikščionybės, nors taip ir nesijaučia. Jiems nebežinomos pamatinės sąvokos. Jie gyvena tarsi Kristaus nebūtų. Atlieka liturginius gestus ar ritualus, tačiau to nebesuvokia kaip realaus prisilietimo prie Kristaus asmens.

Aiškias tikėjimo nuostatas pakeitė platus ir neįpareigojantis religinis jausmas. Sklinda įvairios agnosticizmo ir praktinio ateizmo formos, dar labiau didinančios atstumą tarp tikėjimo ir gyvenimo. Tikėjimas interpretuojamas sekuliariai yra išplaunamas, neretai ir visai sunyksta. Visa tai turi didelių pasekmių tiek pavienių asmenų krikščioniško gyvenimo praktikai, tiek Europos kultūrai, kurią krikščioniškos vertybės taip ilgai maitino.

Asmeninė egzistencija yra kuriama išskliaudus tikėjimą, jis priskiriamas individualiai sferai ir atribojamas nuo tarpasmeninių, visuomeninių santykių. Galima pasakyt, kad šiuolaikinis žmogus itin pavydžiai saugo savo nepriklausomybę ir autonomiją, yra uždaras, beveik alergiškas visam tam, kas šią jo autonomiją galėtų įstatyti į platesnį horizontą.

Taip Dievas praranda savo centriškumą, jo vietą užima pats žmogus, kuris, jei tikėjimo ir neatsisako, tai skiria jam labai silpną vaidmenį, nekonkuruojantį su jo paties centriškumu, neretai smunkančio iki paviršutinio narcisizmo, kurį iliustruoja, kad ir kūno kultas, aplenkiant esminius vertybinius klausimus.

Štai čia yra naujojo evangelizavimo iššūkis: parodyti, kad sąžinėje šaknis turinčio Dievo troškimo nutildymas nėra tikras ir autentiškas kelias į žmogaus autonomiją. Reikia parodyti, kad žmogaus egzistencijos klausimai neišsprendžiami atmetus slėpinį.

Naujasis evangelizavimas, pridūrė arkivyskupas Fisichella, nėra kokia formulė, tačiau realus ir veiksmingas leidimasis į sielovados kelią, dabartinio momento įvertinimas ir jam atitinkantis įsipareigojimas vykdant Bažnyčios misiją.