Rytis Gurkšnys SJ. Kur slypi sprendimai
„Per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ /Fil 4, 6-7/
Prisiminkime, kad Dievas nuostabiai tvarko mūsų gyvenimus ir veda mus pačiu geriausiu mums keliu. Daugelis nusiminę ir rūpinasi: „Nežinau, kaip susirasiu darbą... Nematau jokios išeities iš finansinių problemų... Nebežinau, kaip auklėti savo vaiką. Tikriausiai jau nebeišsipildys mano svajonė. Nesukursiu šeimos.“ Jie nori viską žinoti, viską numatyti. Jie bando ateitį logiškai apskaičiuoti. Jie nuolat mąsto ir nerimauja. Tai sukelia daug streso ir baimių. Tačiau Dievas tikrai nenori, kad taip gyventume. Turime nusiraminti ir pasitikėti, jog Dievas viską nuostabiai tvarko. Nors nematome išeities, turime prisiminti, kad jis turi sprendimus visoms mūsų ateities problemoms.
Kai kurie gyvena labai įsitempę. Bando išspręsti kiekvieną problemą, išsiaiškinti kiekvieną klausimą ar situaciją. Visi turime sunkumų, nesėkmių, kurios atima iš mūsų gyvenimo džiaugsmą ir ramybę. Tačiau turime kartoti maldoje: „Dieve pasitikiu tavimi. Tu viską nuostabiai tvarkai. Nematau, kad kas nors keistųsi, bet tikiu, jog tu darbuojiesi mano gyvenime. Tu siunti man reikiamas galimybes, tu vedi mane ten, kur turėčiau būti, ten, kur galėčiau labiau džiaugtis gyvenimu.“
Kiekvienas sunkmetis yra nauja galimybė augti, ugdyti kantrybę ir ištvermę, stiprinti tikėjimą. Kai būna sunku, turime tvirtai ir drąsiai eiti ir kovoti, žinodami, kad Dievas mus sukūrė. Turime kartoti: „Dievas darbuojasi mano gyvenime, nors ir nematau jokio pasikeitimo... Mano sūnus nutolęs nuo Bažnyčios. Tačiau žinau, kad mano šeima tarnaus Viešpačiui... Mano finansai nedidėja. Tačiau žinau, jog esu palaimintas. Dievas reikiamu laiku pakeis viską mano gerovei.“ Kai turėsime tikėjimo mąstyseną, leisime Dievui veikti.
Leidžiame Dievui darbuotis ir daryti neįtikėtinų dalykų mūsų gyvenime tik tuomet, kai mes tikime. Negalime priimti jo malonių, jei nesitikime jų gauti. Žinoma, galime gauti šį bei tą ir be tikėjimo. Tačiau didelių Dvasios dovanų galime gauti tik kasdien tikėdamiesi gerų dalykų. Jei turime didelių problemų, jei viskas nevyksta taip, kaip norėtume, tikėkime, kad Dievas jau turi atsakymą, sprendimą ir daugybę išeičių parengęs. Jokia problema negali jo nustebinti. Nei vaiko netvarkingumas, nei mūsų nekantrumas, nei vienišumas, nei kiti trūkumai negali būti jam per dideli.
Tai jo negąsdina. Jis jau turi tūkstančius išeičių iš kiekvienos situacijos. Jis žino kiekvieną mūsų ateities problemą ir turi visų jų sprendimus. Nebūkime persitempę, kupini streso, nerimo, baimių. Dievas viską puikiai tvarko. Kartokime: „Žinau, kad Dievas jau sprendžia šią problemą. Žinau, kad jis turi išeitį. Žinau, kad jis darbuojasi mano gerovei. Jis mane ne tik išgelbės, bet ir pakylės.“ Labai prasminga matyti Dievo buvimą ir veikimą visuose dalykuose.
Viena jauna moteris važiavo keliu, kuriame buvo labai mažai eismo. Ten netikėtai prakiuro automobilio padanga. Moteris išsigandusi stovėjo šalikelėje tamsų žiemos vakarą. Privažiavo automobilis, išlipo vyras, kuris padėjo jai pakeisti automobilio ratą. Jie pabendravo, surado bendrų interesų, vėliau vėl susitiko, susidraugavo. Šiandien jie jau daug metų gyvena santuokoje. Galite sakyti, kad tai atsitiktinumas. Jiems tai buvo Dievo veikimas. Jis darbavosi jau daug metų, rengė viską taip, kad iš tūkstančių galimų variantų, įvyktų būtent šis. Tas vyras prieš kelis mėnesius persikėlė gyventi dėl darbo į tą vietovę. Iš daugelio žmonių, būtent tą dieną tuo keliu turėjo važiuoti ir sustoti būtent jos gyvenimo draugas, apie kurį ji jau seniai svajojo. Kas gi gali taip viską sudėlioti? Tikėkime, kad Dievas nuostabiai tvarko mūsų gyvenimus.
Vienas kunigas pasakojo apie tai, kaip jo bendruomenė prašė iš miesto valdžios išnuomoti jiems sporto salę, kurią jie naudotų jaunimo renginiams, pamaldoms ir konferencijoms. Po kelių mėnesių sunkių derybų, jiems pavyko surasti dešimt tarybos narių, kurie būtų balsavę už bendruomenės projektą. Jų būtų pakakę sprendimui priimti ir sutarčiai sudaryti. Tačiau kelias dienas prieš posėdį vienas iš narių nusprendė pakeisti savo nuomonę. Kunigas pasakojo, kad tą akimirką jis jautė, kaip slysta ta sporto salė iš jo rankų.
Visas įdėtas darbas atrodė veltui. Tačiau visi nusprendė melstis ir toliau darbuotis ieškant kitų narių pritarimo. Jie tikėjo, kad Dievas kažką nuostabaus rengia jų bendruomenės gerovei. Paskutinę naktį jiems pavyko gauti dar vieną pritarimą. Tai buvo žydų kilmės tarybos narys, kuris nusprendė balsuoti už bažnyčią. Bendruomenė gavo labai reikalingą pastatą savo reikmėms. Tarybos narys pasakojo, kad nepažįstama žydų kilmės moteris jam vakare paskambino ir liepė balsuoti už bažnyčios projektą. Nei tarybos narys, nei kunigas, nei kitas bendruomenės narys nepažino tos moters. Tai Dievas, besidarbuojantis užkulisiuose. Kai kunigo pastangos susidūrė su neįveikiama kliūtimi, Dievas pasinaudojo kitu žmogumi tam, kad padėtų laimėti kovoje. Jis žino, ką reikia siųsti mums gyvenime, kas turi mus užtarti, ką turime sutikti.
Dažnai negalime paaiškinti, kodėl kažkas atsitiko, kodėl sutikome reikiamą žmogų, kodėl išsisprendė problema po daugelio metų. Dievas tikrai veikia užkulisiuose. Jis turi gražią ir šviesią ateitį kiekvieno žmogaus gyvenime. Pranašas Jeremijas sako: „Garantuoju, kad aš tikrai žinau savo užmojį jums, – tai Viešpaties žodis, – užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai! Noriu jums suteikti sklidiną vilties ateitį /Jer 29, 11/.“ Dievas tikrai turi geriausią planą mums. Paveskime jam savo planus, tikslus, svajones. Kai pasitikime jo vedimu, leidžiame jam tvarkyti savo gyvenimą. Jis pripildo mus didesne ramybe, viltimi ir stiprybe. Tikime, kad su jo pagalba viskas išeina į gera.
Autorius yra Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius www.kazimiero.lt ir Tarptautinės lyderytės akademijos direktorius www.tla.lt
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
> Avi. Nepatikėsiu ir nepriimsiu. Aš tuo tikėjau daug metų. Dievui reikėjo nemažai padaryti, kol buvau įtikintas, kad esu nemylimas ir nereikalingas. Taškas. Svarbu kaip Dievas elgiasi su kitais žmonėmis. Tegul nenusisuka nuo tų vargšų, kuriems Jis didžiausia ar vienintelė viltis. Himną meilei jau seniai žinau atmintinai. Taip, paliečia širdį. Bet neatpažįstu ten Dievo balso. O Jums, Avi, ačiū už gražius žodžius.
Įdomu, ką tėvas Rytis būtų kenčiančiam Jobui pasakęs... "Turime nusiraminti ir pasitikėti, jog Dievas viską nuostabiai tvarko." ?
>renygm "Neslėpsiu, nelaikau savęs Dievo mylimu. Bet ne čia esmė. Man gaila nelaimingų žmonių ir pykstu ant Dievo."
Būtent čia ir yra esmė, kad nelaikote savęs Dievo mylimu. Būtent todėl pykstate ant Dievo ir negalite patikėti, kad ir kiti yra mylimi. Kodėl manote, kad nelaimingi žmonės yra nemylimi Dievo? Todėl, kad jie kenčia? Dievas kenčia dėl žmogaus, kad žmogus save, Jo kūrinį, ir visą Dievo kūriniją naikina, žudo. Dievo sūnus, Jo mylimas sūnus, kentėjo. Kodėl Dievas nesukūrė visa iš karto taip, kad nebūtų kančios? Juk Jis yra Dievas? Žmogų Dievas sukūrė pagal savo paveikslą. Žmogus žmogumi tampa mylėdamas. Tuo jis skiriasi nuo gyvūno. Meilė skirtinga nuo prisirišimo prie konkretaus gėrio. Kūrėjas pašaukė žmogų dalyvauti Jo kūryboje. Dievas, sukūręs žmogų, dovanojo jam laisvę rinktis. Nes tas meilės, bendrystės ir kūrybos santykis, į kurį Dievas kviečia žmogų, negali turėti prievartos. Tai laisvas apsisprendimas. Nors Dievas dažnai nurodo ribas, kurių nevalia peržengti, bet tik norėdamas apsaugoti. Tačiau leidžia žmogui pasirinkti.
Šėtonas, Dievo maištingasis angelas, turintis Dievo pažinimą, atmetęs Dievą, gundo ir žmogų eiti tuo keliu. Žmogus ir pasaulis pažeistas nuodėmės. Ir ta nuodėmė paliečia ir kaltus, ir nekaltus žmones.
"Rom 9 Dievo valios slaptingumas 14 Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro?! Nieku būdu! 15 Jis Mozei kalba: Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti. 16 Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. 17 Juk Raštas faraonui sako: Aš tam išaukštinau tave, kad parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje. 18 Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina. 19 Gal man prikiši: „O už ką tada jis mane bara? Kas gi galėtų atsispirti jo valiai?“ 20 Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: „Kam mane tokį padarei?!“ 21 Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?! 22 Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, 23 kad apreikštų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei... 24 Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių."
O kaip Jūs manote, kurių Jis nori pasigailėti? Kokie tie atrankos kriterijai? Žmogui Jis suteikė laisvę rinktis, Meilėje negali būti prievartos. Ar žmogus nori, kad jo būtų pasigailėta, ar jam reikia Dievo gailestingumo? Žmogus gali trokšti ir norėti, bet pasiimti negali. Tik Dievo valioje duoti. Jis Viešpats, o žmogus tik kūrinys. Čia jau reikia ne tik trokšti ir norėti, bet ir nuolankumo priimti iš Kito. O tas nuolankumas taip nepatinka šėtonui. Tuomet gali suprasti kodėl Jis savo paslaptis apreiškė mažutėliams, kodėl sako būkite kaip vaikai. Nes jie viską priima iš kito, nes yra tiesiog per maži viską turėti. Jie tegali būti ir tampa priklausomi nuo kito meilės, kuri jiems leis gyventi arba ne.
Dievas mums leidžia būti ir nuolankiais indais, kurie priima gailestingumą, ir užsispyrusiais uždarais indais, besišaukiančiais rūstybės, tačiau galinčiais atsiverti ir priimti Dievo malonę. Taigi ir nužiestas pražūčiai rūstybės indas, atsivėręs gali tapti gailestingumo indu. Tereikia nuolankumo priimti.
"Pateikti priežastį dėl ko kažkas turi kentėti "no problem".
Kodėl Dievo Sūnus turėjo kentėti? Meilė dažnai būna neprotinga ir nelogiška, nes atsisako savęs dėl kito. Juk galima nekentėti, o nužudyti ar kitaip pašalinti tą ar tai, kas sukelia kančią.
Patikėkite tuo, kad Dievas Jus myli, priimkite tai, ir mylėkite šalia esančius nelaimingus žmones apie kuriuos rašote. Dievas Jus kviečia bendrystei. Bet nereikia vien tik gailėtis žmogaus. Gailestis ir gailestingumas nėra tas pats. Gailestingumas kyla iš meilės, kuri visa pakelia, visa išveria...(pakaitykit himną Meilei). Žmogus nori būti mylimas, vertas meilės, ne vien tik gailesčio.
p. Avi, rašau ne tam, kad verkšlenti ir guostis, o iš principo. Neslėpsiu, nelaikau savęs Dievo mylimu. Bet ne čia esmė. Man gaila nelaimingų žmonių ir pykstu ant Dievo. Nuoširdžiai tikinčius, tiesiančius į Jį ranką, kad ir ne pačius "geriausius" žmones Dievui reikia gerbti, o ne spardyti. Jūs pateikėte citatų iš Rašto. Aš ieškau "citatų" realiame gyvenime. Net ir Rašte, deja, galima rasti minčių apie tai, kad Dievas pasigaili tų, kurių nori pasigailėti ir būna gailestingas tam, kuriam nori būti gailestingas, "Puodžiaus" teisę nužiesti gražius ir prastus indus, netgi rūstybei ir pražūčiai nužiestus "puodus". Atsiprašau, neduodu tikslių citatų, bet neabejotinai jas žinote. Gyvasis Dievas nėra toks visuotinai gailestingas ir mylintis kaip oficialiai manoma. Neatmetant neabejotinai gausių gražių Dievo meilės bei globos apraiškų daugybės žmonių gyvenime. Visgi tas gailestingumas ir meilė labai plačios amplitudės, tenka priskaityti ir kažką kitokio, svetimo žmogaus protui ir logikai. Blogiausia, kad kai kam skausmingo. > Gertruda. Žinoma, Dievas juk pats išmintingiausias. Pateikti priežastį dėl ko kažkas turi kentėti "no problem". Jei reikėtų, pateiktų ir šimtą. Žmogus vistiek kaltas.
Taip, tiesa, labai svarbu pasitikėti Dievu! Bet pasitikėti besąlygiškai, visose situacijose, ir kai gera ir kai bloga, žinant, kad mūsų Dangiškasis Tėvas mus taip myli, kad už mus net paaukojo savo mylimiausią Sūnų. Ir gal būt mums dabar bloga, gal būt už mūsų pasitikėjimą nebus atlyginta čia, žemėje, gal būt tikrai nerasime atsakymo į daugelį skaudžių klausimų, bet galime būti tikri, kad "viskas išeina į gerą mylintiems Viešpatį"!!! Juk tik su vaiko dvasia lengviausia patekti į Dangiškąją karalystę, t.y. negalvojant ir nesvarstant saugusiųjų žvilgsniu, o besąlygiškai priimant gyvenimą tokį, koks mums duotas. Kristus sakė, kad mes, būdami pikti sugebame duoti gerų dalykų savo vaikams, tai tuo labiau Dangiškasis Tėvas!!! Tiesiog viltingai, pilna meilės ir pasitikėjimo širdimi žvelkime į Viešpatį. Nebijokime, jei Dievas leidžia mums kentėti, tai tikrai ne be priežasties ;)))
Renygm, puikiai suprantu Jūsų skausmą ir nusivilimą Dievu, ir tą būseną, kai nori pasakyti, kad Dievas tavęs negirdi, kad Jis tave apleido. Paskaitykit Popiežiaus katechezes apie 3 ir 22 psalmes (BŽ Nr.15): http://www.baznycioszinios.lt/ Ir man dažnai norisi šaukti Dievui, nes Jis tikriausiai nebegirdi, apkurto :) Būna, kad kryželius susikuriame patys, būna, kad jie mums tiesiog duodami. Bet labai skirtingai juos priimame, kartais maištaudami, kartais nuolankiai kentėdami, bet matyt būna ir tokių šventųjų, kurie priima juos su džiaugsmu, kad tik pasitarnautų Dievui.
Kodėl taip skirtingai žvelgiame į kančią? Kančia nėra gėris. Ir nė vienas žmogus nenori kentėti. Net Jėzus, Dievo sūnus, būdamas žmogumi nenorėjo kentėti (Jėzaus malda Alyvų kalne arba ant kryžiaus). Tai kodėl Jis leidosi nukryžiuojamas ir nekeikė Tėvo, kuris taip su Juo pasielgė? KRYŽIAUS PASLAPTIS - MEILĖS PASLAPTIS.
Štai toks tas Dievo veiklumas - paaukoti savo Sūnų, atiduoti Jį į žmonių rankas. Tiesiog žiauru. Bet labiausiai žiaurus Jis pats sau. Atiduoti tai kas brangiausia.
Kodėl Dievas leido tam įvykti? Kodėl Jėzus leidosi nukryžiuojamas ir nekovojo? Juk galėjo bent jau keletą nužudyti gindamas savo gyvybę arba bent jau mokiniams būtų leidęs. Meilė dovanojanti save ir leidžianti kitam gyventi. Tėvas dovanojantis savo Sūnų, kad parodytų kelią pas save. Ar mažai pasakyta? Ar reikia garsiai šaukti? Mt 12,20 "Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio, kol nenuves į pergalę teisingumo".
Dievas sukūrė gyvybę. Esame Jo kūriniai gavę gyvybę ir Jo bendradarbiai galintys pratęsti gyvybę. Taipogi galime ją sunaikinti. Ar Dievas nori sunaikinti tai ką sukūrė? Iz 49,15 „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu." Taigi tikime nors ir nematome. Ir mūsų viltis ne žemėje, kur viskas laikina, bet viliamės Dievu. Na ir įsimylėję Dievą šventieji :) pasiryžę tarnauti ir aukoti savo gyvenimus Dievui, Gyvybės Davėjui, kad tik pašlovintų Jį čia žemėje. Štai taip nuostabiai Dievas įsikiša ir veikia per jų gyvenimus.
"Išm 2,23 Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu. 24 Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį, ir jo bičiuliai draugėje tai patiria."
"Išm 3 Dievo užmojo paslaptys. Apie kančią 1 Betgi teisiųjų sielos yra Dievo rankoje, ir kančia jų nepalies. 2 Kvailų žmonių akimis atrodė, kad jie mirė, – jų išėjimas buvo laikomas nelaime, 3 jų kelionė iš mūsų gyvenimo – visiška žūtimi, tačiau jie yra ramybėje. 4 Juk net jeigu žmonių akimis jie ir buvo nubausti, tačiau jų viltis yra kupina nemarumo. 5 Buvę truputį pavarginti, jie bus labai laimingi, nes Dievas juos išmėgino ir rado savęs vertus. 6 Kaip auksą aukštakrosnėje juos išmėgino ir kaip deginamosios aukos atnašą juos priėmė. 7 Jųjų aplankymo metu jie švytės; tarsi kibirkštys šokinės po ražieną. 8 Teis tautas ir valdys žmones, o VIEŠPATS bus jų karalius amžinai. 9 Kas juo pasitiki, supras tiesą, ištikimieji patirs jo meilę, nes malonė ir gailestingumas laukia jo šventųjų, jis rūpinasi savo išrinktaisiais."
Atsiprašau, daug prirašiau. Sunku tai perteikti keliais žodžiais.
> Avi. Aš irgi LABAI norėčiau tikėti, kad Dievas nenori niekam blogo. Bet sunku susitaikyti su Dievo neveiklumu kai kurių žmonių gyvenimuose. Ypač prisiminus, kad yra tiek atvejų kai Dievas įsikiša net neprašomas. Gerb. Guršnys apie tai rašo visuose savo straipsniuose. Štai Dievui panorėjus net eilinis automobilio padangos prakiurimas gali atnešti didžiulę sėkmę. Ir kitur rašoma (pvz. pnb.lt). Daug kur galima rasti daugybę liudijimų apie tai, kaip nuostabiai Dievas įsikiša ir veikia. Atrodo reikėtų tik nusilenkti ir žavėtis. Bet tada apsižvalgai ...., įdėmiau pažvelgi aplinkui - yra likimų kur Dievo gerumo su žiburiu ieškoti. Dar baisiau kai liūdnas likimas doro Dievu tikėjusio žmogaus. Atrodo, kaip skaudu nuvilti tavimi pasitikintį draugą, artimą žmogų. O ir šiaip bet kurį, kuriam tavęs reikia. Dievui neskaudu. Tartum Jam kartais svarbu tik tylėti, suteikti laisvę (puikiausias būdas ATSIRIBOTI). Juk dar ir šėtonas yra, tegul būna jis kaltas. Prie ko čia Dievas?
> renygm "Taip, mergaitė pasirinko. Bet jai duotas pasirinkimas "atvažiuoja mašinėlė, tai ar bėgam per kelią ar kaip" verkiantiems tėvams skambėtų kaip pasityčiojimas. Būna atvejų kai iš Dievo tikimasi apsaugos, ne pasirinkimo laisvės."
Dievas save atidavė į žmonių rankas. Kur buvo žmonės kai mergytė tai padarė, jei ji buvo per maža atsakingai pasirinkti? Tikiu, kad Dievas, Gyvybės Davėjas, to nenorėjo. Nenorėjo to ir žmonės, kurie galbūt galėjo išsaugoti tai mergaitei gyvybę. Skaudu. Kodėl taip atsitinka? Esame tik netobuli žmonės, kai ką pražiopsome. O šėtonas nesnaudžia pasinaudoti tokiomis situacijomis.
> Niekas neatsiranda iš nieko. Sėkmė kaip ir nesėkmė turi daug priežasčių. Pati svarbiausia, matyt, - tai įsitikinimas, kad sėkmė yra turi būti -garantuota.:) Reikia pripažinti PROTU, kad yra viena GALIA(Dievas) ir jos šaltinis yra MEILĖ. Aš ir Dievo galia yra viena, tada pagal gerb. kunigą Rytį, man į pagalbą ateina galingos jėgos.
Broliai kapucinai
>renygm, melsiuos už Jus.