Rugsėjo marių šviesa tarp lietaus debesų. Alio Balbieriaus nuotrauka

Maža mažų bei labai asmeniškų įspūdžių ir reminiscensijų mozaika iš tradicinio 34-ojo tarptautinio fotomenininkų seminaro Nidoje.

--- tiesą sakant, dangiška šviesa šviečia visur, bet gal ji labiausiai pastebima prie jūrų ir marių; ypač kada plaukia debesys, balti ir kamuoliniai, beregint pavirstantys į mėlynus, nešančius ir vėl atnešančius lietų, ir vėl atveriantys dangaus mėlynę. Dangiška šviesa, toji p h o t o s, dar labiau tampa pastebima ir ypatingesnė, kai atsiduri tarp minios įvairaus kalibro ir įvairaus amžiaus fotografų, suvažiavusių į žavią rudeninę Nidą ne tik iš Lietuvos, bet ir iš daugelio kitų šalių, pavyzdžiui, Škotijos ir Rusijos, Čekijos ir Lenkijos... Toji dangiška šviesa dar labiau užburia, kai vos ne visą parą ką nors skirtingu paros laiku fotografuoji, net nakties pradžioj Nidos prieplaukoj su trikoju, arba rytą, prieš saulės tekėjimą, kai apyaušriu dar šviečia gatvių žibintai pamary ir dviejų mažų prieplaukos švyturėlių šviesos, o žvejai jau krauna savo mantą į laivelius ir išplaukia į marias... Arba keliauji kelis kart per dieną per kopas nuo marių jūros link, ir atgal.

Dangiška šviesa kažkuo ypatinga man ir tuo, kad per tiek metų „sugebėjau“ pirmą (!) kartą atvažiuoti į Nidos fotografų seminarą, kuris jau yra tapęs legenda arba šiek tiek tos senų laikų legendos šešėliu – dar prieš atsiveriant platesniam pasauliui, kai langas į tą platesnį (ir laisvesnį) pasaulį būdavo ‚socialistinių“ čekų ar lenkų fotografų darbai ir leidiniai, o ne lėktuvo bilietas kišenėje ar internetas.

Pats stebiuosi – kaip sugebėta per tiek metų nenuvažiuoti ten, kur norėta, bet dabar jau esu buvęs ir nenusivylęs, nes nesitikėjau jokių stebuklų ar netikėtumų, juolab kad nebuvau ir tas, kuris norėjo aprėpti visas paskaitas ar portfolio pristatymus, peržiūras kino salęs ekrane.

Reziumė apie dangišką šviesą būtų ta, kad niekada nevėlu nuvažiuoti ten, kur dėl pačių įvairiausių ir kvailiausių priežasčių nebuvai, ir tas nuvažiavimas gresia malonia „liga“, kurią serga daugelis kolegų – jei tik įmanoma, kasmet atvažiuoti į Nidos seminarą, nebūtinai jame aktyviai dalyvauti ar daug fotografuoti, bet tiesiog p a b ū t i ; kur, pasak fotomenininko Vytauto Suslavičiaus, bent kartą metuose šioje vienintelėje pasauly vietoje sutinki kai kuriuos vaizdo ginklo brolius ir seses ---

---toji dangiška šviesa Nidoj dar man buvo sklidina nostalgijos ir prisiminimų, reminiscencijų „sluoksnių“ – iš ano, iš k i t o laiko, iš kitos epochos, nes visas šis kraštas seniai man yra s a v a s t i s, nuo tų laikų, kai ketverius metus gyvenau Ventės rage ir valtimis ar pėsčiomis išmaišiau marių pakraščius kaip šį bei tą žadėjęs ornitologas... Kartais, pakeitęs bičiulį, gyvendavau pavasarį ar rudenį kokią savaitę vienas furgone prie tinklų ir Kuršių nerijoje tarp Juodkrantės ir Pervalkos, ir net turėjom ten beveik legalią prieigą prie jūros ties paukščių žiedavimo tinklais pasienyje, nors, pamačius sovietų pasieniečius, stengdavomės nesimaišyti jiems po kojomis...

Kaip eksgamtosaugininkas konstatuoju, kad vis dėlto urbanistinis ir rekreacinis poveikis Kuršių nerijos gamtai dar nėra toks siaubingai didelis kaip gamtai prie didžiųjų miestų, pavyzdžiui, Vilniuje ar kokiose nors užtvertų ežerų pakrantėse, nuvorišų irštvose. Ir – aiškus suvokimas apima čia – kad šį kraštą kaip savo akį reikia saugoti nuo naujalietuvių statybų ar rekreacinių „patobulinimų“, kad gamta šiame pasaulio kampelyje ir jos vis dar išlikęs natūralumas yra viso pasaulio vertybė, ne tik mūsų, ir ne veltui Kuršių nerija yra įtraukta į UNESCO gamtos paveldą.

Ir dar – nieko nėra malonesnio šiuose kraštuose už vadinamąjį „ne sezono metą“, kai anksti pavasarį ar rudens pradžioje gali išeiti vienui vienas į pajūrį ir bent akimirką nematyti jame nė vieno kito žmogaus, nes gamta labiau pasitiki žmogaus vienatve ir jo dvasios „rytietišku“ ryšiu su jos viską gaubiančia dvasia, ta esybių esybe; ir tada kartais mumyse dzenbudistiškai suvibruoja unisonu ir mūsų „vidinė gamta“, ir sugrįžta darna tarp gamtos ir to, kuris nuolat ją žagina vardan savo „pažangos“ ir naudos; arba, net nieko jai blogo tiesiogiai nedarydamas, gyvena toli nuo jos ir ją užmiršęs, lygiai kaip užmiršta ir tą budistinę „gamtą savyje“ ---

--- penkios dienos fotografavimo, bendravimo su jūra, mariomis, dangiškąja šviesa ir lietumi, su laivais ir faktūromis, su smėliu ir vėju, štormu, giedra ir žaibais (taip pat ir su vaizdo ginklo broliais ir sesėmis) vis dėlto neužgožė visai ir kultūros, t.y. paties seminaro. Tiesą sakant, „sugebėjau“ išklausyt vos kelias įdomesnes paskaitas ir apsilankyt dviejų parodų atidarymuose, o į vieną, lėkdami per ištisą lietaus sieną Žemaitijoj iš Vilniaus į pajūrį su dailininku ir fotografu Viktoru Binkiu pavėlavom, o norėjau išgirst žinomos fotografijos kritikės Agnės Narušytės pačią pirmąją seminaro paskaitą.

Vėliau džiaugiausi, kad išgirdau puikią ir puikiai iliustruotą žinomo meno kritiko, šiauliečio Virginijaus Kinčinaičio paskaitą apie fotografijos ir skulptūros sąsajas, apie skulptūros fotografiškumą ir fotografijos skulptūriškumą, ir kelią, kuriuo kartu su skulptūra keliauja dar palyginti neseniai užgimusi fotografija, tas šviesoraštis ir vaizdoraštis, dabar jau ir skaitmenraštis...

Su malonumu nuėjau į Tomo Mano namelį, kur Panevėžį į Vilnių iškeitęs bene produktyviausias įvairiom prasmėm dabarties fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius atidarė parodą, skirtą Česlovui Milošui, o škoto Keith Ingham iš Glazgo paroda nuvylė, tačiau jo pasakojimas apie Glazgo fotografijos istoriją buvo pakankamai sugestyvus ir įdomus.

Paskutinę seminaro dieną iš Vilniaus spaustuvės atkeliavo ir pirmas autorinis, mano galva, bene geriausio reportažo fotografo Ramūno Danisevičiaus fotografijų albumas; spėta dar jį trumpai pristatyti Nidoje, o su Ramūnu jau kalbėta ir galvota apie jo albumo pristatymą ir didesnę personalinę parodą gimtinėje, Biržuose – bent jau kitų metų pradžioje.

Patyrę seminarų „vilkai“ šių metų fotografinę Nidą vertino kaip „silpnesnę“; pernykštė, regis, buvo daug įdomesnė ir gilesnė visais atžvilgiais; o to, kas būdavo kažkada dar seniau ir kaip ten „būdavo“ anais legendiniais laikais, aš, deja, tik šių metų seminaro „salaga“, jau niekada nepatirsiu...

Bet man svarbiausia, kad ten palytėjau ir parsivežiau tą dangišką šviesą – nostalgiją ir reminiscencijų lietų – ir šviesą, kurios tokios pat kitose Lietuvos vietose tikrai nėra ir kur ji šviečia nebūtinai nykiau, bet būtinai – k i t a i p ---