Michelangelo Palloni’o freskos Šv. Kazimiero koplyčios skliaute. Astridos Petraitytės nuotrauka

Prie šiemetinių savo istorinių dvidešimtmečių galime priglausti ir europinį kultūrinį – 1991-aisiais Europos Taryba (ET) ėmė rengti „Europos paveldo dienas“. Jos visad ištinka rugsėjį, kasmet turi kurią nors konkrečią temą, pastaraisiais metais, kaip skelbia ET tinklalapis (www.coe.int), į šią kultūros šventę įsijungia 50 šalių, pasirašiusių Europos kultūros konvenciją.

Ir Lietuvoje – čia „Europos paveldo dienos“ pirmąkart surengtos 1994-aisiais –­ kasmet gausūs būriai patraukia kultūrinės piligrimystės takais, gal ne itin ilgais teritoriškai, užtat aprėpiančiais nemenkas laiko erdves, pasiūlančiais kondensuotą istorinę informaciją ir estetinius potyrius!

Ši kultūros šventė visose šalyse vis turi bendrą temą, šiemetinė – „Sienų tapyba“. Po įvairius šalies miestus ir miestelius pasklisiančių „Europos paveldo dienų“ startu tapo penktadienio (16 d.) pavakare Vilniaus „Pasakos“ kino teatre parodytas (nemokamai) filmukas „Sieninė tapyba Lietuvoje“, sukurtas Kultūros paveldo departamento (KPD), pagrindinio renginių organizatoriaus, iniciatyva. Filmas supažindina su šios tapybos pavyzdžiais, pradedant Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, baigiant (nekomentuojamais) šiandieniniais grafičiais. Įvairių menotyrininkų pristatomi atskiri „karoliukai“ susiveria į tikrai išraiškingą vėrinį, bet mano akims ir ausims būtų pravertęs ir bendresnis į problemą įvedantis žodis. Šiaip ar taip, buvo gaila, kad vizualiai informatyvus, neprailgstantis filmukas rodytas apytuštėje salėje. Bet tai, esu tikra, jokiu būdu nėra (ne)susidomėjimo „Paveldo dienų“ renginiais rodiklis. Jau šeštadienio priešpietę į pirmąjį pasivaikščiojimą, įvardintą „Gyvenamųjų namų eksterjerų ir interjerų sienų tapyba“, su dailėtyrininke, profesore Aleksandra Aleksandravičiūte susirinko gausus būrys vilniečių. Pasigrožėję juodai baltu sgrafito dekoru Mažųjų Radvilų rūmų (Teatro ir muzikos muziejaus) eksterjere, turėjome retą progą apžiūrėti spalvingas dviejų interjerų freskas – tikrai retą, nes pirmiausia visu būriu „įsiveržėme“ į privatų butą... Tai vadinamųjų Hozijaus namų (Vokiečių gatvėje), statytų XVI a. ir kadaise užėmusių visą kvartalą, fragmentėlis. Žinia, už šią galimybę labiausiai turėjome būti dėkingi Jelenai ir Remarui Čelutkoms, atvėrusiems savo valdas (nedidukas butukas su visais jo lobiais šiuo metu esąs studento sūnaus žinioje). Taigi sustoję ar susėdę dabartinėje svetainėje-miegamajame, nuostabos kupini žvelgėme į sieną, menančią tolimus laikus, išdabintą renesanso ir baroko stilistikai būdingais groteskiniais* ornamentais – tai, kad šių ornamentų reikšmė išvedama iš „grotų“ (olų), bei daugelį kitų XVI amžiaus, jau pereinančio į XVII a., sienų tapybos subtilybių mums ir paaiškino prof. A. Aleksandravičiūtė. „Sienų tapyba kūrė iliuziją, kad kambarys išmuštas prabangiu raudono šilko audiniu, galbūt damastu arba brokatu“, – įvertino menotyrininkė. Ji buvo linkusi Hozijaus namų sienų tapybos stilistiką įvardinti populiarėjančiu „manieristinio renesanso“ terminu. Šeimininkas R. Čelutka ne tik pasidalijo dėl atrastųjų freskų fragmentų užgriuvusiais vargais (polichrominiai tyrimai trukę trejetą metų!), bet ir savo aistringu santykiu su amžių glūdumos ženklais įrodė Likimą pagrįstai jam atseikėjus šį lobį. Štai menotyrininkei pabrėžus, kad vaza, iš kurios skleidžiasi augmenija, yra „pribloškiančio“ dydžio, p. Čelutka pasidalijo sava hipoteze (kuri nebuvo atmesta): tai gali būti pagarbos ženklas Vazų dinastijai...

J. ir R. Čelutkos prie savo išsaugotų lobių. Astridos Petraitytės nuotrauka

Patraukę į Rūdninkų gatvę, į buvusius siuvėjų cecho namus (anksčiau klaidingai manyta – ginklininkų), kur dabar įsikūrusi Valstybinė kultūros paveldo komisija, turėjome progos patirti, kad amatininkų susiėjimų salės irgi nebūdavo dykom sienom – šiuo atveju regėjome nedidelius tapybos fragmentėlius ir ant įspūdingų medinių lubų. Ištapytos ir sienos, ir lubos –­ būdinga vėlyvųjų viduramžių ypatybė, nors tai taip pat renesansinio laikotarpio –­ XVI a. antros pusės – palikimas, mums paaiškino prof. Aleksandravičiūtė. Ji akcentavo čia išlikusį sienos siužetą – Marija tarp apaštalų – esant itin retą ir archajišką.

Taigi tądien susipažinome su bene seniausiais miestelėnų interjerų sieninės tapybos pavyzdžiais, nors sakralinių freskų yra ir ankstyvesnių. Prisilytėti – žvilgsniu ir dvasia – prie sakralinės tapybos šedevrų (ir ankstyvesnių, ir vėlyvesnių) turėjome progos šventą dieną: rugsėjo 18-ąją apžiūrėti Bernardinų bažnyčios sienų puošybos pakvietė dr. Rūta Janonienė, o Šv. Kazimiero koplyčios Arkikatedroje – dr. Mindaugas Paknys. Įspūdinga – net ir dydžiu – XVI amžiaus pradžios (vis dar gotikos) Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios šiaurinės sienos tapyba, pasak R. Janonienės, liudija ryškų posūkį nuo lig tol vyravusios bizantinio meno stilistikos prie vakarietiškos, konkrečiai – vokiškąja tradicija grįstos.

A. Jomantas po siuvėjų gildijos freskomis. Astridos Petraitytės nuotrauka

Šios freskos – bene pirmasis visoje LDK teritorijoje surastas vakarietiškos stilistikos kūrinys. Tiesa, menotyrininkė perspėjo, kad čia regime „al secco“ (ant sauso tinko) – ne „al fresco“ (ant drėgno tinko) –­ tapybą. Bet regis, ir menotyroje neretai freskomis apibendrintai vadinami abu sieninės tapybos variantai. Ant šiuo metu restauruojamos Bernardinų bažnyčios sienų vienas ant kito sugulę kelių amžių sluoksniai, įvairiose dalyse galima matyti ir vėlesnės tapybos fragmentų, o po pastarųjų amžių tinku galbūt slypi ir paslaptys. Šios bažnyčios (ir vienuolyno) tapytojų vardai nėra žinomi, užtat Šv. Kazimiero koplyčioje susitinkame su garsaus italų dailininko Michelangelo Palloni’o freskomis! Tai jau baroko epocha – XVII a. pabaiga (freskos tapytos po koplyčios, skirtos mūsų šventojo palaikams, degimų, rusų kariuomenės invazijos). Palloni’s freskose, vaizduojančiose Kazimiero pagerbimą šventumo ženklais – kryžiumi ir lelija (skliauto freska) ar pomirtinius jo stebuklus, gebėjo kurti ekspresyvią nuotaiką, ypač raiškiai perteikiamą rūbų „judrumu“. Iš buvusių šešių freskų – keturių skliautuose ir dviejų ant šoninių sienų – yra išlikusios keturios: dvi sudrėkusias ir sunykusias skliautines uždengė P. Smuglevičiui užsakytos drobės.

Išlikusioms ir prikeltoms freskoms inspiruojant vaizduotę, buvo smagu nerti į amžių gelmes, bet rūpėjo ir šiandiena – tas mechanizmas, kuris įsuko visą šį nuo rugsėjo 16 iki 25 d. besitęsiantį vyksmą.

Tad užmačiusi, kad šeštadieniniame pasivaikščiojime dalyvauja ir KPD atstovas Alfredas Jomantas, pasinaudojau proga jį pakalbinti. Mūsų fragmentišką pokalbį, vykusį prieš ir po renginio bei jo pauzelių metu, suglaudžiu į vienį.

* * *

Kalbamės su ALFREDU JOMANTU, Kultūros paveldo departamento Tarptautinio, ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėju.

Rodos, vilniečiai tikrai aktyviai dalyvauja „Europos paveldo dienose“?

Iš tiesų. Vienas autobusas, net perpildytas, jau išvažiavęs į Turgelius...

Tie važiavimai, matyt, didžiausia atrakcija...

Taip, tai ir atrakcija. Pasivaikščioti susirenkantys žmonės skiriasi nuo važiuojančiųjų. Pastarųjų būna be galo daug – vos spėjame paskelbti programą, žmonės iškart skambina ir užsirašo, o po kokių 15 minučių jau nebėra laisvų vietų.

Bet į kai kuriuos renginius informacijos gal pritrūksta? Štai vakar filmukas „Sieninė tapyba Lietuvoje“ rodytas pustuštėj salėj...

Iškabiname plakatus, skelbiame informaciją „Delfyje“ ir „Bernardinuose“, daugiau mes nepajėgiam. Be to, filmą esame įdėję į mūsų internetinę svetainę, jį galima ten tiesiogiai pažiūrėti. Svarbiausia, kad šie renginiai taptų miestiečių savastimi. Štai 1994-aisiais pirmą kartą susirinkome Valdovų rūmų rūsiuose, tik pasišnekėjome –­ tuomet nieko daugiau ir nevyko. Mums reikėjo ir užauginti patį renginį, ir visuomenėje pasėti kultūros paveldo supratimo sėklas. Ir štai jau vien šio ryto renginiai rodo didžiulį vilniečių susidomėjimą – išvažiavo didžiulis autobusas ekskursijon „Turgelių lobiai“, čia į pasivaikščiojimą po Senamiestį atėjo apie 30 žmonių... Į kai kurias ekskursijas susirenka ir 60 žmonių, bet tai sudaro problemų –­ sunku girdėti, prieiti... Svarbiausia, jau vyksta lūžis, kurio siekėme: kad vertingų objektų savininkai, mums paskelbus „Paveldo dienų“ temą, patys pakviestų lankytojus. Ne KPD su miestų ir rajonų savivaldybėmis turi organizuoti kiekvieną renginį, bet patys saugotojai turėtų rodyti iniciatyvą.

O esama tokių tendencijų?

Jau privačių iniciatyvų randasi. Šiemet tris renginius organizuoja Vilniaus klubas. Štai dabar mes dalyvaujame istoriniame renginyje – pirmąkart esame pakviesti į privatų butą. Norėtųsi, kad dar aktyviau įsijungtų vietos bendruomenės, taip pat ir religinės (dažnai kalbame būtent apie bažnytinį paveldą). Kitais metais domėsimės genius loci, vietos dvasia, tikimės, kad iniciatyvą parodys įvairių vietų entuziastai. Aplankyti, pamatyti turime ką. Tik baisiausia yra „euroremontai“, po kurių būtent dvasios ir nebelieka.

Bet, matyt, dauguma „Europos paveldo dienų“ renginių susitelkia Vilniuje?

Bernardinų bažnyčios įspūdingoji freska. Astridos Petraitytės nuotrauka

Nieko panašaus. Šiemet „Paveldo dienose“ dalyvauja 30 rajonų. Anksčiau, kai renginius organizuodavo tik Kultūros paveldo departamentas, siekdavome aprėpti beveik visą Lietuvą. Nuo 2004–2005 m. bandome bendradarbiauti su savivaldybėmis, siekiame, kad aktyviai įsijungtų jų kultūros skyriai, paveldo institucijos. Juk tai yra miesto, rajono kultūros politikos dalis. Šios dienos ir parodo, kiek jų žinioje esantis kultūros paveldas jiems svarbus, įdomus, kaip jis pateikiamas vietiniams žmonėms ir turistams. Niekas neatsiranda savaime – mes patys turime užsiauginti Lietuvos turistą. Jei neturime lietuvio, keliaujančio iš vieno Lietuvos miesto į kitą, pažįstančio savo šalį, jei patys nevertiname savo paveldo, nėra ko kalbėti apie užsienio turistus – kodėl jiems turi rūpėti tai, ko mes nevertiname!

Šiemet domėsimės sienų tapybos pavyzdžiais...

Taip, šiemet norime aktualizuoti sienų tapybą, kurios turime daug ir kuri turėtų tapti mūsų savasties dalimi. Kalbame ne abstrakčiai, bet nueidami ir apžiūrėdami, aptardami konkrečią freską. Pamažu pažinsime seniausią Lietuvos sienų tapybą, išmoksime, pavyzdžiui, „perskaityti“ Šv. Kazimiero koplyčios ženklus, suprasime šio paveldo vertę. Juk žmonės, įsigiję butus senuose pastatuose ir dažnai nesupratę aptiktų senųjų sluoksnių vertės, remontuodami sienas tiesiog uždažo.

Šiemetinėse „Paveldo dienose“ siekiame aprėpti nuo seniausios sienų tapybos iki šiuolaikinių freskų; apimame ir sovietmetį. Malonu, kad su mumis maloniai bendradarbiauja visos bažnyčios. Sakykim, netoli Vilniaus yra Lentvaris –­ žmonės net nežino, kad miestelio bažnyčioje yra tokie meno kūriniai!

Taip, vakar žiūrėdama filmą nustebau –­ kokia bažnyčia „pašonėj“, o aš ir nežinojau, kad ši tik XX a. pradžioje pradėta statyti bažnyčia tokia turtinga freskų! (Teko susigėdus prisipažinti.)

O dar visai šalia Lentvario yra Rykantai su jų Švč. Trejybės bažnyčia... Mums reikia suvokti ir Vilniaus fenomeną, atrasti čia dirbusius menininkus. Turime net sovietinės sienų tapybos pavyzdžių, net vilniečiams nežinoma, kad tuo metu buvo sukurta neįtikėtinų – religinių! –­ freskų kiemuose. Tik dabar viską užbaigia „Solomonas“...

Ar teisingai supratau, kad filmas „Sieninė tapyba Lietuvoje“ užbaigiamas graudžia ironija – pristatant šiandieninį „sienų meną“?

Taip, mūsų problema, kad jauni žmonės nepažįsta savo paveldo. Visa švietimo sistema turėtų atsigręžti ir bendradarbiauti su kultūros institucijomis, kaip tai daroma Vakarų šalyse. Tik suvokę savo paveldo vertę, jį pradedame branginti. Tarkim, Vakarų šalyse taip pat matome grafičius – stoties rajonuose, ant apleistų pastatų, bet ten niekas nedrįstų aprašinėti bažnyčios! Tad ir norime pakviesti švietimo institucijas kartu su mumis rengti edukacinius projektus. Mūsų programoje jau yra edukacinių renginių moksleiviams – čia puikiai dirba Bažnytinio paveldo muziejus, Tuskulėnų memorialinis centras.

O štai jau mums pabuvojus Hozijaus namuose ir apžiūrėjus, tikėtina, XVI a. pabaigos freską, kaip įvertintumėt – ar mes turtingi tokių senųjų lobių, ar ne?

Mes esame turtingi, bet tai, ką dabar turime, – tik buvusiųjų turtų šešėlio atšvaitai. Tad jei tik žmonės neskubės visko uždažyti cheminiais dažais, slapta negriaus rūsių ir pan., ateityje tikrai bus naujų atradimų, išaiškės įdomių istorijų. Tai nuolatinis procesas, juk vos ėmus restauruoti kokį objektą, jame atrandami iki šiol nežinoti dalykai.

Jūs ir kuruojate šių „Europos paveldos dienų“ renginius Lietuvoje?

Aš juos kuruoju nuo 1997 m. Bet konkretų organizacinį darbą padeda atlikti talkininkai. Štai šiemetinių renginių pagrindinė, daug pasidarbavusi organizatorė – Eglė Kecoriūtė. Svarbu paminėti ir miestų bei rajonų paveldosaugininkus, tikrai įdėjusius daug darbo organizuojant vietines „Paveldo dienas“.

Dėkoju. Tikrai patirta smagių įspūdžių.