Donato Stankevičiaus (KVDT) nuotr.

Kauno valstybinė drama sezoną pradėjo ne tik naujoje „Rūtos“ salėje, bet ir su naujais neįprastais vėjais ir skersvėjais, atpūtusiais ketverybę viename asmenyje – Vidmantą Bartulį, premjerinio spektaklio „Pamokslas žuvims“ autorių, režisierių, kompozitorių ir scenografą. Ką gi, tokie aprėpties užmojai neturėtų stebinti, juk išbandyti save ir pademonstruoti neatskleistas galimybes įvairiose srityse nūnai siekia net įvairaus plauko prakutusios vidutinybės, išugdytos masinės kultūros poreikių ir provincialios publikos skonio.

V. Bartulis – aukštos vidinės kultūros, neeilinių kūrybinių užmojų asmenybė, be abejo, visų pirma sietinas su profesionalios muzikos kūrimu. Tačiau nė kiek ne menkesnis jo įnašas į lietuvių dramos teatro istoriją rašant muziką įsimintiniems spektakliams. Kompozitorius – teatro žmogus, puikiai išmanantis ir jaučiantis dramos scenos specifiką, tad jo žengimas į sceną, atrodytų, yra vidinio poreikio išdava, o teatrui tai reta galimybė atsinaujinti ir išvengti įkyrėjusių režisūrinių klišių.

Deja, rezultatai, mano manymu, apverktini ir tam tikra prasme pamokomi. Visgi aprėpti-apsėsti visus keturis kūrybinius, labai skirtingus kampus, tolygiai sudėliojant svarbiausius akcentus, nepavyko. Kad ir kaip stengtumėmės veidmainiškai, „su ašara balse“ vardyti pastatymo „privalumus“, jam nepridėsime minties, išraiškos, draminio vyksmo ir naujumo. Žengta lengviausiu keliu, pasitelkiant eklektiką, spekuliatyvias, neva skaudžias temas, vos ne tautinės gyvasties aspiracijas, ir, kas bene užgauliausia, jau seniai kitų kūrėjų naudotas išraiškos priemones.

Moralizuojanti ir pamokslaujanti poza netinka savo išgyvenimus ir sielvartą norinčiam perteikti kūrėjui, didaktika ir tiesmuka traktuotė akivaizdžiai kenkia visam sumanymui. Būtent verbalinė linija, manau, pati silpniausia grandis, kurioje apstu tos didaktikos.

„Pamokslas žuvims“ – pirmiausia muzikinis projektas, dėl kažkokių įnorių ar tuščių ambicijų atsidūręs dramos scenoje. Išnykusios kuršių tautos likimą V. Bartulis atskleidžia per muziką, ir reikia pripažinti, vietomis gan išraiškingai ir nelauktai. Minimalistinės detalės suskamba jautriai, efektas pasiekiamas netikėtais sąskambiais, tačiau daug kur koją kiša įvairiausių perdirbinių naudojimas, nesunkiai atpažįstami motyvai, parafrazės. Tos muzikinės kalbos mitologemos, persmelktos įvairiausių įtakų, supinančios ir užšifruojančios klasikų ir neklasikų, popso, roko, džiazo perdirbtos kūrybos nuotrupas, būdingos daugeliui mūsų šiuolaikinės muzikos kūrėjams, ne tik V. Bartuliui.

Tad ši muzikinė projekto dalis gan trumpa, tiesa, turinti šiokią tokią vidinę dramaturgiją, kurios, deja, nepakaktų – kuršių gyvavimo ir išnykimo pristatymas nuskambėtų kaip čaižūs įspėjantys daužomų metalinių vamzdžių garsai scenoje, o nutilę, užsimirštų. Taigi pagalbon atskuba verbalinė projekto dalis – draminė. Ji, turėjusi prisodrinti ir pateisinti muzikinį projektą, mano galva, pati silpniausia. V. Bartulis šalia kuršių, lyg atgijusių praeities šešėlių, atliekančių tam tikras muzikines ir kalbos pratybų funkcijas, įtraukia keletą personažų – Pastorių (Kęstutis Povilaitis) ir Kurčnebylę tarnaitę (Aušrą Keliuotytę). Pastorius turėtų tapti jungiamąja grandimi tarp minėtų šešėlių ir jo paties, šio veikėjo atsivėrimai ir atvėrimai privalėtų įsakmiai priminti šv. Antano Paduviečio pamokslą žuvims – kai netikėliai nesiklausė jo įkvėpto žodžio, jis bylojo žuvims ir tosios įtikėjo. Aliuzija akivaizdi, regis, ir Pastoriui derėtų šnekėti įvairiausiems eretikams apie savo skausmą ir tikėjimą, o tiems nusisukus ieškoti savų žuvų, tai yra kad ir tų pačių išnykusios tautos šešėlių, tačiau nueita, kaip minėjau, banaliausiu ir lengviausiu keliu.

K. Povilaičio herojus priverstas tūnoti uoliai plėšomų lapų sąvartyne ir kalbėti apie viską. Ilgiausiai ir nuobodžiai, kažkodėl apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, jos vadus ir nužudytus šimtus tūkstančių tėvynainių. Prisimenamas ir Napoleonas. Ir Dievas. Ir Jo valia. Kodėl tik toji revoliucija? Kodėl tik jakobinų teroras? Ar kitų, siaubingesnių revoliucijų nebuvo? Ar kitokio, bolševikinio ir nacistinio teroro nebuvo? Telieka pačiam sau aiškinti, kad tasai pastorius gyveno šiek tiek po prancūzų revoliucijos, todėl kitų, baisesnių, neregėjo. Toliau dar margesnis genys – Pastorius apskritai pradeda piktžodžiauti, burnoti prieš Dievą, ir, ko gero, už tai jam galų gale atsiunčiamas išganingas išnykusių kuršių regėjimas. Čia jau prasideda mano minėtas muzikinis šešėlių projektas, ir Pastorius jį susimąstęs stebi...

Regis, V. Bartuliui gerai žinoma, kad muzika dramos spektaklyje pabrėžia kulminacines vietas, akcentuoja atomazgą ir pan. Šiame projekte, manau, jis pabandė viską sukeisti vietomis – sumanytąją Pastoriaus dramą mėgino atverti per muziką. Tam skirtos ir kalbos apie niekaip negrojančią fisharmoniją ir nelauktai galinga, kurtinančia fonograma suskambantys vargonai bei giesmė beveik pagal Johanną Bachą. Tačiau dramos nėra. Nėra jokios jos užuomazgos ir apskritai dramatizmo. Santykis su Kurčnebyle – ne drama. Geriausiu atveju A. Keliuotytė gali reikšti amą praradusią tautą, tačiau kam toks bežadis simbolis šalia kuršių šešėlių?

Esant tokiam verbalinės linijos skurdumui suprantamos K. Povilaičio pastangos žūtbūt suteikti savo „palaimintam“ personažui gyvybės ir vidinės ugnies. Tomis pastangomis jis ir įsimena.

Įstringa ir aktorių kuršių ansamblis. Kadangi kokios nors režisūros ir aiškaus sumanymo neįžvelgiau, ir visi, manau, vertėsi, kaip įmanydami, būtina juos paminėti. Kuršės – Vilija Grigaitytė, Neringa Nekrašiūtė, Daiva Rudokaitė, Ugnė Žirgulė – ir kuršiai – Aleksandras Kleinas, Henrikas Savickis, Dainius Svobonas, Ridas Žirgulis – gan įtaigiai perteikė muzikos kalbą, be jokių fonogramų paskiemenavo, padadavo, paliūliavo ir įvairiausiais padargais pačirpino. Tačiau kad patrepsenimus ir kuršių šokių žingsnelius iš A. Puipos filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983 m.) nuplagijavo, nelabai gražu...

V. Bartulis ir Kauno drama pateikė manipuliaciją gerai žinoma mažos tautos išlikimo, gyvasties ir paskirties tema, kurią ne kartą gvildeno daugelis rašytojų ir režisierių. Pakanka prisiminti J. Jurašą, jo režisuotus „Smėlio klavyrus“, jau minėtą A. Puipą. Dramatinei linijai buvo galima pasitelkti Vydūną, Hugo Scheu, Viktorą Falkenhahną, Eduardą Gizevijų, o ne kurti trūkinėjančios sąmonės pagimdytas monologo nuotrupas.

„Dramma per musica“ – gerokai senstelėjęs žanras, toks operos pirmtakas, žinoma, mūsų postmoderno laikais jis laisvai atgimsta ir gan sėkmingai gyvuoja, o jo gajumas paaiškinamas – juk „dramma“ jungia žodį, muziką ir judesį. Šit ir V. Bartulis tokiu stiliumi bandė pateikti savo keturgyslį pastatymą. Deja, žodžio ir judesio, išskyrus parafrazes ir svetimus motyvus, beveik nebuvo. Liko tik muzika. Muzikinis projektas. Ir šviesos, ir videoinstaliacija, kuri, beje, ypač prisidėjo gelbstint reginį. Jį į daug aukštesnį lygmenį pakylėjo šviesų autorius Vladimiras Šerstabojevas.

Šiaip „Pamokslas žuvims“ daro neužbaigto, skuboto, eklektiško darbo įspūdį. Lyg vienu metu kurta muzika, kitu – kažkokios monologų nuotrupos, vėliau ieškota vizualizacijos, o pabaigoje viską bandyta lipdyti. Ir rezultatas – kaip su garsiąja vaškine nosimi.