Gintaras Dručkus. Gedimino Kajėno nuotrauka

Štai jau penkis dešimtmečius tęsiasi Tibeto okupacija. Tiek jau laiko Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama XIV liudydamas atjautą tęsia nesmurtinės kovos kelią, kuriuo siekia gerovės ne tik okupuotai savo tautai, bet ir visoms gyvoms būtybėms pasaulyje. Rodos, per tą laiką pasiekta ne tiek jau ir mažai – apie Tibetą ir tibetiečių tautos kančias žino visas pasaulis, Dalai Lama XIV gerbiamas, o už savo principingą laikyseną apdovanotas net Nobelio taikos premija.

Ir vis dėlto štai jau tiek laiko Tibeto situacija iš esmės nesikeičia, o naujausios žinios iš šios šalies kelia tik nuogąstavimą, kad mūsų akyse ir šiandien Tibetas vis dar yra naikinamas.

Skaitytojams siūlome pokalbį su istoriku, Tibeto kultūros paramos ir labdaros fondo Lietuvoje vadovu Gintaru Dručkumi. Kalbina Gediminas Kajėnas.

Esate Tibeto kultūros paramos ir labdaros fondo vadovas, aktyviai dalyvaujate pasauliniuose Tibeto rėmimo grupių susitikimuose. Ką žinote apie šiandienę situaciją Tibete?

Situacija Tibete yra bloga, ir ji kasdien vis prastėja. Savo tėvynėje Tibeto tauta tiek ekonomine, tiek politine, tiek visuomenine bei socialine prasmėmis tampa mažuma ir atsiduria Kinijos visuomenės paraštėje. Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama XIV, štai jau penkis dešimtmečius nenuilstamai atstovaujantis Tibeto tautai pasaulyje, pastaruoju metu savo kalbose ypač pabrėžia kritinę tibetiečių situaciją.

Į Tibeto regioną ir šiandien vis dar keliami kinų kolonistai, kurie baigia asimiliuoti tibetiečių tautą. Tibetiečiai savo šalyje tampa mažuma, tad čia, pasitelkiant propagandą, vyksta ne tik fizinė, bet ir dvasinė erozija. Žinoma, erozija vyksta visame pasaulyje, tačiau Tibetas yra okupuota valstybė, todėl šie mastai ir intensyvumas gerokai didesni. Regione auga įtampa. Vis dažniau išgirstame žinių apie vienuolių susideginimo aktus Tibete protestuojant prieš Kinijos politiką ir po to sekančius vienuolynų uždarymus bei įvairias represijas. Šių metų rugsėjo 26 dieną protestuodami susidegino du jauni Kirti vienuolyno, esančio rytinėje Tibeto dalyje, Ngaba regione, vienuoliai Lobsangas Kalsangas ir Lobsangas Konchokas. Prieš susidegindami jie mojavo Tibeto vėliava, reikalavo religijos laisvės ir šaukė: „Tegyvuoja Dalai Lama!“ Per pastaruosius šešis mėnesius tai jau trečiasis susideginimo aktas Kirti vienuolyne, atspindintis okupuoto Tibeto jaunimo augančią desperatišką įtampą. Kinijos valdžios reakcija į šiuos įvykius buvo griežta: pasiųstos karinės pajėgos, tibetiečių namuose daromos kratos, suimami žmonės, šimtai vienuolių priverstinai iškeldinti iš vienuolyno. Ir tik Dalai Lamos XIV autoritetas vis dar palaiko tibetiečių viltį ir neleidžia kilti didesniems neramumams.

Pasaulis su Tibetu. Žemėlapyje pažymėta visa etninio Tibeto teritorija. Į dabartinio Tibeto autonomio regiono sudėtį įtraukta tik dalis etninės teritorijos.

Ar šiuo metu vyksta dialogas tarp Kinijos pareigūnų ir Tibeto vyriausybės tremtyje?

1979 prasidėjo Kinijos ir Tibeto vyriausybės tremtyje dialogas ir tai, atrodė, geras ženklas ieškant taikaus ir humaniško problemos sprendimo. Per šiuos metus yra įvykę devyni šalių susitikimai, tačiau iš esmės jokių realių rezultatų nepasiekta. Kinijos pareigūnai kategoriškai tvirtina, kad Kinija yra vieninga ir nedaloma, jog Tibetas nuo seniausių laikų yra Kinijos dalis, ir toks jų požiūris užveria visas galimybes susikalbėti. Beje, tokia Kinijos pareigūnų retorika vyresnio amžiaus žmonėms turėtų būti gerai žinoma ir puikiai suprantama dar iš ne tokios senos mūsų pačių istorijos.

Belieka tik apgailestauti, kad Kinijos pareigūnai, griežtai laikydamiesi savo požiūrio, nenori girdėti ir suprasti Tibeto, kuris nekelia nepriklausomybės nuo Kinijos Liaudies Respublikos klausimo. 2009 metais paskelbtame tibetiečių memorandume kalbama apie „tikrąją autonomiją“, suteikiančią tibetiečių tautai teisę į tapatumo išsaugojimą, kultūros, religijos, kalbos, tradicijų puoselėjimą bei teisę į tikrą savivaldą Kinijos Liaudies Respublikos sudėtyje. Tačiau Kinija net ir tokią nuosaikią poziciją traktuoja kaip „slaptas Dalai Lamos XIV klikos“ užmačias atskirti Tibetą nuo Kinijos.

Beje, ši Kinijos baimė gali būti suprantama. Nors Tibete gyvena mažiau nei 6 milijonai tibetiečių, tačiau etninio Tibeto teritorija, kinų okupuota 1950-aisiais, sudaro daugiau nei trečdalį dabartinės Kinijos. Galbūt tai ir yra didžiausia kliūtis Kinijai? Himalajų plokštikalnis, kur yra Tibetas, be jokios abejonės, strateginė vieta, iš kurios išteka visos pagrindinės Azijos upės, kalnynuose gausu iškasenų, ir šios priežastys, matyt, taip pat nulemia bekompromisę Kinijos poziciją.

Vis dėlto, ar pačioje Kinijoje matyti pozityvių poslinkių demokratijos link?

Kalbant apie pagrindines žmogaus teises bei jų gerbimą, šiandieniuose Kinijos valdžios veiksmuose tiek pačioje Kinijoje, tiek ir Tibeto regione sunku įžvelgti pozityvią kaitą. Tačiau norisi tikėti, kad ateitis gali būti kitokia.

2012 metų rudenį Kinijos politbiure vyks rinkimai. Kadangi čia galioja amžiaus cenzas, bent du trečdaliai politbiuro narių keisis. Pasak analitikų, turės ateiti nauja, jau penktoji Kinijos lyderių karta, kuri galbūt turės gilesnį ir platesnį požiūrį ne tik į tai, kas vyksta pasaulyje, bet ir šalies viduje.

Be jokios abejonės, Kinija yra didelė ir galinga, turinti milžinišką potencialą šalis, tačiau kad ji būtų visateisė pasaulio bendrijos narė, joje turėtų atsirasti daugiau demokratijos užtikrinant žodžio laisvę, ginant žmogaus teises ir pan. Belieka viltis, kad netolimoje ateityje pozityvių pokyčių įvyks pačioje Kinijoje, ir tai turės tiesioginio poveikio ir Tibeto klausimui.

Neseniai įvyko svarbių pokyčių pačioje Tibeto vyriausybėje, nuo 1959-ųjų veikiančioje tremtyje. Šiais metais po ilgų diskusijų Tibeto parlamentas priėmė dvasinio lyderio Dalai Lamos XIV atsistatydinimą iš politinio vadovo pareigų, o į jo vietą paskirtas 43 metų Lobsangas Sangay, baigęs mokslus Vakaruose. Ką reiškia šie pokyčiai?

Mano manymu, tai labai atsakingas ir drąsus Dalai Lamos XIV žingsnis. Daugelį amžių buvo nusistovėjusi griežta dvasinio bei pasaulietinio Tibeto vadovo Dalai Lamos institucija, ir atrodė, jog ši tvarka nepajudinama. Tačiau šis Dalai Lamos sprendimas yra projektuojamas į Tibeto tautos ateitį.

Pasaulio bendrija yra demokratinė, pripažįstanti žmonių bei tautų apsisprendimo teises. Jei kažkada keistųsi Tibeto statusas – ar tai būtų reali autonomija, ar nepriklausomybė – Tibeto visuomenė jau būtų parengta integruotis į demokratiniais principais grįstą pasaulio bendriją. Tad šis žingsnis – ėjimas demokratijos link. Gaila tik, kad kol kas demokratijos apraiškos pasiekia Tibeto tautą tremtyje, bet ne gimtinėje.

Neabejotinai Tibeto lyderis Dalai Lama XIV yra moralinis autoritetas ne tik tibetiečių tautai, bet ir daugeliui žmonių visame pasaulyje, todėl jo vaidmuo taikiu būdu sprendžiant Tibeto klausimą, taip pat prisidedant prie neprievartinių procesų palaikymo visame pasaulyje, dėl šių pokyčių neturėtų sumažėti.

Pats Dalai Lama XIV yra atviras kinams ir prisipažįsta meldžiantis Kinijos žmonėms gerovės ir santarvės. Tokia Tibeto vadovo pozicija yra visiškai neegoistinė ir tampa pozityviu atsaku Kinijos propagandai, skelbiančiai, jog Dalai Lama visai būdais siekia susigrąžinti turėtą valdžią bei privilegijas ir vėl kaip koks feodalas valdyti savo tautą.

Dalai Lamos XIV žodžiai ir darbai akivaizdžiai parodo, kad jis siekia demokratinių reformų ne tik Tibete, bet ir Kinijoje, nes tik demokratiniais principais grįsta visuomenė gali normaliai egzistuoti.

Kalbate apie demokratinius principus, kuriais remiasi Vakarų pasaulis, saugodamas ir gindamas žmogaus teises ir laisves. Dalai Lamos XIV pozicija yra visiškai pozityvi – jau pusę amžiaus jis siūlo nesmurtinį konfliktų sprendimų būdą. Kodėl vis dėlto demokratinės šalys taip vangiai sprendžia Tibeto klausimą? Kodėl tokios demokratiškos Dalai Lamos XIV pažiūros neranda realaus atgarsio Vakarų politikų mąstyme bei veiksmuose?

Pamenu, kai 1991 metų rugsėjį Dalai Lama XIV atvyko į Lietuvą, viename iš savo interviu džiaugsmingai pabrėžė, kad štai – neprievartinis modelis spręsti konfliktus realiai veikia. Jį nuoširdžiai žavėjo taikus Baltijos šalių kelias į nepriklausomybę.

Tačiau Tibeto tautos situacija per tuos penkiasdešimt metų nepasikeitė, o žvelgiant į nūdieną gali apimti neviltis, kad tokios atviros ir teisingos pastangos neduoda realių rezultatų. Morali politika, atrodo, taip pat neturi jokios perspektyvos. Nepaisydamas to, Dalai Lama XIV kiekviena proga savo kalbose bei mokymuose pabrėžia neprievartos ir moralės viršenybę. Net kai 2008 metų pavasarį etniniame Tibete taikios tibetiečių demonstracijos kinų armijos buvo žiauriai malšinamos liejant kraują, net tada Dalai Lama XIV kreipėsi į savo tautą ir ragino nenaudoti prievartos.

Išoriškai tokia pozicija ir kelias atrodo neperspektyvūs, tačiau... čia mes turime kalbėti apie vertybes... Mano galva, Tibeto klausimas yra lakmuso popierėlis, kuris rodo ne tiek mūsų santykį su Tibetu, kiek atskleidžia mūsų pačių požiūrį į vertybes. Jei manome, kad teisingumas, moralė, žmogaus bei tautų apsisprendimo teisė nėra vien tik tušti žodžiai, tuomet Tibeto klausimas turi ypatingą reikšmę.

Tačiau demokratinių šalių abejingumas Tibeto situacijai, atrodo, tampa pamatinių demokratijos principų išbandymu: kas yra tie principai – deklaracija ar tikrovė?

Akivaizdu, kad visuomenė, kurioje deklaruojamos tam tikros vertybės, anksčiau ar vėliau privalo stoti ginti tas vertybes. Blogis, kurio tikrai nėra daugiau nei gėrio, tiesiog jis agresyvesnis, labiau matomas, visada provokuoja apsisprendimą. Ir jei tos išpažintos vertybės tėra deklaracija, tik žodžiai, tuomet be tvirto pagrindo belieka susigūžti ir nuleisti galvą... Taip atsiranda tam tikra vidinė įtampa tarp to, kas kalbama, ir to, kas daroma, nes išpažinti vertybes šiandien dažnai nėra patogu. Štai taip ir gyvena žmogus, bendruomenė, tauta, valstybė. Ir nors žmogui įgimtas tiesos siekimas ir pozityvių vertybių puoselėjimas, tačiau kažkokie pančiai trukdo išsiveržti ir stotis silpnųjų, mažesniųjų pusėn. Gal dažnai pritrūksta drąsos ir ryžto.

Šiandien mūsų demokratija išgyvena didžiulius iššūkius, ir žmogus kasdien susiduria su apsisprendimo būtinybe. Buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas dar 2002 metais kalbėdamas tarptautinėje NATO konferencijoje pabrėžė vertybių svarbą ir akcentavo, kad, prieš sėsdami kalbėtis su Rusija, mes privalome išsakyti savo poziciją dėl Čečėnijos, prieš sėsdami kalbėtis su Kinija, privalome pasakyti, ką galvojame apie jų vykdomą politiką Tibete. Visų svarbiausia yra asmeninis santykis su vertybėmis.

Vertybinės problemos egzistavo visais laikais, ir kiekviena karta naujai turi nustatyti savo santykį su jomis. Nereikia galvotrūkčiais pulti vaduoti Tibeto, tačiau reikia atvirai kalbėti apie tai, kad Tibetas, kaip ir kiekviena tauta, turi teisę į apsisprendimą, teisę į savo kultūrinį bei religinį tapatumą. Tokie yra pamatiniai demokratijos principai, tokiais principais mes Lietuvoje bei Europos Sąjungoje remiamės, ir tokius principus turime ginti bei išsakyti. Net ir tai pačiai Kinijai, kuri gal savo ekonomine galybe kartais ir labai gąsdina.

Kiekvieną sykį Lietuvoje prabilus apie paramą Tibeto tautai, būtinai pasigirsta ir gąsdinimų, jog Kinija mums to nedovanos. Ekonominė nauda supriešinama su vertybėmis – tai, matyt, taip pat išreiškia vertybinį požiūrį... Vis dėlto, ar mes išties taip stipriai ekonomiškai susiję su Kinija?

Niekas nesiginčija, kad Kinija šiandien yra tapusi didele ekonomine ir politine galybe. Ir nors JAV yra viena didžiausių Kinijos skolininkių, vis dėlto tai nesutrukdė prezidentui Barackui Obamai net du kartus susitikti su Dalai Lama XIV, Kongresui 2010 metais įteikti jam Aukso medalį ir net šiandien atvirai reikšti rūpestį dėl situacijos Tibete.

Lietuvos viešojoje erdvėje išties dažnai pasigirsta požiūris, kad mums geriau nesikišti į Kinijos reikalus, nes tai gali pakenkti mūsų ekonominiams santykiams su šia šalimi. Tokie pareiškimai glumina, nes dažnai jie skamba iš politikų bei ekonomistų lūpų. Neseniai atsiverčiau Lietuvos statistikos departamento puslapį ir panagrinėjau ten pateiktus oficialius statistinius duomenis apie Lietuvos ir Kinijos prekybinius santykius. Mano skaičiavimu, pavyzdžiui, 2004 metais Lietuvos eksportas į Kiniją sudarė 0,125 proc. bendro eksporto, o importas – 2,4 proc., 2010 metais eksportas – 0,18 proc., importas – 2,4 proc. Šie skaičiai tik parodo, kad mūsų santykiai su Kinija nėra jau tokie milžiniški, kad galėtų daryti didelę įtaką bendrai mūsų ekonomikai.

Aš esu už tai, kad santykiai vystytųsi, tačiau per šešerius metus jie niekaip nepasikeitė. Tuo tarpu viešojoje erdvėje neatsakingai bandomas sudaryti įspūdis, jog be Kinijos mes iškart pražūtume...

Štai kodėl Dalai Lama XIV akcentuoja mažųjų pasaulio valstybių paramą Tibetui. Mes niekuo neįsipareigojame Kinijai, tačiau įsipareigojame tiesai...

Lietuvai žengiant nepriklausomybės keliu, tiesos pojūtis buvo ypač gyvas ir svarbus, tačiau štai praėjo dvidešimt metų, ir iš tų vertybių bei suvokimo, rodos, mažai kas beliko... Vis dėlto, kodėl mažųjų tautų balsas gali būti svarbus kalbant apie Tibeto klausimą?

Viskas keičiasi, nieko nėra pastovaus – sako budistų išmintis, ir tai akivaizdžiai liudija mūsų gyvenimai...

Mažosios tautos gali geriau suprasti viena kitą, nes jos dažnai turi panašią istoriją. Aš pats esu istorikas ir tarp Lietuvos bei Tibeto randu labai daug istorinių paralelių, nepaisant to, kad mus skiria tūkstančiai kilometrų. Taip pat mažosios tautos yra mažiau susaistytos tiesioginių priklausomybių, ir šiuo atžvilgiu mes tikrai esame laisvesni nuo Kinijos nei didžiosios pasaulio valstybės.

Atviras ir nuoširdus savo pozicijos išsakymas vargu ar galėtų pakenkti Lietuvos ir Kinijos santykiams ar pabloginti tarptautinę Lietuvos padėtį. Sakyčiau, net priešingai. Juk mes nekalbame apie nepriklausomybę, o apie principinę nuostatą, kad kiekviena tauta turi turėti teisę į laisvą apsisprendimą. Tai vienas svarbiausių demokratijos principų.

Ką prarandame mes, visas pasaulis, kasdien vis labiau netekdami Tibeto?

Nesu budizmo ekspertas, tačiau budistinė Tibeto kultūra savo turiniu, išraiškos būdais, istorija yra unikalus reiškinys. Šios kultūros praradimas būtų praradimas visam pasauliui.

Vis dėlto dažnai pagalvoju: kas baisiau – ar prarasti Tibetą, ar prarasti vertybes? Jei mes leisime nunykti Tibetui kaip civilizacijai, tautai ir kultūrai, ar tai nebūtų aiškus ženklas, kad esminės žmogiškosios vertybės nebegalioja? Būtent todėl Tibetas yra svarbus visai pasaulio bendruomenei, visai žmonijai. Tai lyg demokratijos egzaminas, kurį mes laikome štai jau penkiasdešimt metų, ir tenka tik apgailestauti, kad mums nelabai sekasi...

Demokratinėmis vertybėmis grįstas Tibeto klausimo sprendimas galėtų prisidėti ir prie pozityvių pokyčių pačioje Kinijoje. Vargu ar kas linki, kad šioje šalyje būtų tokia politinė santvarka, kokia yra dabar. Tačiau jei mes užmerkiame akis prieš Kinijos valdžios savivalę Tibete, ar nepadarome meškos paslaugos pačiai Kinijai, kartu patys sau po kojomis kasdamiesi duobę?..

Laikas nėra mūsų sąjungininkas ne tik todėl, kad tibetiečiai tampa tautine mažuma savo tėvynėje, o jų kultūrai bei religijai gresia realus išnykimas, tačiau ir dėl to, jog Dalai Lama XIV vis dar kontroliuoja situaciją, ir jo autoritetas neleidžia įsiplieksti masiniams neramumams regione. Tačiau nereikia pamiršti jo amžiaus... Todėl, linkint taikos bei gerovės tibetiečių ir kinų tautoms, geriau būtų, kad Tibeto klausimas būtų išspręstas Dalai Lamai XIV dar esant gyvam.

Lietuva ir visos demokratinės šalys turėtų paraginti Kiniją sėstis prie derybų stalo be jokių išankstinių nuostatų. Rodos, tiek nedaug tereikia – atviro ir abipusiu pasitikėjimu grįsto dialogo.

Jūs dalyvaujate pasaulinių Tibeto rėmimo grupių susitikimuose. Papasakokite apie tuos susitikimus. Kas ten vyksta, kas sprendžiama?

Tibetas jau nuo savo okupacijos pradžios visame pasaulyje turi draugų, atjaučiančių ir suprantančių esamą situaciją. Šios grupės kuriasi įvairiai – vienos tęsdamos tibetietiško budizmo tradiciją, kitos, kaip, pavyzdžiui, mūsų Tibeto kultūros paramos ir labdaros fondas, yra daugiau visuomeninis-pilietinis įsipareigojimas Tibeto tautai. Teko bendrauti su katalikiška Tibeto rėmimo grupe iš Pietų Afrikos Respublikos, kuri veikia gavusi savo vyskupo palaiminimą remti kenčiančią tibetiečių tautą. Taigi, yra įvairių motyvų, dėl kurių susiburia šios grupės, tačiau jų visų tikslas – padėti pasaulio bendruomenei išsaugoti Tibetą.

Iki 2001-ųjų šios grupės veikė individualiai. Tais metais buvo įkurtas pasaulinis Tibeto rėmimo grupių tinklas, ir nuo tol kartą per metus vyksta periodiški grupių susitikimai, kuriuose aptariami aktualiausi klausimai, pasidalijama patirtimi bei nuveiktais darbais.

Lietuva šiame kontekste atrodo gan kukliai. Tiesa, reikia pasidžiaugti, kad Vilniaus ir Kauno savivaldybės suteikė Tibeto vardą skverams. Tai išties pozityvus ir gražus veiksmas. Kadangi mes veikiame savanoriškais pagrindais, mūsų veikla apsiriboja Tibeto nacionalinio sukilimo metinių paminėjimu kovo 10-ąją, žmogaus teisių minėjimu gruodžio 10 dieną. Jei yra galimybė, stengiamės, kad Lietuvoje būtų pristatoma gyvoji Tibeto kultūra. Tai, mūsų manymu, geriausias Tibeto klausimo advokatas.

Jei kiekvienas iš mūsų padarytų tai, ką gali, tai išties būtų daug. Teisingas, moralus Tibeto klausimo išsprendimas turi svarbą ne tik pačiam Tibetui. Jis kur kas reikšmingesnis mums patiems, visai pasaulio bendruomenei, suvokiant savo santykį su vertybėmis...

Vis dėlto yra daug ženklų, bylojančių, kad su mūsų vertybėmis kažkas negerai. Ypač kai buvo atsisakyta krikščioniškos Europos pamatų. Mes galime turėti skirtingų požiūrių į vertybes, tačiau, jei jų atsisakoma išvis ar išreiškiamas pasyvus abejingumas, tuomet nebelieka ir pačių demokratijos pagrindų. Dabar įprastos demonstracijos prieš kailinių žvėrelių žudymą, ir tai suprantama kaip gėris. O jei sakome, kad žmogus ir tauta turi turėti laisvo apsisprendimo teisę, ir tai nepriimama kaip gėris, vadinasi, kažkas su mumis jau yra įvykę baisaus... Tokie dalykai kelia nerimą. Rodos, baigiame užpildyti tuštumą kosmose, bet kas užpildys mūsų vidų?..