Spalio 3 d. minime šv. Evaldą (695 m.), kankinį.

Legendos pasakoja, kad VII a. buvo du kunigai, kilę iš Šiaurės Umbrijos, abu Evaldai (kituose šaltiniuose sakoma, jog jie buvę broliai) – vienas buvo pramintas „Šviesiuoju“, kitas – „Tamsiuoju“ – pagal plaukų spalvą ir gymį.

Baigę studijas Airijoje kunigavo Šiaurės Umbrijoje. Taip pat skelbė Evangeliją Vestfalijoje. Apie 694 m. jie lydėjo šv. Vilibrordą pamokslininkiškoje kelionėje į Vokietiją.

Kelionės metu apsistojo pas vieną kilmingą didiką, pagonį. Nesibijodami pagonių, jie  aukojo Mišias, dažnai meldėsi. Pagonys, supratę, kad jie yra krikščionys ir misionieriai,  ėmė įtarti, jog Evaldai nori atversti jų valdovą, sunaikinti jų šventoves ir religiją. Pykčio ir pavydo apimti, jie nusprendė nužudyti Evaldus. Vieną nužudė iš karto, o kitą kankino. Paskui abu įmetė į Reiną. Tai įvyko Aplerbeke, netoli Dortmundo, kur dabar stovi koplyčia jų garbei.  

Po kelių stebuklų, įvykusių nužudymo vietoje, jų palaikai buvo iškilmingai pergabenti į vieną iš Kelno bažnyčių.

Evaldai paskelbti Prūsijos ir Kelno globėjais.