Spalio 4-ąją su visu pasauliu minime šventojo Pranciškaus gimimo danguje šventę. Nors iš tiesų šią dieną turbūt yra ir visų tų žmonių, kuriuos Pranciškus patraukė savo begaliniu užsidegimu ir laimėjo dangui, iškilmė. Kažin ar yra daugiau draugų pasaulyje per istoriją įgijęs šventasis – jis patinka ne tik katalikams, ir ne tik tikintiesiems. Šis paprastas brolis mylimas ir gamtininkų, ir taikdarių, ir menininkų. Kiek didžiųjų pamokslininkų ir Bažnyčios tėvų lieka antrame plane prieš šį kuklų vyrą iš Asyžiaus. Kodėl Pranciškus iki šiol žavi žmones, tą visuomenę, kuri jau tiek pažengusi technologijų srityje ir įsigyvenusi į vartojimo kultūrą, kad apsimarinimas, basakojystė ir visiško fizinio bei nuomonės neturto idėja atrodo gal ir romantiška, bet utopija?

Į šį klausimą geriausiai gali atsakyti kiekvienas sau. Tačiau neabejotinas yra jo paprastumas ir dieviška rega. Pranciškus yra tas nuoširdus bičiulis, pas kurį galima ateiti išgerti arbatos su visu kraičiu nesėkmių. Būna dienų, kai atrodo, kad dalykai, dėl kurių mus vertina kiti ir leidžia jaustis reikalingiems, slysta iš rankų. Kai susipykstame su viršininku, o nukenčia šeima, sugriūva visi planai, kai nepatinkame net patys sau. Atėjus su visu šiuo balastu pas Pranciškų, būtų galima tai palikti už durų. Maža to, galima nusiimti visas etiketes ir įvaizdį, nusivilkti praeities įvykių šleifą. Pranciškus gebėjo žvelgti į asmenį, į žmogų. To turbūt daugelis tyliai išsiilgsta – nesirūpinti vien profesija, kompetencijų rinkiniu, pareigybe, socialiniu statusu, stereotipu. Dabartinėje visuomenėje visas gyvenimas primena Užgavėnių maskaradą. Aibės kursų moko, kaip tapti lyderiu, iškelti gerąsias savo savybes, o silpnybes nuslėpti, kaip tapti žmogumi, kurį lydi sėmė.

Su dauguma žmonių mus sieja ryšys, apsiribojantis tuo, kiek esame abipusiškai naudingi. Norisi nusimesti tą naštą ir sąlygišką pagarbą bei draugiškumą, primestą visuomeninės santvarkos. Reikia laiko, kai galima atsiribojus nuo pasaulio pabūti tiesiog žmogumi, pasidžiaugti būties grožiu, reikia tų, kuriems esame asmenys. Čia pabunda jaunieji Hamletai, brukantys Ofelijos tėvui į rankas fleitą ir liepiantys: „Grok. Nemoki? O galvoji, kad gali groti manimi, nors nesuvaldai metalinio vamzdelio.“ Kaip Hamletas mes sakome, kad esame daugiau už veiksmus ir gebėjimus, sėkmes ir nesėkmes. Ir čia mus su šypsena pasitinka Pranciškus, kuris į žmogų žvelgė kaip į nepakartojamą Dievo vaiką, esantį pakeliui į dangų. Pats, puikiai jautęs savo silpnumą ir nuodėmingumą, jis žinojo, kad suklupimai kelyje ir visos asmens savybės yra įrankiai, tebeformuojantys žmogų šventumui. Tad pas Pranciškų galima ateiti būnant plėšiku ir gauti duonos bei geriausio vyno. Jis nežiūrės į mane kaip į plėšiką, o kaip į Dievo mylimą kūrinį, kuriam dabar reikalinga pagalba ir kurio laukia graži ateitis. Ir iš plėšikų gimsta šventieji.

Neturtas šventajam nebuvo vien fizinės gyvensenos forma. Kokia gausybė atsiskyrėlių asketų gyveno kalnuose per ilgą Bažnyčios istoriją, bet mes nė nežinome jų vardų. Neturtas persmelkė visą jo mąstymą, išugdė blaivų savęs vertinimą ir neturėjimą teisės teisti brolio. Pranciškus turėjo būti artimas ir Levui Tolstojui, rašiusiam, kad žmonių skirstymas į gerus ir blogus apsilenkia su realybe. Žmogus gali būti dažniau geras negu blogas, dažniau elgtis teisingai nei klysti, bet jame yra visko. „Žmonės kaip upės: vanduo visur vienodas ir visur tas pats, tačiau kiekviena upė esti čia siaura, čia srauni, čia plati, čia lėta, čia švari, čia drumzlina...“ Pranciškus gebėjo pamatyti žmogų su perspektyva. Šis asmens regėjimas priartėja prie dieviškosios meilės, matančios potencialų žmogų jo gyvenimo kelionės ir kūrybos proceso pabaigoje.

Tokiu žvilgsniu pasitinka brolis Pranciškus – paprastas kiekvieno žmogaus ir gyvo padarėlio bičiulis, kuris vietoj mokytojo kelio pasirinko brolystę ir mažumą. Atsisakęs didžiojo pamokslininko garbės, jis pelnė gerokai didesnę malonę – būti Kristaus, aukščiausiojo kunigo ir mokytojo, atvaizdu. Šiuo savo paprastumu jis nuginklavo daugelio širdis ir jau aštuonis šimtus metų lydi žmones kelyje į šventumą.

Monika Midverytė