Italijoje, La Vernoje, davęs savo pirmuosius laikinuosius įžadus į Mažesniųjų brolių pranciškonų ordiną, aplankyti artimųjų ir draugų į Lietuvą grįžo brolis Artūras Jasevičius. Jis sutiko papasakoti apie savo pašaukimo kelionę ir pasidalinti pirmųjų žingsnių vienuolio keliu patirtimi.

Koks buvo Tavo santykis su Dievu nuo vaikystės?

Nuo  vaikystės bažnyčioje lankydavausi, kai „reikėjo“, kai vykdavo krikštynos, vestuvės ar laidotuvės, o dažaniau neidavome. Buvau vaikas „sutvarkytas“ – pakrikštytas, Pirmosios komunijos ir Sutvirtinimo „privestas“, tuo ir baigėsi. Kažkada, atsimenu, dar nuėjau į bažnyčią ir, nespėjęs atsiklaupti, gavau nuo kažkokios močiutės per kojas su lazda, sakiau: „Ne, ne, ne, Artūras ten kojos daugiau nekels.“

Kaip tuomet prasidėjo Tavo sąmoningo tikėjimo kelionė?

Baigęs vidurinę mokyklą išvažiavau iš Panevėžio, pradėjau studijuoti Vilniuje, ir viena mano buvusi bendraklasė pasikvietė į piligriminį žygį. Ėjome tada į Žemaičių Kalvariją. Aš prisijungiau, nes planavau greitai dalyvauti žygyje su kareiviais ir maniau, kad bus gera treniruotė. Išėjęs į tą žygį, pirmą kartą pamačiau pranciškoną – brolį Tomą, ir kad Bažnyčioje yra jaunesnių žmonių nei šešiasdešimt, ir daugiau. Tada, pirmo vakaro šv. Mišiose, sesuo pranciškonė misionierė Danutė privertė paskaityti skaitinį – vos neuždusau skaitydamas. Per žygį susipažinau su daugeliu žmonių, vilniečiais, sužinojau, kad yra tokia Pakūta, kur vasarą vyksa stovyklos, pakvietė atvažiuoti.

Po to grįžau į Panevėžį, viskas užsimiršo, vasarojau, likus savaitei iki stovyklos, pradėjau žemėlapyje ieškoti Pakūtos. Jos, aišku, neradau, bet išsiaiškinau, kad reikia pasiekti Aleksandravą. Nuvažiavau, skambinu draugams ir klausiu: „Na, aš Aleksandrave, kur ta Pakūta?“ Sako: „Dabar šešis kilometrus eik tiesiai.“ Na ką, galvoju, papuoliau. Vėliau tuo keliu, aišku, daug kartų teko eiti.

Dirbau virtuvėje, susipažinau su dar daugiau žmonių. Pirmą kartą buvo šokas, kad bažnyčioje visi gieda, yra jaunimo, nereikia visąlaik klūpėti, paaiškina, kodėl kas vyksta. Tai man buvo pažinimo laikotarpis. Per daug negalvojau, kad reikia eiti į bažnyčią, tai buvo dar vienas laisvalaikio leidimo būdas, įdomūs žmonės. Stovyklos pabaigoje pasigavo brolis pranciškonas Algirdas ir pakvietė ateiti į Bernardinus. „Kur tie Bernardinai?“ – sakau. – „Už Šv. Onos bažnyčios.“ Sakė, kad trečiadieniais reikia ateiti. Taip ir atėjau, prisijungiau prie Pranciškoniškojo jaunimo. Pradžioje per šv. Mišias sėdėdavome penkiese, Aušrelė grodavo gitara, mes mėgindavome pritarti giedodami. Po Mišių eidavome išgerti arbatos į senąją zakristiją. Pirmieji žingsniai buvo tokie.

Ar turėjai kažkokį ryškų pirmąjį susitikimą su Jėzumi?

Santykis su Dievu vystėsi palaipsniui. Pradžioje ėjau į bažnyčią nelabai suprasdamas, kas ir kaip, išpažinties pirmą kartą buvau gal po trejų metų. Pirmiausia patraukė žmonės, su kuriais kartu prasmingai leidome laiką, bei naujas įspūdis apie kunigus, kai pamačiau, kad jie normalūs, ne visi nukriošę seneliai. Po to pradėjau galvoti, ką čia darau, kodėl čia esu, pradėjau daugiau melstis ir gyventi labiau katalikiškai. Tai irgi buvo ieškojimas, nes iš Pirmosios komunijos, Sutvirtinimo pamokų neprisiminiau nieko. Tiesa, pamenu, kaip kartą į pamokas atėjo protestantai, pakalbėjo apie Jėzų ir įdavė A4 formato vaikišką Bibliją paskaityti, kurią vis pavartydavau, kol mama sunerimo ir atėmė, turbūt sunaikino.

Kaip pajutai pašaukimą į vienuolystę?

Pamenu, kai ėjau į antrą žygį, prašiau brolių pranciškonų melstis, kad suprasčiau, koks yra mano kelias. Net konkretų klausimą buvau uždavęs, ar turėčiau tapti broliu, ar ne. Tai buvo antri mano atėjimo į bažnyčią metai. Po to viskas užsimiršo.

Vieną sekmadienį ėjau į bažnyčią ir visą kelią galvojau, kad reikia pasiprašyti patarnauti. Visą laiką man labai įdomu buvo liturgija. Ir dabar, jei liturgija negražiai parengta, tai man nepatinka. Tad nuėjau į bažnyčią visas pasitempęs, rimtas, pasiryžęs paprašyti patarnauti. Atsisėdau ant suolo ir neišdrįsau pasisiūlyti. Priėjo zakristijonas ir sako: „Artūrai, gal gali man truputį padėti prie altoriaus? O, galvoju, gerai Tu, Dieve, girdi. Taip atėjau šiek tiek arčiau, bet dar nė minties nebuvo apie vienuolystę. Vėliau aš dažnai jam padėdavau, man būdavo labai įdomu, kas liturgijoje vienaip ar kitaip vyksta, ėmiau skaityti Mišiolo įvadus. Kelis kartus pavadavau zakristijoną, man patikdavo visa ta „virtuvė“.

Vieną kartą ruošiantis sesijai paskambino pranciškonas brolis Astijus, tuo metu buvęs Bernardinų klebonas, ir pasiūlė dirbti zakristijonu. Sutikau, ir nuo rudens pradėjau dirbti. Pamenu, žmonės ateina ir sako: „Tu turbūt klierikas, kad čia dirbi.“ Aš atšaudavau, kad ne, studijuoju informatiką. „Kaip čia informatika, nieko ji bendro neturi su Dievu.“ Jiems būdavo keista, kaip man mokslai tikėjimui neprieštarauja. Taip dvejus metus dirbau zakristijonu. Būdamas pasaulietis gyvenau Bažnyčios ritmu – liturginės šventės, Kalėdos, Velykos, sekmadieniai, kai visi ilsisi, man buvo darbas, o kai aš ilsėdavausi, pirmadieniais, tada visi draugai dirbdavo. Po dvejų metų aš pajaučiau, kad reikia arba eiti gilyn į Bažnyčią, arba toliau nuo jos. Tada išėjau iš bažnyčios, susiradau butą už miesto, darbą pagal specialybę. Pinigų turėjau, gyvenau, kaip norėjau, bet laimingas visiškai nesijaučiau. Nereikėjo labai taupyti, galėjau ir į kiną nueiti, ir į picerijas, bet nejaučiau, kad turiu tai, ko man reikėtų. Nuo to laiko kokį mėnesį bažnyčioje nesirodžiau, kol kažkas priminė, kad centre yra Gailestingumo šventovė, kur kasdien nuo 12 val. vyksta šv. Mišios. Vienąkart nuėjau, ir vėliau visi mano pietūs būdavo tenai, eidavau pasimelsti, ramiai pabūti. Vis dar mąsčiau, kad reikia baigti mokslus, galvoti, ką toliau veiksiu gyvenime. Nebuvo per daug didelių svarstymų dėl pašaukimo.

Tačiau vieną žiemos dieną, sausio 28-ąją, per šv. Tomo Akviniečio minėjimą, kaip paprastai nuėjau į šv. Mišias ir tapo labai aišku, ką turiu daryti. Nebuvo kažkokių ypatingų skaitinių, sėdėjau bažnyčios gale, meldžiausi, ir atėjo supratimas. Žinojau, kad turiu eiti pas brolius. Parašiau broliui pranciškonui Algirdui žinutę ir paklausiau, ką reikia daryti, norint įstoti į brolius.

Kaip įstojama į Mažesniųjų brolių ordiną?

Iš pradžių nuėjau pas brolį Astijų, Mažesniųjų brolių provincijolą, pasikalbėti. Astijus mane priėmė dirbti zakristijonu, buvo pirmas darbdavys, o dabar leido pradėti postulantatą. Metus praleidau Kretingoje, kur gyvena naujokai. Ten, aišku, vėl susiradau visokių veiklų, ramiai gyventi jau nebemokėjau. Prisidėdavau prie pranciškoniškojo jaunimo evangelizacijų ir renginių. Pasibaigus postulantatui netikėtai mane išsiuntė į Italiją. Tikrai galvojau, kad noviciatą praleisiu Kryžių kalno vienuolyne, bet po definitoriumo susirinkimo paskambino provincijolas ir pasakė, kad po keturių dienų turiu būti Florencijoje, mokytis italų kalbos, nes greičiausiai noviciatą praleisiu La Vernos vienuolyne, Italijoje. Buvo lengvas šokas, bet apsipratau.

Kaip reagavo artimieji?

Mano mama ir brolis nėra labai tikintys, į bažnyčią vaikšto tik per šventes, tad jiems tai nepatiko, iki šiol nelabai supranta. Pradžioje kelias savaites mama net nebendravo, sakė, kad jei išeisiu į vienuolius, tai aš jai nebe sūnus. Bet anksčiau ar vėliau viskas bus gerai.

Kuo skiriasi gyvenimas bendruomenėje, atliekant noviciatą pas brolius, nuo, kaip sakei, laisvo ir savarankiško, kurį ligi tolei gyvenai?

Realiai, kai gyvename pasaulyje, mes įprantame, kad aštuntą ryto turime būti darbe, tada nuo dvylikos iki pirmos yra pietūs, vėl į darbą iki kokios šeštos, o tada – laisvas laikas, dar, tarkime, nuo devynių rodo mėgstamą filmą, o vienuoliktą vakaro einame miegoti.

Kadangi La Vernoje yra noviciato namai, labai pabrėžiama maldos liturgija. Apskritai ten yra viena iš svarbiausių pranciškonų šventovių, kur daugybė piligrimų atvažiuoja pasimelsti drauge su broliais. Visos dienos akcentas yra liturgija. Vasarą kiekvieną rytą nuo septynių vyksta aušrinės ir rytmetinės maldos, paskui – kelias valandas įvairūs užsiėmimai, vienuoliktą valandą švęsdavome šv. Mišias. Tada eidavome pietauti ir trečią valandą kasdien vyko procesija su dienine malda. Paskui nuo šešių iki septynių – adoracija, nuo septynių iki pusės aštuonių – vakarinė malda, o tada – vakarienė. Po jos su brolija poilsiaudavome, pasidžiaugdavome ilgai lauktu vėsiu vakaru, ir diena pasibaigdavo naktine malda. Eidamas miegoti žinodavau, kad ryte vėl eisiu „dirbti“. Kai žmonės gyvena nuo autobuso iki autobuso, nuo filmo iki filmo, nuo darbo iki darbo, tai ten gyvenimas yra nuo maldos iki maldos.  Kaip žmonės eina į darbą, taip mes einame melstis.

Kai pradėjome noviciatą, buvome penkiese – du amerikiečiai, vienas arabas, vienas italas ir vienas lietuvis – visas pasaulis. Kultūrų skirtumas pirmus kelis mėnesius labai jaučiamas. Kiekviename žingsnyje matėme, kad įpročiai, elgesys, kultūra visai kitokia. Kiekvienas galvodavo, kad tai, kaip jis elgdavosi namie, yra geriausia. Anksčiau aš buvau įpratęs darbus daryti vienas. Apsiimu ir padarau. O čia visą laiką kartu, komandoje darydavome ir taip, kaip sako, o ne kaip aš galvoju, kad reikia daryti. Tai irgi ugdė nuolankumą, paklusnumą. Pavyzdžiui, skaitau knygą, o ateina ir pasako: „Eik gėlių laistyti.“ Ir eidavau gėlių laistyti. Išmokau svarbų dalyką, kad ne viskas, ką aš galvoju, yra teisinga, ne visąlaik tai, ką aš galvoju, yra geriausia. Aš matau iš savo pusės, kitas – iš kitos ir galbūt turi daugiau patirties.

Kiekvieną vakarą dar būdavo brolijos laikas. Visi novicai ir broliai susirinkdavome žaidimų pažaisti, laikraščių paskaityti, pabendrauti. Pradžioje ateidavau ir galvodavau, kad visai aš nenoriu čia su jais sėdėti, tikras laiko gaišimas, geriau nueičiau paskaityti knygos į savo kambarį. Bet žinodavau, kad negaliu to daryti. Tai yra laikas bendruomenei. Šv. Pranciškus visada pabrėždavo bendruomenės svarbą. Juk broliai yra šeima, kurioje gyvename.

Kas buvo sunkiausia noviciato Italijoje metu?

Iš pradžių buvo sunku būti ramiai, nes iki tol aš kokius penkerius metus nuolat gyvenau judėdamas, kažkur lėkdavau, važiuodavau, darydavau, o čia per metus ne La Vernoje mes nakvojome tik kokias 6–7 naktis. Tas pastovumas, nuolatinis buvimas toje pačioje vietoje su ta pačia bendruomene buvo sunkus, bet labai džiaugiausi, kad šalia yra miškas. Man gamta yra labai brangi, o La Vernoje ji tikrai nuostabi. Ten pabūdavau vienas, be žmonių ir be brolių, pasimelsdavau.

Taip pat pradžioje buvo nelengvas intensyvus maldos ritmas. Nebuvau įpratęs prie tiek daug maldų per dieną. Kadangi vieta ypatinga, ir tas labai akcentuojama, tai mes praktiškai visą brevijorių giedodavome, šv. Mišios irgi visos giedamos. Viskas labai tvarkingai, jokių vėlavimų ir atšaukimų. Jeigu procesija yra trečią valandą, tai gali dangus griūti, bet procesija bus trečią valandą.

Kuo Tau artimas pranciškoniškasis dvasingumas?

Vienas iš svarbiausių bruožų – paprastumas. Pavyzdžiui, kai susitinku brolį pranciškoną, kurio visai nepažįstu, bet iškart jaučiu, kad jis man yra brolis. Jeigu kažko trūksta, padės, padarys, priims taip, lyg būtume pažįstami jau dešimt metų.

Kuo viskas paprasčiau, tuo aš labiau jaučiuosi savo vietoje. Pamenu, kai noviciato metu manęs gvardijonas paklausdavo, kaip jaučiuosi, atsakydavau, jog jaučiuosi savo vietoje.

Kitas dalykas – paklusnumas. Man visad būdavo gražu, kai, pavyzdžiui, gvardijonas yra jaunesnis už visus kitus senukus, bet jie neprotestuoja. Jei gvardijonas pasako, kad turi eiti išpažinčių klausyti, tai ir eina.

Taip pat neprisirišimas prie daiktų, prie vietų. Kai gyvenau La Vernoje, metus mano namai buvo La Verna. Dabar atvažiavau į Vilnių ir jaučiuosi esantis namuose. Buvau Kaune ir jaučiausi namuose.  Anksčiau juokaudavau, kad mano namai ten, kur yra mano kuprinė. Dabar ji gyvena po mano lova. Kaip Pranciškus yra pasakęs, mano namai yra visas pasaulis.

Ar negrįžta minčių ir pagundų apie pasaulietinį gyvenimą?

Minčių, aišku, būna visokių. Gundymai ateina ir praeina, bet Dievas man parodė, ką turiu daryti. Ir susituokę žmonės patiria gundymų. Eina pro šalį gražios merginos, bet vyras žino, kad jis turi savo antrąją pusę. Esame padarę pasirinkimą, ir reikia jo laikytis. Visi esame žmonės, visko būna, ir jauni, ir seni kunigai patiria gundymų. Tačiau nesame gyvuliai, kurie nesugeba savęs suvaldyti. Jeigu pasižadėjome Dievui gyventi skaisčiai, paklusnisi ir neturtingai, tai tą turime ir vykdyti. Ne šiaip kažkam pažadėjome, o Dievui. Jau kai žmonėms pažadame, stengiamės įvykdyti, o čia pasižadėjome pačiam Dievui, kuris mums sukūrė.

Kokie Tavo artimiausi planai?

Važiuosiu į Italiją toliau studijuoti, penkerius metus praleisiu Florencijoje, Teologijos fakultete, su kitais broliais ruošiuosi tapti kunigu.

Ko palinkėtumei jaunimui?

Kai meldžiamės „Tėve mūsų“ maldą, tariame žodžius „teesie Tavo valia“. Tačiau ne visada mes žinome, kokia yra Dievo valia. Kartais būna, kad sakome „teesie Tavo valia, bet aš noriu daryti tą ir aną“. Užtenka pasakyti „teesie Tavo valia“ ir leistis, kad Viešpats nuvestų ten, kur iš tiesų yra tavo vieta, ir ten, kur Jis paskyrė tave būti. Dažniausiai yra sunku prisiimti atsakomybę visam gyvenimui, bet verta, nes Dievas geriau žino, ko mums iš tikrųjų reikia. Tereikia priimti tai, ką Jis mums duoda. Tą galima padaryti tik gyvenant su malda.

Kalbino Monika Midverytė