Spalio 4-ąją minime šv. Pranciškų Asyžietį. Ta proga pranciškonas kun. Saulius Paulius Bytautas primena mums šio didžio šventojo įžvalgas apie žmogaus ir visos Kūrinijos ryšį. 

„Tegarbina tave, o Viešpatie, sesuo žemė motina. Tegarbina tave, o Viešpatie, visi tavieji sutvėrimai“ (Šv. Pranciškus. Saulės giesmė).

Šiuolaikinės ekologinės problemos pažinimas atitinka tą glaudų solidarumą, kuris turėtų būti tarp Dievo, žmogaus ir kosmoso. „Toji harmonija, pažeista nuodėme ir atnaujinta Kristaus, buvo vėl sugrąžinta žmogui, kuris nevertina Dievo, per Žodį sukurtų ir jo Sūnaus, tapusio žmogumi, sutaikytų daiktų“, – rašo šv. Paulius.

Iš tikro pastaraisiais dešimtmečiais žmogus parodė mažai pagarbos gamtai, kuri yra nuostabus Dievo gerumo ir jo išminties darbas. Jis manė turįs teisę savivaliauti, neatsižvelgdamas į sudėtingą harmoniją, kuri valdo kūrinius. Nuvertinus žmogaus ir gamtos santykio pajautimą, tapo pažeista savo sudėtimi gamtos pusiausvyra, dėl to šių dienų žmogus tapo baugščiu  nenumatytų, kasdien vis labiau gresiančių pasekmių stebėtoju. Beatodairiškas augmenijos ir gyvūnijos naikinimas, vis mažėjantys vandens šaltiniai, oro užteršimas bei viso to pasekmė – nepagydomos ligos ir kt. yra tik kelios aliarmuojančios apraiškos, kurios sudaro bauginamas gyvenimo sąlygas šiuolaikiniam žmogui, įterptam į pažeistą biologinę pusiausvyrą. Šių dienų pasaulyje su baime pastebimas vis labiau įsigalintis pagarbos trūkumas broliui kūnui, kurio išniekinimas pasireiškia daugybe formų.

Žvelgiant į ateitį šioms problemoms galima duoti patenkinamą atsakymą. Pranciškaus, mistinio ir įkvėpto dainiaus, laikysena gali apšviesti ir išauklėti šių dienų žmogų išmintingesniems santykiams su kūriniais. Asyžiaus šventasis „Saulės giesmėje" pagerbė visus kūrinius: saulę, mėnulį, dangaus žvaigždes, vėją, audrą, giedrą, vandenį, lietų, ugnį, žemę su savo gėlėmis, augalus ir vaisius. Išaukštino juos gražiausiais jausmais, kurie ištrykšta iš širdies žmogaus, gyvenančio taikoje su visais kūriniais, pajėgiančio priimti kentėjimus, pajėgų atleisti ir ramų prieš nenugalimą mirties įvykį. Visi sukurtojo pasaulio elementai, dangiškojo Tėvo sukurti ir jo dieviškosios meilės užanstpauduoti, Pranciškaus mylimi kaip broliai ir seserys.

Visi sukurtojo pasaulio elementai, dangiškojo Tėvo sukurti ir jo dieviškosios meilės užanstpauduoti, Pranciškaus mylimi kaip broliai ir seserys.

Nauju būdu išgyventas dvasios ir kūno ryšys paskatino Pranciškų pradėti brolišką pasikalbėjimą su visais kūriniais, esančiais fizinėje visatoje. Saulės giesmė geriausiai atskleidžia poetišką ir linksmą pranciškoniškojo tikėjimo viršūnę, už kurią nėra gražesnio ir iškilmingesnio liudijimo. Visatos skaitymas be dualistinių sužalojimų, visiškai laisvas nuo panteistinių prieskonių, vedė Pranciškų, „naują Adomą", ekstazėje džiaugtis ir, žvelgiant į gamtos vaizdą, išvystyti kūriniams gilią simpatiją, priešingą jo laikų katarų sampratai. Katarai arba albigiečiai – XI–XIV amžiuje Pietų Prancūzijoje ir Šiaurės Italijoje gyvavusi krikščionybės atmaina teigė, kad Dievas sukūręs tik dvasinį pasaulį, o žemiškąjį – Šėtonas.

Pranciškui kūriniai yra gražūs, skaistūs, brangūs, labai naudingi, Gero Viešpaties skelbėjai. Pranciškus iš naujo atskleidė tuos nuostabius Pradžios knygos puslapius, kurie apreiškia visatos sukūrimą. Pranciškui Dievas yra Gėris, „visoks gėris", „Aukščiausias gėris", savo kūrinius apsaugojęs nuo neigiamai veikiančių veiksnių. Pranciškaus išlaisvintojas neturtas nuolat primindavo jam evangelinį išganymo principą: gyventi pasaulyje, bet ne pasauliui.

Tokia jo gamtos vertinimo samprata daugiausia paremta bibliniais ir teologiniais pagrindais. Kūriniai yra broliai ir seserys dėl trijų pagrindinių priežasčių: 1) jie turi su žmogumi tą pačią kilmę ir tą patį Tėvą; 2) jie, kaip ir žmonės, yra gavę tą pačią buvimo dovaną ir tą pačią paskirtį; 3) jie yra Kristaus simboliai ir Jo paveikslo nešiotojai, o Kristus yra visų kūrinių pirmgimis brolis. Net ir žemiausi kūriniai Pranciškui priminė Kristaus buvimą, o visas fizinis pasaulis jam atrodė kaip milžiniška natūrali Įsikūnijusio Dievo monstrancija, „Saulė", „Gėlė", „Vynmedis", „Šviesa", ‚Avinėlis", „Akmuo" ir t. t. O Kristuje kiekvienas tvarinys — Aukščiausiojo išraiška.

Dar labiau stebina tobulai sužmoginti Pranciškaus santykiai su žemiškais daiktais. Kadangi Dievas gali pareikšti savo valią per savo darbus, Pranciškus atidžiai stebi kūrinius, klauso jų nuostabių balsų, tyrinėja nebylių daiktų kalbą, vis praturtėdamas naujais gyvesniais dvasinio entuziazmo užmojais.

Tai tikrai yra aukščiausias išsilaisvinimas, kokį tik kada nors kūriniai patyrė iš krikščioniško mistiko. Pranciškus elgiasi su daiktais kaip su protingomis būtybėmis ir kalba su jais, tarsi kalbėtų su žmonėmis. Taip tapo pakeistas tas „Šventųjų gyvenimo“ autorių mentalitetas, kurie dažnai gyvulius laikė piktojo simboliais arba nesąmoningais šventojo patarnautojais. Pranciškaus laikysena taip pat yra priešinga materialinio pasaulio nuosavybės šeimininko supratimui ir beatodairiškam kūrinių išnaudojimui; jie neturi tapti kūriniais vien tik paskirties funkcijai atlikti, skirtais išskirtinai žmogaus vartojimui.

Pranciškus elgiasi su daiktais kaip su protingomis būtybėmis ir kalba su jais, tarsi kalbėtų su žmonėmis.

Dievo giesmininkas su nepaprastu švelnumu kalba visokių rūšių paukščiams, paleidžia kiškelį, įkliuvusį į spąstus, išperka avinėlius, atvestus pjauti, paleidžia į vandenį žuvis, pagautas meškere, grąžina laisvę balandžiams, surenka kirmėles nuo kelio, kad nebūtų sumindžiotos, pasirūpina išalkusiu vilku ir bitėmis, sveikina bandą ganykloje, kalbasi su vanagu, su fazanu, su žiogeliu. Kūriniai taip pat kreipia savo dėmesį į Pranciškų, kuris juos taip švelniai myli ir visus be išimties gerbia. Susiję meilės ryšiu, žmogus ir kūriniai nenustodami skelbia, koks gražus visų kūrinių Tėvas. Šis Pranciškaus elgesys labai aiškiai išryškinamas pranciškonų ikonografijoje, ypač paplitusiuose paveiksluose, vaizduojančiuose „pamokslą paukščiams" ir kituose, kur matomas nepaprastai glaudus broliškas Asyžiaus šventojo bendravimas su gyvais ir negyvais kūriniais.

Dėl šio nepaprasto Asyžiaus šventojo ryšio su gamta popiežius Jonas Paulius II 1979 m. lapkričio 29 d. paskelbė Pranciškų ekologų globėju. Kiekvienas turime jaustis įpareigotas atlikti patikėtą pasiuntinybę atskleisti šių laikų žmonėms, kaip elgtis su gamta įvairiose jos apraiškose. Pranciškus jautė tam tikrą visų kūrinių šventumą ir prie jų artinosi su pagarba tiek dėl jų vidinės vertės, tiek dėl jų tarnavimo žmogui. Dėl to ir šiandien gamtos globą galėtų užtikrinti atnaujintas jautrumas krikščioniškam supratimui, taip gerai suprastam ir vykdytam šv. Pranciškaus. Šiuo malonės metu reikia imtis darbo su entuziazmu, tikėjimu, meile ir eiti visais keliais, kurie atrodo tinkami sukurti pasauliui, labiau atitinkančiam biblinės kilmės projektą.