Filmo „Stebuklų laukas“ režisierius Mindaugas Survila

Režisierius bei gamtininkas Mindaugas Survila praėjusią savaitę Kaune, šią savaitę Vilniuje pristato savo dokumentinį filmą „Stebuklų laukas“. Filme jautriai pasakojama apie daugiau nei dvidešimt metų Budos miške, netoli buvusio Kariotiškių sąvartyno, gyvenančius žmones, jų kasdienybę ir šventes. Filme nėra graudžių istorijų ar pigaus sentimentalumo, režisierius nesiekia socialinio teisingumo ar dirbtinos užuojautos. Ketverius metus fiksavęs šios bendruomenės gyvenimą, Mindaugas Survila, prisipažįsta, čia atradęs draugų, kiekviena savo pastanga bandančių išlikti...

Kurdamas filmą, Budos miške lankydavausi itin dažnai, ir pamažu šie žmonės priėmė mane į savo būrį: eidavau kartu į sąvartyną, kartu sutikau Kūčias ir Naujuosius metus. Pamačiau juos visai kitokius, nei rašo spauda ar rodo televizija, – jie ne tik kasdien sunkiai dirba, bet ir skaito knygas, klauso muzikos, juokauja, myli, dainuoja, verkia, žaidžia kortomis, kerpasi plaukus ir visada padeda vienas kitam“, – pasakojo filmo režisierius Mindaugas Survila.

Režisierių Mindaugą Survilą kalbina Gediminas Kajėnas.


Papasakokite, kas paskatino kurti filmą apie Budos miške, šalia Kariotiškių sąvartyno, gyvenančius žmones?

Prieš ketverius metus Donata Petružytė rašė doktoratą apie Kariotiškių sąvartyno gyventojus. Jos darbe turėjo būti pritaikytas vadinamasis „vizualinės etnografijos“ metodas: kitaip tariant, pastebėjimai ne tik užrašomi juodu ant balto, bet taip filmuojama bei fotografuojama. Tuo metu aš dirbau televizijoje, neseniai buvau sukūręs pirmą savo filmą „Susitikimas su žuvininkais“. Vienas bičiulis paklausė, ar man nebūtų įdomu nuvažiuoti drauge su Donata į sąvartyną pafilmuoti.

Pagalvojau, kodėl gi nepadėjus žmogui? Tačiau kai ten nuvažiavau, iškart supratau, kad tai negali baigtis vienu ar keliais epizodiniais filmavimais, reikia būtinai sukurti filmą...

Kodėl? Ar tai lėmė pirmasis įspūdis?

Mums atvažiavus tvyrojo keista atmosfera – lietus, šlapdriba ir tie žmonės, besikuičiantys sąvartyne... Visa tai buvo tiesiog neįtikėtina, lyg kitas pasaulis. Viena po kitos važiuojančios šiukšliavežės, kurias iškart apsupdavo žmonės. Jaunesnieji greitai sušokdavo ant dar važiuojančios mašinos ir iš jos pradėdavo mėtyti šiukšlių maišus, kurie, praskrieję pro žmonių galvas, tėkšdavosi į žemę... Ką tik išverstas šiukšles iškart apspisdavo būrys žmonių, kurie iš krūvos labai greitai išrinkdavo antrines žaliavas. Pamatęs šiuos vaizdus buvau sukrėstas.

Tačiau praėjus šiek tiek laiko atsikvošėjau. Tame didžiuliame būryje pradėjau skirti individualius žmones: jie nevienodai apsirengę, renka skirtingas atliekas, tarpusavyje bendrauja, šypsosi. Taip, jų darbas egzotiškas, bet „jie“ tokie kaip „mes“ – žmonės.

Nors mes su savo rūbais labai neišsiskyrėme, bet jautėmės kaip „baltos varnos“. Buvom palaikyti eiliniais žurnalistais, kurie ateina, prifotografuoja ir vėliau rašo sensacingus straipsnius. Netrukus prie mūsų su Donata priėjo jaunuolis ir mus žiauriai apšaukė. Mes čia nepageidaujami... Apie jokius filmavimus nebuvo net kalbos. Laukė ilgas pažinimo ir jaukinimosi kelias.

Kadras iš filmo „Stebuklų laukas“

Nuo ko pradėjote?

Būdavo, eidavome dirbti su jais, rūšiuoti atliekų, padėdavome vyresnėms moteriškėms nunešti sunkius maišus, paskui drauge stovėdavome prie statinių, kuriose degdavo ugnis, ir visi šildydavomės... Žinoma, pradžioje, tik mums pasirodžius, pasikeisdavo jų kalbos, visi nutildavo, kai kas išvis pasitraukdavo į šalį. Manau, kad jie manydavo, jog mes slapta juos įrašinėjame. Tačiau santykis atsirado per darbą. Drauge rūšiuodavome atliekas, kurias vėliau atiduodavome savo naujiesiems draugams. Žinoma, mažai iš mūsų darbo naudos buvo, ne ką mes nutuokėme, tačiau taip susidraugavome, ir po poros mėnesių jau gaudavome kvietimų apsilankyti jų namuose.

Taip per porą mėnesių apsipratote vieni su kitais?

Tas apsipratimas vyko nuolatos. Pradžioje daugiau kalbėdavome apie bendrus dalykus, taip palengva vieni kitiems atsiverdami... Mano tikslas nebuvo kuo greičiau įgauti pasitikėjimo, viską nufilmuoti ir dingti, užmiršti. Aš čia važiuodavau pas draugus, kuriais galėjau pasitikėti. Man tai buvo didžiausia dovana. Ilgainiui ir jiems kamera lyg išnyko, ir jie bendravo su manimi jos beveik ir nematydami. Vienintelė draugystės sąlyga buvo nuoširdumas. Jei bendrauji atvirai, ilgainiui tau atsilyginama tuo pačiu.

Man atvykus, sąvartyne dirbo apie šimtas žmonių. Nemaža dalis jų tik atvažiuodavo, tačiau kiti – apie trisdešimt, čia gyveno nuolatos. Maždaug prieš aštuonerius metus sąvartynas buvo rojus. Darbingas žmogus, rūšiuodamas šiukšles ir rinkdamas tai, ką galima parduoti, per dieną uždirbdavo apie du šimtus litų. Sąvartynas – tiesiog darbas, ir čia dirbo toli gražu ne vien asocialūs asmenys, kaip dažnai įsivaizduojama. Jie turėjo šimtaprocentinę laisvę – nori dirbi, nori nedirbi. Negali jų įsprausti į jokios visuomenės nustatytus rėmus... Tuo šie žmonės man išskirtiniai.

Ar filmuodamas galvojote, kad fiksuojate aplinką, žmones, šią unikalią bendruomenę, kurios netrukus neliks?

Negalvojau, kad to neliks, fiksavau tai, kas vėrėsi prieš mano akis. Visa ta egzotika ir nerealumas. Įsivaizduok – eini per sąvartyną, aplink – šiukšlių kalnai, ir prieini balą, per kurią nutiestas raudonas kilimas... Kad būtų patogiau vaikščioti (juokiasi). Nes kilimų išmetama gausybė. Arba rūbų: visi sąvartyno gyventojai apsirengę madingai, nes jie turi didelį pasirinkimą (juokiasi). Žinoma, tai savotiškas groteskas, bet kontrastai toje aplinkoje tiesiog neįtikėtini. Tačiau man įdomiausia buvo pasinaudoti atsiveriančia unikalia galimybe pažinti žmogų, pamatyti, kas ir koks jis yra iš tiesų.

Valieros namukas

O kaip jie priėmė Jūsų mintį filmuoti, kurti filmą?

Jie sutiko filmuotis su viena sąlyga, kad ta medžiaga nebus rodoma per televiziją. Nė vienas iš jų nesididžiuoja tuo, kaip ir kur gyvena, todėl nenori skaudinti artimųjų. O dėl paties filmavimo nebuvo problemų – jie tiesiog apsiprato su manimi, su kamera. Neseniai jiems parodžiau ir patį filmą, sakė, kad patiko.

Kokie didžiausi netikėtumai, atradimai Jums pačiam buvo bendraujant su šiais žmonėmis?

Kai jau buvom įprasti svečiai sąvartyne, vieną kartą prie mūsų priėjo vyriškis. Išsitraukė iš kišenės porą šokoladukų ir davė mums su Donata... Iki tol kažkaip manėm, kad mes turėtume jiems ką nors duoti, o ne jie mums... O viskas buvo atvirkščiai. Vėliau dar ne kartą iš sąvartyno išvažiuodavome apdovanoti: pavyzdžiui, drabužiais, slidėmis, kurias dar ir šiandien naudoju...

Kaip manote, iš kur atsiranda toks neigiamas, net atstumiamas požiūris į tokius žmones?

Žiniasklaida čia atlieka itin didelį darbą. Sąvartyno teritorijoje žurnalistai nepageidaujami, nes jie visada eina lengviausiu keliu – kuo greičiau sukurti sensaciją. Todėl jais nepasitikima remiantis karčiomis savo ar pažįstamų patirtimis.

Filme yra komiškai tragiškas epizodas, kai sąvartyno gyventojai skaito laikraštį apie save ir juokiasi iš to, kaip aprašytas jų gyvenimas. Ten sunku rasti bent vieną teisingą žodį... Žurnalistai kuria istoriją tik tam, kad pritrauktų dėmesį, o tai padaroma tiesiog tirštinant spalvas ar net akivaizdžiai išgalvojant nebūtų dalykų. Todėl jų tikslas – ne atskleisti tikrovę, o ją dar labiau paslėpti.

Ar todėl Jūsų filme nėra graudžių istorijų, o tiesiog kasdienybė ir paprasta buitis?

Tos istorijos buvo, jas man pasakojo, bet pasakojo kaip draugui, tai labai asmeniška, todėl negalėjau to rodyti. Nemanau, kad tai būtų sąžininga. Viešindamas jų istorijas taip pat turėčiau atsirinkti, kas man atrodytų svarbu, o tai jau būtų tam tiktų akcentų dėliojimas. Filme siekiau nuoseklumo tiesiog atskleidžiant čia ir dabar istoriją. Aš rodau tai, ką mačiau...

Jania ir Valera

Teko matyti šią bendruomenę iš labai arti, dalyvauti jų kasdienybėje bei šventėse. Kokie pačios bendruomenės ryšiai ir santykiai, kas labiausiai Jums krito į akis?

Gyvi ir šilti žmogiški ryšiai. Būdavo sąvartyne traumų, traktorius žmogui kojas pervažiuoja, kol medikai atvažiuoja, visi rūpinasi sužeistuoju, patogiai paguldo, skubiai per šiukšles iš lentų padaro taką, kad medikai galėtų prieiti.

Bendravimas su šiais žmonėmis man atvėrė netikėtų dalykų. Įprastą gyvenimą gyvenantiems žmonėms atrodo, kad jie gyvena teisingai ir padoriai, turi darbą, moka mokesčius, vairuoja automobilį, apsiperka parduotuvėje. Tačiau ar tai yra padorumo ribos? Kas yra etiškiau – gyventi miške ir niekam nekenkti, ar turėti verslą ir išnaudoti savo darbuotojus iš to kaupiant sau turtus? Skirstymas, kas gera ir kas bloga, yra labai reliatyvus.

Kodėl sąvartynas, visa ši aplinka tampa „Stebuklų lauku“?

Tai labai paprasta – vietiniai sąvartyną vadina „Pole čudies“, lietuviškai – „stebuklų laukas“. Kodėl? Nes niekada nežinai, ką čia rasi. Buvo pasakojama istorija, kad Nepriklausomybės pradžioje vienas žmogus sąvartyne rado dešimt tūkstančių dolerių. Argi tai ne Pole čudies?

Niekada nežinai, ką atneš ši diena. Ar tai reiškia, kad verčiau negalvoti apie ateitį ir rūpintis tik šiandiena?

Nemanau, kad jų gyvenimui gali pritaikyti tokią formulę. Jie rūpinasi savo gyvenimu – ruošia malkas žiemai, renka daiktus, kuriuos parduos, kai atvažiuos supirkėjai, remontuoja namus. Jie rūpinasi savo ateitimi. O kokie jų nameliai – su langais, krosnimis... Pamenu, žiemą atvykau, lauke – minus penkiolika, o jie sėdi viduje trumpomis rankovėmis – jauku ir gera.

Man pasirodė, kad filmas daug kalba apie mus, ypač dėl to, ką ir kokius kiekius mes išmetame. Juk tie žmonės gyvena iš to, kas mums nebereikalinga. Kita vertus, čia atsiveria ir aplinkos teršimo problema...

Šis klausimas turėtų būti adresuotas ne man, o žiūrovui, ką ir kaip jis pamatys, kokių akcentų susidėlios savo galvoje. Čia ir yra kiekvieno filmo žavesys. Mano tikslas – nepateikti atsakymų, o tiesiog parodyti šiuos žmones ir jų gyvenimus.

Geras epizodas yra su Lietuvos vėliava, kuri pakabinta atvirkščiai...

Įdomu tai, kad ir vėliava rasta sąvartyne. Viskas iš ten – ir kryžiai, ir knygos, ir kilimai, ir įvairi technika...

Darbas prie namelio

Ar todėl, kad esate gamtininkas, filmą pradedate ir baigiate gamtos vaizdais?

Šiais gamtos epizodais aš tiesiog norėjau parodyti, kokioje aplinkoje jie gyvena. Kaip jau sakiau, pas juos lankytis buvo smagu ne tik todėl, kad ilgainiui tapome draugais, bet ir todėl, jog atsidurdavau miške.

Visą šią medžiagą, iš viso – apie 150 valandų, filmavau kaip gamtininkas, tiesiog atsargiai stebėdamas tai, kas vyksta. Niekada nepasakiau, ką jiems daryti, niekada nestabdžiau matydamas, kad tai galėtų būti įdomu žiūrovui. Filmuodamas nieko nerežisavau. Net ir pabaigos epizodas, kai per Kūčių vakarienę moteris skambina savo sūnui, yra nesuvaidintas, ji tiesiog paprašė paskambinti, o aš daviau. Juk Kūčios...

Nemažos tų žmonių dalies jau nėra tarp gyvųjų. Pabaigos titruose daug vardų jau apibraukta...

Tai ir buvo sunkiausia per šiuos metus. Atvažiuoji, žiūrėk, vieno nebėra, kito, trečio. Ir jau nebesinori išvis ten vykti. Bet atsiradus artimam ryšiui tiesiog negalėjau nebevažiuoti.

Kaip šiandien atrodo ši bendruomenė? Kokie šių žmonių likimai šiandien, po sąvartyno uždarymo?

Visų šių žmonių gyvenimai uždarius sąvartyną pasikeitė radikaliai. Pagal ES direktyvas, tai, kas patenka į sąvartyno teritoriją, jau negali iš jo iškeliauti, todėl žmonių darbas čia uždraustas. Bendruomenė išsiskirstė kas kur. Šiuo metu Budos miške gyvena keturi žmonės. Čia jų namai.

Ar manote, kad šis filmas ir apskritai kalbėjimas tokiomis itin jautriomis temomis gali kažką keisti?

Išankstinės nuomonės ir stereotipai kyla iš nežinojimo, jie įsisenėja ir ima vešėti dėl įvairių visuomenėje vykstančių procesų. Kaip ir sakiau, žiniasklaida šiandien eina paprasčiausiu, mažiausiai energijos ir laiko reikalaujančiu keliu – jie tik patvirtina dažnai pačios anksčiau sukurtus stereotipus. Manau, jog reikia parodyti kitą pusę. Nežinau, ar šis filmas ims – viens du – ir kažką pakeis – tie stereotipai yra giliai įsišakniję žmonių sąmonėse. Tačiau nuo kažko juk reikia pradėti...

Kartais aš nebesuprasdavau, kodėl noriu važiuoti į sąvartyną, ar tam, kad kurčiau filmą, ar todėl, kad noriu būti su šiais žmonėmis.

Daugiau informacijos apie filmą galite rasti www.survila.lt