Apgailestauju, tačiau su visa pagarba Teismui negaliu pritarti daugumos sprendimui pripažinti, jog Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijoje yra įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos šeimos sąvokos, prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Visų pirma Koncepcija yra programinis, o ne norminis teisės aktas, todėl Teismo sprendimas priimti nagrinėti tokio teisės akto turinio konstitucingumą negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Kitais žodžiais tariant, Teismas galėjo palaukti, kol Koncepcijos pagrindu bus priimti konkretūs norminiai teisės aktai, sukuriantys asmenims naujas teises ir pareigas, ir tada vertinti jų atitiktį Konstitucijai. Toks Teismo noras „užbėgti už akių” būsimam teisiniam reguliavimui pilietinės ir politinės bendruomenės gali būti suprantamas, kaip teisminio aktyvizmo pasireiškimas, kas galėtų pakenkti Teismo autoritetui ir jo siekiui išlikti nešališku žmogaus teisių ir teisinių-politinių ginčų arbitru. Norint Teismui ateityje išlikti neutraliu arbitru, kuriuo pasitikėtų tiek Lietuvos visuomenė, tiek politinė sistema, būtina atsisakyti iki šiol vyravusios praktikos vertinti abstrakčių mokslinio pobūdžio teiginių „konstitucingumą” ar stengtis pateikinėti „konstitucinius” mokslinius sociologinio pobūdžio apibrėžimus (pvz., konstitucinė valstybės tarnybos samprata, konstitucinė šeimos samprata ir pan.), nes Teismo pagrindinė funkcija yra ne mokslinė (pliuralistinėje visuomenėje paprastai toleruojami įvairūs moksliniai požiūriai), o teisinė-praktinė.  Apgailestauju, kad šio Teismo sprendimo pasekmė yra ta, jog Teismu, kaip instrumentu, tiesiog pasinaudojo viena iš politinio diskurso dėl šeimos sampratos pusė.

Antra, negaliu pritarti Teismo nutarime pateiktai „konstitucinės šeimos sampratai” dėl kelių motyvų. Pirmiausia Teismas iš viso nepateikia jokių motyvų ar argumentų, kodėl „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose”. Demokratinėje santvarkoje visuomenė turi teisę žinoti, kokiais motyvais ir argumentais remdamasis Teismas priima vienokį ar kitokį sprendimą. Tačiau Teismas šiame nutarime visai nepateikia jokių motyvų, jis tiesiog silogistiškai (tarsi matematinėje lygtyje) konstatuoja, jog yra būtent taip ir – taškas, o tai skatina nutarimo motyvų ieškoti „tarp eilučių“. Turbūt Teismui nereikia priminti teisės interpretavimo metodų, kuriais jis ne kartą pats naudojosi savo jurisprudencijoje: gramatinis, istorinis, sisteminis, teleologinis, lyginamasis ir kt. O gal Teismas sąmoningai nepasinaudojo šiais interpretavimo metodais, nes, pasirėmus bent vienu iš jų, – būtų reikėję padaryti priešingą išvadą, nei tai konstatuota nutarime?

Trečia, perskaičius Teismo nutarimą, į akis krenta (skandinaviško) teisinio realizmo įtaka Teismo pateiktai konstitucinei šeimos sampratai, kuri visų pirma atsispindi teiginyje, jog konstitucinei šeimos sampratai esminę reikšmę turi šeimos narių tarpusavio santykių „turinys”, o ne jų „išraiškos forma” (suprask – santuokos ar net ateityje galimos partnerystės sutarties sudarymas). Nekalbant apie tai, ar iš viso yra įmanoma atskirti šeimos narių tarpusavio santykių turinį nuo jų išraiškos formos (nes pirmasis daro įtaką antram, ir atvirkščiai), jaučiu pareigą Teismui bent jau priminti, jog Konstitucijos 18 straipsnyje expressis verbis numatyta prigimtinių žmogaus teisių samprata pateikia kiek skirtingą (nuo teisinio realizmo) teisės sampratos filosofiją, pasak kurios, – teisei legitimumą suteikia jos atitikimas tam tikroms teisinėms vertybėms. Klausimas, kokiomis vertybėmis rėmėsi Teismas, pateikdamas „konstitucinę šeimos sampratą” lieka atviras...

Ketvirta, šeimos samprata negali būti suvokiama atsietai nuo vaikų ir jų interesų. XX amžiuje Vakarų civilizacija išgyveno didelę šeimos sampratos paradigmos metamorfozę: nuo pater familias, kaip pagrindinio šeimos teisinių santykių atstovo – per feminizmą – į vaiko interesų prioriteto užtikrinimo reikalavimą šeimos santykiuose. Manau, kad nereikia klausti, ar vaikui svarbi jo tėvų šeimos santykių išraiškos forma, ar ne. Pagaliau po Teismo nutarimo išėjo toks paradoksas (nors greičiausiai to tiesiogiai ir nenorint), kad jo pasekmė yra ta, jog siekis skatinti Lietuvos visuomenėje santuokų sudarymą prieš neformalius asmenų santykius, buvo pripažintas prieštaraujatis 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir jos 38 straipsniui (tiksliau jo 1 ir 2 dalims,– tuo aiškiai nutarimo revoliucinėje dalyje vengiant paminėti jos 3, 4 ir 5 dalių tiesioginę nuorodą į santuoką), kurį leisiu sau pabaigoje pacituoti:

38 straipsnis

1. Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
2. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
3. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
4. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.
5. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
6. Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
7. Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

 Autorius yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros docentas, daktaras