Ingridos Žilėnaitės nuotr.

„Kelkis ir eik“, - pasakė Kristus Lozoriui. Ir šis pakilo iš mirties į gyvenimą. Neaišku, kokiu tonu buvo pasakyta, įsakmiu, maloniu, meilingu. Aiškus tik pats rezultatas. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatyto spektaklio (Germano Grekovo pjesę režisavo Rolandas Augustinas A. (R.Atkočiūnas) pavadinimas skamba įsakmiai „Hanana, kelkis ir eik“. Žodžiai daro įspūdį. Liepia, priverčia ir jau žinai: keltis reikes, niekur neišsisuksi.

Suomių rašytojas Mika Valtari prieš pradėdamas rašyti kiekvieną romaną („Sinuhę Egiptietį“ ar „Turmsą Nemirtingąjį“), dešimtmečius rausiasi archyvuose, ieškodamas kuo daugiau tikslumo. „Karalystės paslaptyje“, kurią skiria Kristaus gyvenimui, aprašydamas Lozorių po jo prisikėlimo, jis teigia, kad šis nebuvo tuo patenkintas. Buvo nelaimingas. Pusiau gyvas, pusiau miręs. Kaip tie pasakų herojai, pabuvoję Anapus ir paskui neberandantys vietos šiame pasaulyje. Kaip daugelis aplink vaikštančių, kuriuos vieni įvardija gyvaisiais numirėliais, kiti- miegančiomis gražuolėmis (romantiškas pavadinimas, bet čia juk jau moterų diskriminacija- koks įvardijimas tiktų tokios būsenos vyrams?).

Dramaturgo Germano Grekovo pjesės sukrečia ne tik teatro gerbėjus, bet ir pačius teatralus. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatytas spektaklis „Hanana, kelkis ir eik“ turėtų iš mirties patalo pakelti ir gerokai supurtyti žiūrovą. Iš tam tikro letargo ištraukti aktorius. Ir tai keista, nes patys spektaklio personažai yra tam tikroje komos būsenoje. Motina Liuda Hanana(Kauno valstybinio dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė) tarsi užsuktas mechaninis žaislas monotoniškai berianti tuos pačius žodžius. Jos meilužis Vacys (aktorius Rimantas Teresas), galintis nepaprastai švelniai papjauti gyvulį ar žmogų. Jos vyras Juozas (akt. Algirdas Paulavičius), įrodantis, kad daugiausiai pasakyti galima be žodžių. Jos jaunylis sūnus Stasiukas( akt.Vidmantas Fijalkauskas) , kuriam ji atleistų viską, dėl kurio ji padarytų viską, net ir tai, kas peržengia įprasto suvokimo ribas.

Dar vieną vaidmenį vaidina scenografija. Labai realistinis, be jokių sąlygiškumų namų interjeras. Rygos dailės teatro meno vadovas, scenografas Martinšas Vilkarsis sukūrė lygiai tokią pat scenografiją, kaip ir Liepojos teatre pastatytame spektaklyje (įdomu, kad kai „Hananos“ premjera vyko Panevėžyje, latviai tuo pat metu ją rodė Maskvoje, Rusijos teatrų konkurse „Zolotaja maska“). Senutėlė viryklė, išklerusios lovos, ant virvių iškabinti neaiškios spalvos skudurai. Klaikiai skurdus interjeras, kurį bandoma dailinti nuolatiniu patalų perklojimu ar įnešti namų jaukumo čirškinamų spirgų kvapais.

Tas naminių virtinukų su spirgučiais aromatas – tam tikras namų jaukumo simbolis vilioja namiškius, įnamius, erzina pavydžias, savame kailyje nerimstančias kaimynes. Spalvingą ir visiškai kitokį vaidmenį nei šios aktorės vaidinamus įpratome matyti kuria Ligita Kondrotaitė. Jos Zina taškosi keiksmažodžiais, vilki neskoningais drabužiais, o galvoje nuolat sukasi mintys, kaip paveržti kaimynės meilužį ar iš kažkur „pasidaryti“ pinigų. Aktorių Lolitos Martinonytės, Eleonoros Koriznaitės vaidinamas personažas- kaimynė Janina atskleidžia plačią jausmų paletę. Svarbiausia, šios moterys - GYVOS. Tikrai ne miegančios gražuolės, panirusios į gulbių pūkus, erškėtrožių aromatą ir sapnus apie princą. Labai realios moterys, besikabinančios į gyvenimą visais nagais ir nesibaidančios jokių priemonių, kad pasiektų savo tikslą.

Nepaiasant to paviršinio bjaurumo pagrindinės pjesės herojės Liudos namuose, kitur dar baisiau. Mat čia dar yra kažkokie ryšiai, meilės apraiškos. Čia yra maisto ir jo dalijimosi, yra degtinės gėrimo ceremonijos, yra net isterijos dėl F .Dostojevskio kūrybos.

Knygos šiuose skurdžiuose namuose užima ypatingą vietą. Jų nėra prikrauta lentynose ar sekcijose (net ir tokių baldų tame būste nėra), tačiau jos nuolat gabenamos kalnais iš bibliotekos. O jaunylis sūnus Stasiukas yra toks literatūros gerbėjas, kad gali spjauti bibliotekininkei į veidą už jo dievinamo rašytojo menkinimą.

Kai eidama pro vieną knygynėlį, matau knygas (tarp jų ir literatūros šedevrus) tarsi pakaruokliai kybančias ant sienos ir ištveriančias lietų bei šaltį, vis manau, kad reikėtų užeiti ir padiskutuoti. Žinoma, mandagiai. Kaip nors diplomatiškai pagerinti šių vargšių knygų likimą, bet vis atidedu šį darbą. Svarstau, kad keistokai žmonės supranta reklamą.

Bet grįžkime prie spektaklio, prie jo atomazgos. Visa tariama namų iliuzija išnyksta, kai į varganą gyvenimą įsiveržia vyresnysis sūnus Bronius (aktorius Vytautas Kupšys), įnešdamas sumaištį, kalėjimo leksiką ir pinigų kvapą. Ir ginklą. Netvarus, purvinas, bet savotiškai mielas pasaulėlis ūmai griūva su trenksmu. Ta namų griūtis jos gyventojams prilygsta apokalipsei, iš esmės keičiančiai jų likimus. Kartu tai atneša praregėjimą, nušvitimą, mažą stebuklą.

Girdėjau nuomonių po premjeros, kad visa tai, kas rodoma spektaklyje Lietuvos kaimui nebūdinga. Mat rusai geria, o lietuviai dar neprasigėrę. Kai LTV žurnalistai blaškosi po Lietuvos kaimus ieškodami nors vienos blaivininkų šeimos, akivaizdu, kad geria ne tik Rusijos gūdumose. Mes tik labai bijome pasirodyti negeri, negražūs ir visokie kitokie ne(...).

Jei kas šūkteli: kelkis ir eik, kyla baisi sumaištis. O juokingiausia, kad po spektaklio pasirodymo, ima triukšmauti vieno kaimo gyventojai, šaukdami :„Čia ne mes!“ Spektaklis tęsiasi – keliasi žiūrovai.