Jei prieš penkerius metus Donatui Pusliui kas nors būtų pasakęs, jog jis grįš į mokyklą ir taps mokytoju, jis būtų keliasdešimt kartų pasakęs žodį „ne“ ir pasijuokęs. Tačiau praėjo keletas metų, svajone mokyklos laikais buvusios studijos Vilniuje pabaigtos, ir šis žmogus sąmoningai pasirenka būti mokytoju. Praėjo dar tik mėnuo nuo naujojo mokytojo karjeros pradžios Vilniaus tarptautinėje mokykloje, kur Donatas dėsto istoriją.

Mokytojo dienos proga „Bernardinai.lt“ pakalbino šį mokytoją – kad pasidalintų įspūdžiais apie naująjį darbą, per pirmąjį mėnesį kilusius sunkumus ir džiaugsmus.

Kaip sugalvojai dalyvauti projekte „Renkuosi mokyti“? Kodėl sugalvojai sieti savo ateitį su mokykla?

Projektą pasirinkau jau praėjusiais metais. 2010-ųjų žiemą buvau užpildęs dokumentus ir norėjau dalyvauti, tačiau pagalvojau, kad nesuderinsiu šios veiklos su magistro studijomis. Nusprendžiau, jog reikia dirbti vieną darbą, o ne penkis.

Baigęs magistro studijas, išėjau iš kitų savo darbų ir svarsčiau, ką veikti toliau. Suvokiau, jog negalėčiau gyventi be knygų skaitymo ir paklausiau savęs, kam jas skaitau. Man norėjosi pasidalinti tuo, ką skaičiau, tuo, ką mačiau, išgyvenau. Manau, kad mokykla – tam puikiai tinkanti vieta.

Tačiau rugsėjo 1-ąją buvo labai keista stovėti kitoje barikadų pusėje. Austrų biografas, poetas ir rašytojas Stefanas Cveigas vienoje savo knygų rašė, jog mokykloje laimingiausia buvo ta diena, kai jis paskutinįkart paskui save uždarė mokyklos duris. Aš galvoju panašiai, nes niekada nejaučiau nostalgijos mokyklai, niekada negalvojau, kad ten smagu.

Mano mokykloje man nepatiko santykis tarp mokytojo ir mokinio: mokytojas aukštai piramidės viršuje, o mokinys – apačioje. Aišku, negaliu tvirtinti, kad toks santykis buvo su visais mokytojais, nes kai kuriuos jų dar ir dabar labai gražiai prisimenu, pavyzdžiais laikau. Tačiau dėl tų atstumą laikančių mokytojų mokyklos niekada nepasiilgau. Kai eidavau pro stotį Panevėžyje, matydavau studentų, išvažiuojančių į Vilnių, ir visąlaik svajodavau, kad vieną dieną mokytis universitete išvažiuosiu ir aš.

Tikriausiai ta blogoji patirtis ir paskatino mane grįžti, nes pats turiu visai kitokią viziją, kaip turi bendrauti mokytojas ir mokinys.

Ar galėtum įvardyti savo vertybes, kurių skatinamas grįžai į mokyklą?

Aš pats knygomis susidomėjau labai vėlai, gal tik kokioje vienuoliktoje klasėje, tačiau jos man nepabodo, negaliu ir nenoriu atsitraukti. Norėčiau, kad bent keli vaikai knygas atrastų anksčiau nei aš, anksčiau susidomėtų pasauliu. Mano pagrindinis tikslas – paskatinti juos suprasti, kaip tas pasaulis sukasi, kokie procesai jame vyksta, atrasti ryšius tarp praeities ir dabarties ir atsakyti į klausimą, kodėl gyvenam taip, o ne kitaip.

Aš įsivaizduoju, kad mokytojas vaikui padeda lyg vedlys: jis eina greta vaiko, bandančio savarankiškai rasti atsakymus, ir padeda, pataria, kuria gatve geriau eiti, kaip nepakliūti į akligatvį, ar kur rasti tiesesnį kelią.

Aišku, ir būti su vaikais yra smagu, ypač – su mažesniaisiais. Gendrutis Morkūnas savo knygoje gražiai parašęs buvo: „Eidamas per gyvenimą, kažkur išmėčiau savo didžiausią turtą – mokėjimą džiaugtis.“ Iš vaikų gali to pasimokyti, nes jie dar maži ir neprarado gebėjimo džiaugtis paprastais dalykais. Jei užsuki pas mažuosius be nuotaikos, atsigauni.

Kaip suprantu, su vaikais mokaisi ir pats, atrandi vis naujų ir kitokių žiūrėjimo į pasaulį aspektų.

Tikrai taip. Kaip ir sakiau, mokausi džiaugtis paprastais dalykais. Kitas dalykas, pažįstu juos, nes mūsų karta buvo visai kitokia. Šie vaikai jau „kompiuteriniai“ žmonės, apsiginklavę iPod‘ais, iPad‘ais. 

Be to, jie gauna gerokai daugiau informacijos, nei gaudavome mes. Kita vertus, dėl informacijos pertekliaus jiems daug sunkiau atsirinkti, kas patikima, kuo tikėti, o kuo ne, kur pirminis, o kur antrinis šaltinis. Kartais net jaučiu savotišką informacijos infliaciją: tame dideliame informacijos kiekyje kokybiškos informacijos palyginti mažai.  

O čia dar atsirandi Tu, žmogus, siūlantis tą patikrintą informaciją, stovintis su savo žinių bagažu, didindamas vaiką pasiekiančios informacijos srautą. Kokiais būdais bandai nukonkuruoti tuos nepatikimus ir nevertus dėmesio šaltinius?

Manau, kad mokytojas turi vaikams įkvėpti entuziazmo mokytis, o tai padaryti gali tik tapęs savotišku autoritetu, geriau apibūdinčiau pavyzdžiu. Pamatę, kad tau pačiam akys žiba skaitant ir kalbant, jie ims domėtis, kas gi čia tą mokytoją taip patraukė. Priešingo efekto sulauksi akivaizdžiai demonstruodamas, kad niekas tau neįdomu, jog viskas nuobodu.

Galų gale reikia paklausti, kas patinka pačiam vaikui. O jo atsakymą galima panaudoti planuojant pamokas, dėliojant jų turinį.

Dar man padeda mokomo dalyko suaktualinimas. Labai dažnai istorija tampa tik faktų rinkimu, kuriuos reikia iškalti. Tokia istorija, mano nuomone, nėra gyva, tad nuolat keliu klausimą, kaip tiems pilkiems faktams pridėti gyvybės, vyksmo. Iš istorijos kartais net detektyvus galima kurti, juk pagrindiniai klausimai istorijos pamokose yra šie: kas, kur ir kada, ką ir kaip padarė. Vaikams irgi sakau, kad kiekvienas mūsų tarsi Šerlokas Holmsas, kuris žino keletą bendrų faktų, tačiau bandydamas juos dėlioti, susieja ir atranda bendrą vaizdą.

Įgūdžiai yra daug svarbesni už visas datas, kurių dabar galima surasti ir pasitikslinti vos per kelias sekundes. Norėčiau, kad iš vaikų išaugtų ne kalikai, o sąmoningi žmonės, suprantantys, jog reikia mokytis, nuolat atnaujinti žinias.

Mokykloje dirbi dar tik mėnesį, tačiau tikriausiai jau turėjai progos susidurti su pamokų planavimu, šaltinių atranka. Kaip sekasi rengtis pamokoms?

Pamokų planavimu tikrai nesiskundžiu, tačiau negaliu kalbėti apie kitus, valstybinėse mokyklose dirbančius mokytojus.

Rugsėjo pradžioje rengdamasis pamokoms praleisdavau labai daug laiko, tačiau kalta buvo ne sistema ir ne pats procesas: neturėjau jokios patirties, viskas man buvo nauja.

Pamokoms rengtis skirtą laiką pailgina ir mano maksimalizmas: radęs tekstą pamokai, nuolat galvoju, ar jis tinkamas, ar įdomus. Jei kyla abejonių, ieškau iš naujo, o tai suryja daug laiko. Jau suradęs knygą ar straipsnį pradedu apie patį procesą galvoti, stengiuosi jį padaryti kaip įmanoma įdomesnį.

Kaip sekasi vesti pamokas?

Projekto „Renkuosi mokyti“ mokymuose gavau teorinį bagažą, tačiau tos teorijos gali atsitempti į klasę kiek tik nori. Visai kas kita yra atsistoti ten ir pradėti vesti pamoką. Tada teorija kažkur tik pumpt – ir pranyksta, prasideda improvizacija, džiazas. Tačiau tada ir gimsta įdomumas – niekada nebūna dviejų vienodų pamokų.

Planai taip pat tokie sąlyginiai: nors ir susiplanavai pamokos laiką minutė minutėn, turi susirašęs klausimus, veiklas, užduotis, niekada nepasiseks tuo planu sekti, nes dirbi su žmonėmis, gyvai.

Su namų darbais, užduotimis situacija panaši. Tarkime, minint Rugsėjo 11-ąją, paprašiau pristatyti įvykius Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vaikai galėjo piešti, daryti pristatymą, rašyti rašinį, ar laišką. Vienos klasės darbo rezultatus pamatęs, nusivyliau, tačiau kitoje klasėje vaikai į užduotį pažiūrėjo labai kūrybingai. Tada ir supratau, kad užduotis buvo gera, o visa kita lėmė mokinių požiūris į užduotį: kas norėjo, atliko puikiai, kam noro pristigo, nepasistengė.

Ar kyla kokių sunkumų, jei taip, tai kokių? Kaip sprendi iškilusius klausimus, galbūt problemas?

Pagrindinis dalykas – klasės suvaldymas. Tai man kelia daugiausia sunkumų, čia galbūt silpniausiai jaučiuosi, tačiau mokausi. Daug padėjo kolegos. Jie papasakojo apie klases, apie mokinius, tačiau kol pats tiesiogiai su jais nesusipažįsti, tol suvaldyti klasę sunku. Dabar vaikai vis labiau pažįsta mane, o aš – juos.

Tačiau net ir daugiau sužinojus apie kiekvieną, baisu peržengti ribas, nes jos labai slidžios. Baisu žengti į vieną kraštutinumą ir leisti anarchiją, kyla klausimas, kiek galima pasitikėti mokinio sąmoningumu. Kita vertus, nesinori kareivinių tvarkos, kur baudžiamas kiekvienas judesys ne į ritmą.

Nemanau, kad esu labai griežtas, bandau prisitaikyti prie vaikų ir šį tą leisti, juk nepriversi sėdėti ir tylėti, nestovėsi su botagėliu prie stalo. Reikia gražiai susitarti, kad tai, ką veiki, neturi trukdyti tavo kolegoms. Vaikas turi teisę pailsėti, tačiau kiti vaikai tuo pat metu turi teisę dirbti. Greta to, ką veikiame klasėje, mokomės ir pagarbos vieni kitiems.

Kaip įsivaizdavai mokytojo darbą, kiek Tavo lūkesčiai atitiko tikrovę?

Principai, kuriais grįstas ugdymas, yra labai gražūs, tačiau mano mokykloje tai buvo tik gražiai skambanti teorija. Daugeliu atvejų vietoje kompetencijų ugdymo likdavo tik kalimas, o kūrinys turėjo tik vieną teisingą interpretaciją. Tą, kurioje remtasi žymaus kritiko nuomone, autoritetu.

Įsivaizdavau, kad grįšiu į panašią mokyklą kaip mano buvusioji, tad svarsčiau, jog bent jau savo klasėse reikės išbandyti kitokią sistemą. Patekęs į Vilniaus tarptautinę mokyklą, pamačiau, kad visos gražios teorijos ten jau veikia, jas, įsitikinau, galima įgyvendinti praktiškai.

Pamenu rugsėjo 1-ąją, labai džiaugeisi pirma oficialia darbo su vaikais diena. Ar Tavo užsidegimas dar gyvas, ar kupinas entuziazmo judi toliau?

Tas užsidegimas amerikietiškais kalniukais važinėja. Suvokiu, jog jis priklauso nuo manęs ir mano pastangų gerai atlikti darbą. O visa kita priklauso nuo požiūrio, juk sunkumų kiekviename darbe pasitaiko, tik klausimas, ar iš jų mokaisi, ar netvėręs traukiesi, pasiduodi.

Turiu labai šaunių kolegų, kolektyvas jaunas, padeda, visada galiu paklausti patarimo. Džiaugiuosi, kad mokykla nedidelė, o mokinių nėra daug, nes kiekvieną gali pažinti, žinoti ne tik vardą ir kuriai klasei priklauso, bet ir ką mėgsta, kuo domisi. Vaikas čia – ne statistinis vienetas.

Smagi tradicija šioje mokykloje ir pietūs. Mokykloje, kur mokiausi pats, pietūs iliustravo distanciją tarp mokinio ir mokytojo: mokiniai stovi eilėse, o mokytojui maistas paduodamas atskirai, jie valgo prie atskiro stalo, užtiesto staltiese, papuošto gėlių puokšte. O čia visi valgo bendrai, sėdi kartu prie bendro stalo. Aš priimu tai kaip progą pasišnekėti apie sportą, apie pomėgius, galiu daugiau papasakoju apie save, nors pamokos metu rašysime kontrolinį darbą, ar tikrinsime namų darbus. Tokie dalykai mokyklai suteikia šeimyniškumo ir prideda šiltesnės atmosferos. Be to, liudija, jog visi čia lygūs, niekas neturi išskirtinių teisių ir privilegijų.

Aišku, kartais nutinka ir taip, kad jau nebegirdžiu kreipinio „mokytojau“, esu pavadinamas vardu, tačiau tai nėra blogai. Svarbu, kad žinome, ko susirinkome. Aš esu mokytojas ir galiu patarti, o mokinys atėjo mokytis. Kiekvienas turime savo vaidmenį ir jį suprantame, jaučiame pagarbą vieni kitiems.

Kas Tave labiausiai džiugina darbe?

Mokiniai. Jei po pamokos išgirsti „ačiū“, pasidaro malonu, supranti, kad ne veltui aušinai burną, ne veltui stengeisi įdomų tekstą parinkti. Nors dar mažai laiko praėjo, tačiau man jau ir dabar rūpi grįžtamasis ryšys. Noriu sužinoti, kaip vaikai jaučiasi mano pamokose, ar jiems įdomu, ar gauna naudos.

Bendravimas mokykloje turi būti paremtas trikampio principu – mokytojas, mokinys, tėvai. Lietuvoje dažnai nutinka, kad vienas kampas apskritai išmetamas, lieka tik mokytojas ir tėvai. Galvojama, jog mokinys nesąmoningas, tad informacija apie jį iškart patenka tėvams: mokinys jiems ir skundžiamas, ir giriamas. Mano tikslas – grąžinti mokinį į tą bendravimo trikampį, juk jis irgi turi savo nuomonę, balsą.

Kaip galvoji, kokiomis vertybėmis turi remtis mokytojas, dirbdamas su vaikais?

Idealus mokytojas turi gerbti vaiką kaip žmogų. Taip, vaikas žino už mokytoją mažiau, jis kitaip elgiasi, bet jis yra žmogus. Mokytojas turi vaiką lydėti, tačiau neturi tapti prievaizdu, aiškinančiu vaikui, jog „kiaulių su tavimi neganiau, tad patylėk.“

Mokytojas turi būti atviras. Pavyzdžiui, ši mokykla vienija daug kitokių kultūrų žmonių, tad istorija čia – gana jautrus dalykas.  Dėl to ji turi būti dėstoma atvirai ir neideologizuotai. Mokant jos, reikia išlaikyti pagarbą, atvirumą, toleranciją, nors šis žodis šiandien yra labai išplaukęs.

Svarbus ir supratingumas. Būna, kartais vaikai neatlieka užduočių, tačiau nebūtina iškart rašyti dvejetų. Jei jis neatnešė darbo dieną ar dvi, jo pareiga pristatyti darbą išlieka. Vaikas turi sąmoningai jausti atsakomybę ir pareigas. O dvejetas turi priešingą efektą, tokia praktika padeda susiformuoti meduolio ir rimbo santykiui.

Dar mokytojas turi trokšti žinių ir kaip įmanoma daugiau domėtis savo dėstomu dalyku, mokymo strategijomis, formomis. Dėstomose temose jis turi išryškinti aktualumą, susieti jas su dabartimi.

Be to, labai svarbus pats požiūris į mokyklą. Šiandien mokykla ir apskritai visos švietimo institucijos yra suvokiamos remiantis utilitaristine ideologija. Tokiu atveju svarbu tampa tik materiali nauda, kurią teikia švietimas. Žinojimo trokštama ne dėl paties žinojimo, o tik dėl to, kad geras pažymys atveria kelią į universitetą, o po to galbūt suteikia gerų galimybių darbo rinkoje. Tačiau juk žinios savaime vertingos, šiandien tikrai labai reikia išsilavinusių, plataus akiračio, kultūringų žmonių. Mokykla prie to gali puikiai prisidėti, jei tik pradėtų mažiau rūpintis paprasčiausia statistika, t. y. skaičiais dienynuose ir egzaminų grafose, ir daugiau dėmesio skirtų ugdyti visavertišką asmenybę ir skiepyti pamatines vertybes.

Kalbėjosi Kristina Urbaitytė