Virginija Woolf. Į švyturį: romanas. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Vaga, 2011. – 205 p.

Romanas „Į švyturį“ (1927), laikomas modernizmo klasikos šedevru, pasakoja apie gausią Ramzių šeimą ir jų svečius vasarnamyje saloje prie Škotijos krantų (kurti vietovės atmosferą autorę įkvėpė vaikystės vasarų, praleistų Sent Aivse, pietvakarių Anglijoje, prisiminimai).

Tai daugiasluoksnė žmonių santykių drama, aprėpianti lūkesčius ir nusivylimus, tėvų ir vaikų, moterų ir vyrų santykius, žmogaus akistatą su gamta ir visuomene. Subtiliausiais psichologiniais niuansais, mažytėmis jausmų ir minčių slinktimis Virginia Woolf atskleidžia sielos anatomiją, įtaigiai rodo sunkiai apčiuopiamą giluminį kasdieninės žmogaus egzistencijos turinį. Meniška kalba iki šiol tebėra vienas didžiausių šio unikalaus kūrinio laimėjimų.

Virginia Woolf (1882–1941) – viena įžymiausių XX a. rašytojų, naujų literatūros erdvių atradėja. Lietuviškai išleista keletas jos knygų, o dabar – romanas „Į švyturį“, kurį daug kas laiko geriausiu jos kūriniu.

Pilstančią sriubą ją užvaldė įspūdis, kad viskas jau pragyventa, išgyventa, nugyventa, tarsi būtų sukęsis verpetas – va ten, – ir galėjai būti jame arba šalia jo, ir ji buvo šalia jo.