Dabar jų labai daug, jie dideli ir svarbūs. Tai apie festivalius, kuriuos rudenį darosi ne juokais sudėtinga aprėpti. Todėl ir įspūdžiai lieka gana punktyriški, su nepageidaujamomis, tačiau bemaž neišvengiamomis duobėmis. Ypač tada, kai didžiuliai renginiai susigiminiuoja ir kviečia į sales sunkiai apsisprendžiančius žiūrovus. Tai apie šiemetinį šokio festivalį nauju pavadinimu „Aura“ ir apie tekstilės bienalę, kuri savo dydžiu pribloškia bent jau kas antrus metus. Atrodo, kad ir kultūros renginius lankančių žiūrovų skaičius Kaune yra baigtinis, tačiau sales jie užpildo. Užauginti per dvidešimt vienerius šokio festivalio gyvavimo metus ir jau pasitikintys kiekvienais metais įrodoma kokybe. Žinoma, kai kada lyg kortos iškrinta labai reikšmingi metai, sykiais gal ir turintys mažiau jėgos. Kartais susirenka puiki publika, susiklijuoja festivalio sienų, scenos veiksmo ir žiūrovų energija, o kartais ji lyg ir trūkčioja. Kokie buvo šie metai, spręsti sunku dėl nepakankamos distancijos, tačiau lyg ir ramesni už pernykščius. Negailestinga realybė didžiuosius spektaklius nubloškė į „Girstučio“ sceną, kuri net ir po gana gausių kultūrinio gyvenimo injekcijų vis dar netampa tikrąja, kultūrinei veiklai tinkama vieta.

Šiais metais festivalio „Aura“ organizatoriai žadėjo vyriškos jėgos antplūdį ir platų raiškos spektrą, kuris pataikytų į labai įvairių lūkesčių pilnas žiūrovų širdis. „Compagnie Thor“ iš Belgijos „mano mylimiesiems“ siūlė itin rafinuotą, stilizuotą ir švarų spektaklį, kuriame šoka devyni tamsiaodžiai šokėjai. Juodas skulptūrinis derinys baltame scenos fone gal ir stilingai sukurtas, tačiau ilgainiui, jau tikintis intrigos, spektaklis ėmė rodytis kiek sterilus ir „išplautas“. Monotonija pamažu įveikė pradžioje sukurtą „kūnų sodrumo“ įspūdį, ir jau visai negelbėjo vis keičiami spalvingi šokėjų marškinėliai. Gana dirbtinė spalvų kaita dinamikos taip ir nesukūrė. Vitališkumas ir kūno grožio akcentai tapo svarbiausia spektaklio ašimi, kurios pakelti aukščiau, suteikti svaresnio krūvio nesugebėjo ir J. S. Bacho muzika, likusi tik dar viena rafinuota detale. Ir čia kaltos veikiausiai ne tiek scenos veiksmo formos, kurios buvo tiesiog nepriekaištingos ir išties preciziškos, kiek svarbesnių intencijų bei siekių neturėjimas, kuris spektaklį tarsi atvedė iki tam tikros ribos ir ten paliko. Potencija eiti toliau buvo negailestingai sustabdyta, spektaklis tik sukosi aplink savo ašį, tačiau taip niekur ir nenuvedė. Gal tokį įspūdį sukuria darbai, kurie visą savo jėgą ir galimybes atskleidžia pačioje pradžioje, o vėliau tik bando vis iš naujo suvilioti žiūrovą, lyg ir pratusį atrasti vis naujų dalykų ar klodų.

Visai netoli belgiškojo įspūdžio stovėjo ir Compagnia Zappala Danza iš Italijos, parodę spektaklį „Instrumentas 1“. Čia taip pat buvo remiamasi kūno ir jo judesių logika, tačiau jau nesigūžiant, nesitraukiant į vidų, o atsiveriant aplinkai. Kūno reakcija į garsus tapo svarbiausia spektaklio intriga, kiek nuošalyje palikusi visus siužetinius, teminius niuansus, kurių link lyg ir vedė spektaklio pradžioje mėginta plėtoti pietų Italijos pamaldžių moterų scena (nuvedusi, tiesa, gal kiek ir abejotina linkme). Vienas iš tradicinių Sicilijos instrumentų, dambrelis, itališkai vadinamas „marranzano“, kartais siejamas su mafija, šiame spektaklyje tapo pagrindine ritmine varomąja jėga, formavusia visą choreografijos stilistiką. Scenoje pasirodė septyni šokėjai vyrai ir Puccio Castrogiovanni – grupės „Lautari“ lyderis su dambreliu, jie kūrė itin tolygiai pulsuojantį spektaklį, kurio postūmiai ir atoslūgiai, choreografinis minkštumas ir tvirtumas keitė vienas kitą skleisdami itin jautrų, subtilų pusiausvyros pojūtį. Jokių pertrūkių ar beprasmių vaikščiojimų scenoje, kurie kartais erzina ir ardo energinį spektaklio audinį. Viskas vyko tarsi vienu įkvėpimu ir lengvai. Tiesa, itališkoji maniera rodytis ir grožėtis savimi gal kiek ir gluminamai nuteikė, tačiau ilgainiui tapo savotišku prieskoniu, žyminčiu tos vietos stilistiką.

Dar vienas svarbus bandymas „Girstučio“ scenoje – Yossi Bergo ir Odedo Grafo „Paklydęs žvėris“, atklydęs pas mus iš Izraelio. Tikriausiai pats skaudžiausias ir problemiškiausias festivalio spektaklis, kurį statė ne tik žymieji choreografai, bet ir dramaturgė (Carmen Mehnert). Vadinasi, teatrine kalba kalbantis nė kiek ne prasčiau nei choreografine. Paprasčiausiai spektaklio tematika apibūdinama vos vienu sakiniu – apie savojo identiteto paieškas ir narvus, į kuriuos jo ieškodami pakliūvame. Tokį lakoniškumą lyg ir diktuoja spektaklio stilistika, iki aštriausių klausimų sutraukianti šiandienos žmogaus sąmonės klajones. Iškelti šiuos svarbiausius klausimus lyg ir tampa pagrindiniu tikslu, nes jau ne vienas esame pasiklydę visuomenės suformuotų ir prikišamai siūlomų stereotipų kaliniais. Net ir tie, kurie mano esantys nuo jų laisvi. Gali būti, kad tie stereotipai – paprasčiausi ir gana įprasti mūsų laiko identifikavimo ženklai, o gal baisus, negailestingai individualybę ėdantis maras. Šokėjų trupė kelionę savęs link įvardijo kaip savojo vidinio žvėries paieškas ir išlaisvinimą (šokėjai dėvėjo jų kaukes). Kelionė siurrealistinės stilistikos šleifu apgaubia šiurkščias šokio, muzikos, tekstų sangrūdas. Ir spektaklis tampa panašus į keistą eksperimentą ar tyrimą, primygtinai, nepaisydamas norų ar skrupulų mėginantis išsiaiškinti „tiesą“. Čia ir dabar skausmingai siekdamas išgauti atsaką, priversti žiūrovą atsistoti į akistatą.

Toje pačioje Didžiojoje scenoje festivalis buvo atidarytas Derida Dance spektakliu-performansu „V.A.G.“, be jokio siužetiškumo jungusiu judesio, šviesos ir muzikos linijas, kurių dermė, atrodo, pareikalavo didžiausių pastangų. Spektaklio šeimininkai teatras „Aura“ šoko savo naujausią ir šį kartą vėl pakitusį, po pasirodymo Vilniuje kiek transformuotą spektaklį „Medėjos“, moderniai interpretavusį žinomą mitą.

Tie spektakliai, kurie išsiteko mažesnėje erdvėje, šiais metais glaudėsi Penktojoje Kauno dramos teatro salėje. Vienas sėkmingiausių pasirodymų – Ferenc Feher „Tao Te“ iš Vengrijos, paremtas šokio ir kovos menų sinteze. Kova čia lyg ir vienintelė egzistencinė galimybė, šansas būti, o ne išlikti. Mįslę žiūrovams užminti ketino ir avangardo atstovai iš Lenkijos „Harakiri Farmers“, tačiau jie liko ne tik jos neįminę, bet ir gerokai sugluminti. „Optimisto testamentas“, pastatytas pagal absurdišką ir ironišką Slawomiro Mrozeko apysaką, paremtas labai schematinėmis ir minimaliomis priemonėmis, deja, liko scenoje, taip ir neprasiveržęs į žiūrovų salę, jei tokia galimybė apskritai egzistuoja. Paskutinę festivalio dieną Mažojoje scenoje pasirodė lietuviškas kolektyvas „Žuvies akis“ su Agnija Šeiko. „Paikos mergaitės maldos“ kalbėjo apie XIX a. dailę ir filosofiją labiau ne choreografijos, o teatro kalba. Tiesa, be teksto, tačiau gana įprastais įvaizdžiais, simboliais ir gestais.

Peržvelgus visą „Auros“ festivalio programą ir prisiminus spektaklius, norisi, kad šokio spektaklių formos labiau susilietų ir susipintų, kad neliktų tokios ryškios takoskyros tarp formalaus grynojo šokio ir probleminio, artimesnio teatrui. Geriausių talentų jau ne kartą įrodyta, kad choreografija, kūno judesiai pasitelkus visus įmanomus psichofizinius gebėjimus gali išreikšti subtiliausius ir abstrakčiausius dalykus, realias situacijas ir jų gelminę dramaturgiją. Tačiau tai tik akimirkos padiktuota reakcija, kurią galbūt visai greitai pakeis kita, nulemta naujų įspūdžių. Kaip ir spektaklių apžvalga, kuri po savaitės galbūt fiksuotų visai kitus dalykus. O šiandien, kol dar viskas karšta, įspūdžiai neatvėsę, atrodo taip.