Po Konstitucinio Teismo sprendimo, jog  konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos institucijos, kilo nemaža sumaištis. Viešumoje prasidėjo keistokos  filosofinės diskusijos  tiek apie šeimos formą ir turinį, tiek  apie  tai,  ar Konstitucinis Teismas yra svarbus tautos savigynos įrankis, ar nori  užimti jos vietą.

Nesu teisininkas ir tikrai tikiu, kad Konstitucinio Teismo teisėjai yra patyrę ir gerai išmano konstitucinę teisę.

Kita vertus, jaučiuosi esąs tautos, kuriai pagal Konstituciją priklauso suverenitetas, dalimi ir labai rimtai vertinu Konstitucijos teiginį, jog niekas negali varžyti ir riboti tautos suvereniteto, savintis visai tautai priklausančių suverenių galių. Net ir Konstitucinis Teismas, kurio funkciją Konstitucija apibrėžia labai aiškiai – aiškintis, ar įstatymai ir kiti politinių institucijų priimti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai.

Kaip suprantu, Konstitucinis Teismas turėtų būti garantija, kad jokia politinė institucija ar politikas nebandytų primesti teisės normų, prieštaraujančių visos tautos valiai, išreikštai per Konstituciją.

Deja, po minėto teismo nutarimo dėl valstybinės šeimos koncepcijos nuostatų atitikimo Konstitucijai, tegaliu teigti, kad Konstitucinis Teismas, užuot gynęs  tautos valią, panoro pabūti suverenu ir išaiškinti mums, kaip mes privalome suprasti „šeimos“ sąvoką.

Jei Konstitucinis Teismas būtų paskelbęs, kad Konstitucijai prieštarauja tokia teisinė praktika, kai Seime patvirtinama koncepcija, kuri tampa normatyviu pagrindu kitiems šios srities įstatymams, galima būtų džiaugtis, jog toks sprendimas suteikia daugiau aiškumo  teisėkūros procesui.  Jei šis teismas būtų pateikęs išvadą, jog Konstitucija nereikalauja, kad šeima būtų neatsiejama nuo santuokos,  galima būtų apgailestauti, jog, formuluojant 38-ąjį Konstitucijos straipsnį, būtų pravertę dar bent vienas paaiškinantis sakinys, tačiau yra taip, kaip yra, ir dabar taškus turime sudėlioti per savo atstovus, tautos rinktą Seimą.

Tačiau septyni  teisėjai iš devynių – vienam nedalyvaujant svarstyme dėl ligos, o kitam pareiškus atskirąją nuomonę – nusprendė, kad  jokia politinė institucija esą neturi teisės teigti, kad santuoka ir šeima neatsiejama, nes šeimoje, kaip teisėjams pasirodė, svarbiausia ne įsipareigojimas,  bet emocijos, kurias žmonės jaučia vienas kitam.

Galima būtų klausti šių teisėjų, kas bus tas emocijų termometras, kuris esą leidžia konstatuoti, kada prasideda ir baigiasi šeima.  Galima stebėti, kodėl septyniems teisėjams tokia interpretacija pasirodė svaresnė nei, pavyzdžiui, buvusio ilgamečio Konstitucinio Teismo teisėjo ir vieno iš Konstitucijos teksto autorių Egidijaus Jarašiūno tvirtinimas, jog Konstitucijos tekste šeima ir santuoka yra susietos.

  Didžiausia bėda, kad po Konstitucinio Teismo sprendimu puikuojasi užrašas, jog jis yra galutinis ir neskundžiamas. Tai reiškia, kad ši interpretacija nuo šiol mums pateikiama kaip visos tautos valia.

Štai čia ir prasideda didžiausios bėdos ir pradeda kilti nepasitikėjimo bangos.

Ar bent vienas iš mūsų vardu kalbančiu teisėjų tikrai tiki, kad 1992 metais, kai buvo priimama Konstitucija, tiek jos tekstą rašę, tiek balsavę žmonės galvojo, kad šeima negali būti susieta su santuoka?  Egidijus Jarašiūnas teigia, jog toks teiginys nebuvo įrašytas, nes atrodė perteklinis ir savaime suprantamas. Galima paklausti kitų šio teksto kūrėjų, kad patyrinėtų ano meto spaudą.

Kiek suprantu, tai, ką turėjo omenyje Konstitucijos teksto autoriai, dabartinius Konstitucinio Teismo narius, priimant šį nutarimą, nelabai domino. Jie daugiau bandė remtis sociologų samprotavimais, apie tai, kokia dabar faktinė situacija, kaip keitėsi mūsų įpročiai, analizavo šeimos apibrėžimo strategijas kitose Europos  valstybėse. Visa tai įdomu, tačiau, mano, kaip piliečio, įsitikinimu, mažai ką turi bendro su prievole saugoti, kad nebūtų paminta tautos valia.

Šiandien susidaro įspūdis, jog Konstitucinio Teismo teisėjai mano, kad mes nuo to laiko, kai patvirtinome Konstituciją, turėjome tapti modernesni  ir  skeptiškesni santuokos atžvilgiu. Dėkui, tačiau būti tautos auklėtojais ir gvenimo mokytojais KT septintuko niekas tarsi neprašė. Konstitucijoje nerasime įrašo, kad teisėjai yra protingesni, išmintingesni už kitus ir todėl gali nurodyti, kokie mes turime būti.

Ką šioje situacijoje keistoje situacijoje daryti? Tikrai nemanau, kad prasminga paprasčiausiai  keiksnoti Konstitucinį Teismą. Pabandykime suprasti ir jo narius – kai paskęsti tekstų jūroje, nesunku pamiršti, kad esi tautos tarnas, o ne prievaizdas. Gelbėjimo ratą galėtų mesti Seimas, kiek įmanoma greičiau įvykdęs sudėtingą Konstitucijos patikslinimo procedūrą. Konstituciją turime patikslinti taip, kad ne tik absoliuti dauguma piliečių, bet net ir Konstitucinio Teismo nariai galėtų suprasti tautos valią.

Jei Seimas neišdrįs imtis tokios atsakomybės, tai kartu su Seimo rinkimais turėtume surengti referendumą ir pasiklaustume tautos, ar jos valia per laikotarpį nuo Kosntitucijos priėmimo nepasikeitė. Jei pasikeitė, ir  santuoka vertinama kaip nereikalingas balastas, – politikams, leidžiant įstatymus, į tai teks atsižvelgti.  Jei nepasikeitė, tai svarbu  tai taip pat užfiksuoti, kad kokiai nors elitinei grupelei vėl nekiltų noras mus auklėti.

 Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją