Turbūt daugelis sutiktų, kad gyvename statybų ir mūrų amžiuje. Ir vis naujai kylantys blizgantys daugiaaukščiai miestuose tėra ledkalnio viršūnė. O galbūt nūdienos žmogaus sielos veidrodis. Didžiausiomis barikadomis apsistatome viduje. Nors visos technologijos ir pagerino gyvenimo kokybę, iš jo niekur nedingo kančia, nepriteklius, ligos ir mirtis. Tik dabartinė kultūra, kuri stengiasi ištrinti Dievą ir karūnuoti vartojimą, mums bando įteikti, kad gyvenimo prasmė yra malonumai ir per skirtą laiką reikia kuo daugiau jų patirti. Tuomet „nepatogioji“ gyvenimo pusė tampa neparanki ir temos apie skausmą ir ligą nustumiamos į paraštes.  Apsistatome sienomis, kad nematytume kančios, pamirštume apie jos grėsmę. Ir taip žmogus su savo skausmu lieka paribiuose.

Šiemet Pax et Bonum festivalis bando atkreipti dėmesį į nepatogias temas – terorizmą, genocidą ir jų aukų patirtą skausmą. Tačiau ne mažiau svarbus ir dėmesys šešėlyje, visuomenės paribiuose laikomiems žmonėms – provincijos gyventojams, kaliniams, onkologiniams ligoniams, seneliams globos namuose. Surengiant koncertus vietose, kurias atlikėjai paprastai aplenkia, ne tik suteikiamas džiaugsmas ir viltis aplankytiems žmonėms, bet ir parodoma visuomenei, kad skausmas yra čia pat ir bet kuriuo metu galime atsidurti vengiamoje barikadų pusėje.

Šįkart festivalis apsilankė vilties bėgimo mieste, Klaipėdoje, Šv. Pranciškaus onkologijos centro koplyčioje. Programą atliko duetu groję džiazo bei populiariosios muzikos atlikėja Neda Malūnavičiūtė ir aktorius, dainuojamosios poezijos atlikėjas Olegas Ditkovskis, flamenko pradininkė Lietuvoje šokėja Beatričė Tomaševičienė, akordionistas Žygimantas Laurinavičius.

Koncertas vyko nebaigtoje statyti koplyčioje, kur atlikėjai dalijosi erdve su tebestovinčiais pastoliais. Aplinka taikliai atspindėjo koncerto dvasią, iliustruodama, kad ir gyvenime ne viskas gražu, bet svarbiausia nesibaigianti ryšių tarp žmonių ir meilės bendruomenės statyba.

Pakeliui į renginį dainininkė Neda dalijosi, kad jie su Olegu yra dėkingi savo profesijai, kuri leidžia kitiems padėti ne kažkokiais prietaisais ar pinigais, o morališkai, paprastu bendražmogišku pabuvimu. „Ir jeigu mes galime nors kokiam nors vienam žmogui padėti tapti linksmesniam, gyvesniam, vilties įžiebti, tai mes patys esame pakylėti“, - sakė ji.

Ir iš tiesų gausiai pro statybų aikštelę į koplyčią susirinkę žmonės džiugiomis akimis sekė scenoje emocingą Nedos ir Olego duetą, kuris prašė Meilės atšventinti namus, įsikūnijo į svirplių porelę, maestro Vytauto Kernagio atminimui sudainavo jo kurybos dainą „Tai aš“. Beatričė Tomaševičienė, šokdama pagal šachtų gilumoje gimusią dainą Tarantos, judesio kalba pasakojo apie sunkią šachtininkų dalią. O klaipėdietis Žygimantas Laurinavičius, jau trisdešimt metų dėstantis akordeono specialybę, savo meistriškumu sustiprino bendrą geros energijos pliūpsnį.

Šis mažasis Pax et Bonum susitikimas pasirodė esąs visai nemažas. Brolis pranciškonas Benediktas Jurčys džiaugėsi, kad ketvirtadienio popietę koplyčia buvo pilna žmonių. Tai liudija, kad esame vieni kitiems reikalingi. Iš tiesų, ne visos sienos yra blogos. Iškilę šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios mūrai ne atskiria, o buria likimo suvestus žmones į bendruomenę.

Monika Midverytė