Siūlome dar vieną ištrauką iš neseniai lietuvių kalba išleistos žymaus amerikiečių rašytojo, filosofo Peterio Kreefto knygos „Grįžti prie dorybių. Doros tradicijos išmintis šiandienai“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2011).

Mū­sų ci­vi­li­za­ci­jos is­to­ri­ją ga­li­ma pa­sa­ko­ti įvai­riais as­pek­tais. Is­to­ri­jos kny­go­se ji pa­pras­tai dės­to­ma lai­kan­tis vie­nin­te­lio po­žiū­rio, ir tik­rai ne reikš­min­giau­sio. Tai, kas svar­biau­sia is­to­ri­kams, ne­bū­ti­nai svar­biau­sia ir Die­vui. Jis per­ma­to šir­dis, o mes re­mia­mės tik re­gi­my­be.

Be to, Die­vui is­to­ri­jos pras­mė at­si­skleidžia ge­riau nei is­to­ri­kams, nes is­to­ri­ja yra „Jo pa­sa­ko­ji­mas“. Jis jos Au­to­rius, o mes – vei­kė­jai. Tie­sa, is­to­ri­ja ru­tu­lio­ja­si pa­gal lais­vą žmo­gaus pa­si­rin­ki­mą, bet ste­bi­ma Die­vo, kaip ir pa­gal ka­pi­to­no Aha­bo pa­si­rin­ki­mą plė­to­ja­mas Mo­bio Di­ko siužetas, bet vi­sa tai pri­žiū­ri Her­ma­nas Mel­vi­lis (Mel­vil­le).

Ži­no­ma, ne­ga­li­me re­gė­ti kaip Die­vas, bet ga­li­me mė­gin­ti Jo žvilgs­nį su­vok­ti. Taip pat ga­li­me at­kreip­ti dė­me­sį į Die­vo siun­čia­mus žen­klus. Tad pa­mė­gin­ki­me su­ra­šy­ti Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos dva­sios is­to­ri­jos san­trau­ką – ne jos kū­no, bet sie­los is­to­ri­ją.

Įsi­vaiz­duo­ki­me dvi upes, ku­rios iš­te­ka iš pel­kės, įte­ka vie­na į ki­tą, vėl iš­si­ski­ria ir grįž­ta į tą pa­čią pel­kę. Upių vin­giai bū­tų de­šimt svar­biau­sių mū­sų dva­si­nės is­to­ri­jos epo­chų:

1.   Mi­to epo­cha.

2.   Sa­vi­mo­nės auš­ra, „aši­nis lai­kas“.

3.   Heb­ra­jai: do­ros prak­ti­ka.

4.   He­le­niz­mas: do­ros te­ori­ja.

5.   Krikš­čio­niš­ka vi­du­ram­žių sin­te­zė.

6.   Re­ne­san­sas: grį­ži­mas į he­le­niz­mą.

7.   Re­for­ma­ci­ja: grį­ži­mas prie heb­ra­jų pa­žiū­rų.

8.   Kla­si­ki­nė mo­der­ny­bė: švie­ti­mo ra­cio­na­lu­mas, se­ku­lia­ri­zuo­tas he­le­niz­mas.

9.   An­ti­mo­der­ny­bė: ro­man­tiz­mo ra­cio­na­lu­mas, se­ku­lia­ri­zuo­tos heb­ra­jų pa­žiū­ros.

10.   Po­stmo­der­nas, da­bar­tis: nau­jas „ašinis lai­kas“?

I. Mi­tas. Ge­ro­kai dau­giau nei 90 pro­cen­tų lai­ko žmo­nės šio­je pla­ne­to­je mąs­tė ir gy­ve­no rem­da­mie­si mi­tu. Bet apie šį il­gą, pa­ma­ti­nį lai­ką ne­daug ži­no­me ir ma­žai į jį at­si­žvel­gia­me, grei­čiau­siai dėl chro­no­lo­gi­nio sno­biz­mo.

Žodis mi­tas reiš­kia pa­sa­ko­ji­mą. Mi­tai yra gy­vi pa­veiks­lai, ky­lan­tys iš vaiz­duo­tės – di­džio­jo, kū­ry­bin­go, pa­są­mo­ni­nio iš­min­ties šal­ti­nio, ku­rį psi­cho­lo­gai dar tik pra­de­da tir­ti. Mi­tai ir jų su­ke­lia­mi vaiz­di­niai vis dar vei­kia mū­sų pa­są­mo­nę, ypač per me­ną, o la­biau­siai per ki­ną, tik­rą sva­jo­nių fab­ri­ką. Jun­go mo­kyk­los psi­cho­lo­gai ga­lė­tų su­reng­ti vaiz­do kli­pų se­mi­na­rą, – juo­se knibž­dė­te knibž­da ar­che­ti­pų, mi­ti­nių vaiz­di­nių.

Mi­tas – be­tar­piš­kas ir spon­ta­niš­kas. Ja­me sly­pi gro­žis, bet ne tie­sa, iš­sky­rus gro­žio tie­są. Ro­do­si, bū­tų iš­min­tin­ga su Džo­nu Kyt­su (John Ke­ats) tar­ti, kad „gro­žis – tai tie­sa, o tie­sa – tai gro­žis“, bet taip teig­da­mi su­kel­tu­me tik pai­nia­vą. Ta­čiau, taip sa­ky­da­mas, aš to­li gra­žu ne­men­ki­nu gro­žio, vie­no iš tri­jų di­džių­jų Die­vo pra­na­šų žmo­gaus sie­lo­je (ki­ti du – ge­ru­mas ir tie­sa). Gro­žis pa­žįs­ta­mas vaiz­duo­te, ge­ru­mas – są­ži­ne, tie­sa – pro­tu (pla­či­ą­ja, se­ną­ja iš­min­ties, ne tik su­ma­nu­mo, su­pra­ti­mo, ne tik svars­ty­mo pras­me; pro­tu, ne tik pro­ta­vi­mu). Šios trys su­si­lie­jan­čios pra­na­šiš­kos sro­vės – žy­dų mo­ra­lis­tai, grai­kų fi­lo­so­fai ir pa­go­nys mi­tų kū­rė­jai – nu­krei­pia mus į Me­si­ją.

Mi­tas ne­prašo ir ne­pa­tei­kia nei mo­ty­vų, nei įsta­ty­mų. Nei klau­sia, nei įsa­ki­nė­ja. Jis ne tam, kad ką nors pa­aiš­kin­tų ar su­draus­min­tų. Tie­sa, mi­tai mė­gi­na aiš­kin­ti daik­tų pri­gim­tį, bet jų aiš­ki­ni­mai ne­at­sa­ko į ra­cio­na­lius klau­si­mus. Mi­tai ir ne­tu­ri bū­ti ra­cio­na­lūs. Jie ir ne­tu­ri bū­ti do­ro­vin­gi, nors daž­nai mi­tai žmo­nėms nu­ro­do at­lik­ti tam tik­rus veiks­mus, kaip an­tai kan­kin­ti sa­ve, kad įro­dy­tų vy­riš­ku­mą, ar tar­ti ma­giš­kus žo­džius, kad su pri­si­šauk­tų vie­ti­nių die­vų pa­gal­ba įveik­tų prie­šus. Bet tai nė­ra do­ru­mas. Mi­ti­nių ben­druo­me­nių do­ros prin­ci­pus nu­sta­tė ne žy­niai, bet fi­lo­so­fai. Tik žy­dų tau­ta yra iš­im­tis, jų vie­nin­te­lių iš se­nų­jų tau­tų ne­val­dė mi­tas, jiems vie­nin­te­liams pa­gar­bios re­li­gi­nės bai­mės ir gar­bi­ni­mo ob­jek­tas bu­vo ir do­ri­nės są­ži­nės bei įsta­ty­mo šal­ti­nis. Įgim­tas do­ros, ar­ba są­ži­nės, jaus­mas yra kas ki­ta nei įgim­tas re­li­gi­nės bai­mės, nuo­sta­bos, gar­bi­ni­mo ir trans­cen­den­ti­nės pa­slap­ties (nu­mi­no­sum) jaus­mas, per­duo­da­mas mi­tu.

Pa­go­ny­bė­je tūks­tant­me­čius gre­ta eg­zis­ta­vo gar­bi­ni­mas ir do­ra. Juos su­jun­gė vie­nin­te­lė tau­ta, ir jų raš­tai skel­bia, kad tai pa­da­rė ne jie, o Die­vas. Pa­si­va­di­ni­mas Die­vo „iš­rink­tą­ja tau­ta“ yra kuk­liau­sias iš įma­no­mų jų ge­ni­jaus pa­aiš­ki­ni­mų.

2. Ašinis lai­kas. Kar­las Jas­per­sas (Karl Jas­pers) taip pa­va­di­no VI a. pr. Kris­tų, nes ta­da žmo­ni­jos są­mo­nė tar­tum ant ašies at­si­grę­žė į sa­ve. Są­mo­nė vir­to re­flek­tuo­jan­čia sa­vi­mo­ne. Taip įvy­ko maž­daug vie­nu me­tu vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ar­ba tai su­ta­pi­mas, ar­ba su­ma­ny­mas, at­si­tik­ti­nu­mas ar­ba Die­vo ap­vaiz­da. Kuo ati­džiau žvel­gia­me, tuo ma­žiau at­ro­do, kad tai at­si­tik­ti­nu­mas.

Pa­vyzdžiui, Ki­ni­jo­je vie­nu me­tu gy­ve­no dvi di­džios as­me­ny­bės – Kon­fu­ci­jus ir La­o­dzi. Kon­fu­ci­jus „tra­di­ci­nę tra­di­ci­ją“ pa­kei­tė są­mo­nin­ga tra­di­ci­ja, o La­o­dzi au­to­ri­ta­ri­nį ir ne­as­me­niš­ką at­ei­ties nu­sa­ky­mą – ai čing – pa­kei­tė mis­ti­nio vi­sos esa­my­bės pa­grin­do – dao – as­me­ni­niu pa­ty­ri­mu ir tai iš­dės­tė Kny­go­je apie dao ir de.

In­di­jo­je Gau­ta­ma Bu­da me­tė kny­gas bei brah­ma­nų mo­ky­mą ir pa­sie­kęs nir­va­ną pa­skel­bė pa­sau­liui, kad tai pa­da­ry­ti ga­li kiek­vie­nas: „Bū­ki­te pa­tys sau ži­bin­tai.“

Per­si­jo­je ani­miz­mą, gam­tos gar­bi­ni­mą, ir gen­čių tar­pu­sa­vio ne­san­tai­ką  Zo­ro­ast­ras pa­kei­tė pra­na­šo re­li­gi­ja, rei­ka­lau­jan­čia lai­ky­tis do­ros nor­mų.

Grai­ki­jo­je fi­lo­so­fai ir moks­li­nin­kai ėmė kel­ti re­vo­liu­cin­gus klau­si­mus apie pa­sau­lį ir gy­ve­ni­mą, į ku­riuos po­etai ir mi­tų kū­rė­jai ne­bu­vo pa­jė­gūs at­sa­ky­ti.

Iz­ra­e­ly­je di­die­ji pra­na­šai rei­ka­la­vo ne tik lai­ky­tis ri­tu­a­lų, bet ir as­me­ni­nio bei so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo ir šven­tu­mo.

Vi­sur ir vi­saip žmo­gaus są­mo­nė pa­ju­to vi­di­nį po­rei­kį, su­vo­kė sa­vo tu­ri­mą ga­lią ir at­sa­ko­my­bę. Tam tik­ra pras­me mo­der­nus žmo­gus gi­mė prieš dvi­de­šimt še­šis am­žius. Vi­si vė­les­ni dva­si­nės is­to­ri­jos įvy­kiai nu­lem­ti šio gi­mi­mo, šios nau­jos pa­dė­ties.

3. He­le­niz­mas. Taip grai­kiš­ką dva­sią pa­va­di­no Met­ju Ar­nol­das. Kai žlu­go po­li­ti­nė He­la­dė (Grai­ki­ja), jos sie­la ap­si­gy­ve­no ro­mė­niš­ka­me kū­ne, tad ter­mi­ną „kla­si­ki­nė“ pa­grįs­tai ga­li­me var­to­ti kal­bė­da­mi ir apie grai­kų, ir apie ro­mė­nų kul­tū­ras.

Grai­kai, pa­pras­tai ta­riant, mąs­tė ir kal­bė­jo dau­giau už vi­sus. Lu­kas Apaš­ta­lų dar­buo­se skai­ty­to­jams ne­grai­kams to­kį grai­kų el­ge­sį pa­aiš­ki­na: „Mat vi­si at­ėnie­čiai ir ten gy­ve­nan­tys at­ei­viai te­mo­ka leis­ti lai­ką pa­sa­ko­da­mi nau­jie­nas ar­ba jų klau­sy­da­mi“ (Apd 17, 21). Svar­biau­siu jų kal­bos žo­džiu lo­gos įvar­di­ja­mas (be ki­tų reikš­mių): „žo­dis, kal­ba, pa­sa­ko­ji­mas, min­tis, pro­ta­vi­mas ar­ba aki­vaiz­di tie­sa“. Tad Jo­nas sa­vo Evan­ge­li­jos pro­lo­ge pa­tei­kia stul­bi­nan­tį tei­gi­nį, kad grai­kų ieš­ko­mas lo­gos – tie­sa – yra Die­vas, bu­vo su Die­vu „pra­džio­je“ ir „ta­po kū­nu“ Jė­zu­je, ku­ris ta­ria: „Aš ESU Tie­sa.“

Tie­sa, ku­rios mo­kė, ieš­ko­jo ir apie ku­rią kal­bė­jo mąs­tan­tys, šne­kūs ir ieškan­tys grai­kai, dau­giau­sia yra tie­sa apie do­rą. Di­džiau­sias iš grai­kų, Sok­ra­tas, vie­nas iš ne­dau­ge­lio, pa­vei­ku­sių pa­sau­lį ir pa­li­ku­sių reikš­min­giau­sią pa­li­ki­mą at­ei­nan­tiems am­žiams, kit­ko ir ne­mo­kė. Vi­si jo dia­lo­gai – tie­sos apie ku­rią nors do­ry­bę ieško­ji­mas.

Ga­li­me prie­šin­ti he­lė­nų ir heb­ra­jų mąs­ty­mą, kaip da­ro Met­ju Ar­nol­das, prie­šin­ti te­ori­ją ir prak­ti­ką, in­te­lek­tu­a­lu­mą ir vo­liun­ta­riz­mą, min­ties ir va­lios, pa­si­rin­ki­mo ir veiks­mo pir­me­ny­bę. Grai­kai pa­tei­kia do­ros te­ori­ją, apie ją mąs­ty­da­mi; heb­ra­jai ro­do do­ros prak­ti­ką. Sok­ra­tui ir Pla­to­nui do­ra yra tei­sin­gai mąs­ty­ti. Do­ra yra pa­ži­ni­mas ir pa­ži­ni­mas yra do­ra. Jei tik ži­no­me, kas yra ge­ra, tą ir da­ry­si­me. Va­lia, pa­si­rin­ki­mas ir veiks­mas ky­la iš mąs­ty­mo. Vi­sa­da ren­ka­mės tai, kas, mū­sų ma­ny­mu, nau­din­ga. Jei mąs­to­me tei­sin­gai, tei­sin­gai ir pa­si­rink­si­me. Taip fi­lo­so­fi­nė iš­min­tis tam­pa ne­ra­šy­tu mo­ra­li­nės uto­pi­jos įsta­ty­mu, kaip Pla­to­no iš­dės­ty­ta Vals­ty­bė­je.

4. Heb­ra­jai. Re­mian­tis heb­ra­jų ir krikš­čio­nių po­žiū­riu, grai­kų su­ma­ny­me trūks­ta dvie­jų es­mi­nių žmo­giš­ko­sios eg­zis­ten­ci­jos ka­te­go­ri­jų: nuo­dė­mės ir ti­kė­ji­mo, san­ty­kio su Die­vu ka­te­go­ri­jų. Tai re­li­gi­nės ka­te­go­ri­jos, ne tik eti­nės. Re­li­gi­ja ap­ima eti­ką ir yra dau­giau nei eti­ka. Ti­kin­tis žy­das ir krikš­čio­nis, be abe­jo, tu­ri bū­ti do­ry­bin­gas, bet ir re­li­giš­kai iš­ti­ki­mas. Iš dvie­jų di­džių­jų įsa­ky­mų pir­mas yra re­li­gi­nis (my­lė­ti Vieš­pa­tį vi­sa šir­di­mi), ant­ras eti­nis (my­lė­ti ar­ti­mą kaip sa­ve pa­tį).

Heb­ra­jams ti­kė­ji­mas (iš­ti­ki­my­bė) yra svar­biau­sia, do­ra – ant­ro­je vie­to­je, o pa­ži­ni­mas – tre­čias pa­gal svar­bu­mą. Die­vo ir do­ros pa­ži­ni­mas nė­ra aukš­čiau už prak­ti­ka­vi­mą, kaip grai­kams. Grei­čiau pa­ži­ni­mas ky­la iš prak­ti­kos ir nuo jos pri­klau­so. Tai­gi Jė­zus į klau­si­mą „Kaip mums ži­no­ti, ar ta­vo mo­ky­mas iš Die­vo?“ at­sa­ko kaip heb­ra­jas to­bu­lai: „Kas no­ri vyk­dy­ti jo va­lią, su­pras, ar tas moks­las iš Die­vo, ar aš kal­bu pats iš sa­vo gal­vos (Jn 7, 17). Nes grai­kui gal­va va­do­vau­ja šir­džiai: „Gy­ven­ki­te rem­da­mie­si pro­tu.“ Žy­dui šir­dis aukš­čiau už gal­vą: „At­si­dė­jęs sau­gok sa­vo šir­dį, nes iš jos te­ka gy­ve­ni­mo šal­ti­niai“ (Pat 4, 23). („Šir­dis“ Bib­li­jo­je reiš­kia „va­lią“, ne „jaus­mą“. Heb­ra­jai nė­ra sen­ti­men­ta­lūs, jie prak­tiš­ki.)

5. Krikš­čio­niš­ka vi­du­ram­žių sin­te­zė. Krikš­čio­niš­ka do­ra iš es­mės ne­si­ski­ria nuo heb­ra­jiš­kos, nes ne tik žy­dai ir krikš­čio­nys, bet be­veik vi­si iš pri­gim­ties ži­no, kas yra ge­ra ir blo­ga (re­li­gi­jos ski­ria­si te­olo­gi­ja, ne eti­ka), be to, žy­dai ir krikš­čio­nys ti­ki tą pa­tį Die­vą, mo­ra­lės Įsta­ty­mo kū­rė­ją.

Ta­čiau krikš­čio­ny­bei, o ne ju­daiz­mui, bū­din­gas pro­ze­li­tiz­mas. Ji siun­tė mi­sio­nie­rius į grai­kų ir ro­mė­nų pa­sau­lį, kad jį at­vers­tų, kad at­vers­tų ir grai­kiš­ką do­ros sam­pra­tą.

Iš pat pra­džių su­si­klos­tė trys skir­tin­gi krikš­čio­nių po­žiū­riai į pa­go­niš­ką pa­sau­lį ap­skri­tai ir ypač į pa­go­niš­kas do­ros sam­pra­tas: 1) ne­kri­tiš­ka sin­te­zė, 2) kri­tiš­ka sin­te­zė, 3) kri­ti­ka ir an­ti­sin­te­zė. Krikš­čio­nių mąs­ty­to­jai pri­ta­rė ar­ba vi­siems grai­kų do­ro­vės ide­a­lams (1), ar­ba kai ku­riems (2), ar­ba nė vie­nam (3). Iškiliausi krikš­čio­nys, kaip an­tai Au­gus­ti­nas ir To­mas Ak­vi­nie­tis, lai­kė­si ant­ro­jo po­žiū­rio, dėl to juos iki šiol kri­ti­kuo­ja kraš­tu­ti­nių pa­žiū­rų krikš­čio­nys. Fun­da­men­ta­lis­tai juos va­di­na mo­der­niai­siais, o mo­der­nie­ji – fun­da­men­ta­lis­tais.

Gal­būt sin­te­zė nė­ra tin­ka­mas žo­dis pa­va­din­ti per tūks­tan­tį me­tų nu­kal­tą vi­du­ram­žių tra­di­ci­ją. Grei­čiau tai gi­lia­min­tis krikš­čio­niš­kas grai­kų fi­lo­so­fi­jos ir do­ros pe­rin­ter­pre­ta­vi­mas. Triu­šio ir mor­kos nie­kas ne­su­li­pi­no, bet triu­šis mor­ką su­krim­to ir su­virš­ki­no.

6 ir 7. Re­ne­san­sas ir re­for­ma­ci­ja. Dvi jė­gos iš­vi­jo vi­du­ram­žiais su­suk­tos vir­vės gi­jas. Kad ne­be­gy­ve­na­me kaip vi­du­ram­žiais, dau­giau­sia lė­mė Re­ne­san­sas ir re­for­ma­ci­ja.

Re­ne­san­sas mė­gi­no grįž­ti į grai­kų ir ro­mė­nų kla­si­ką bei hu­ma­niz­mą, at­me­tęs vi­du­ram­žių scho­las­ti­kos ir te­olo­gi­jos prie­dė­lius. Re­for­ma­ci­ja mė­gi­no grįž­ti į pa­pras­tes­nę, iki­vi­du­ram­žiš­ką Nau­jo­jo Te­sta­men­to krikš­čio­ny­bę, at­me­tu­si grai­kų ra­cio­na­liz­mą ir ro­mė­nų le­ga­liz­mą bei ins­ti­tu­ci­jas, nes tai, re­for­ma­to­rių ma­ny­mu, su­ga­di­no Ka­ta­li­kų Baž­ny­čią. Šian­dien į Re­ne­san­są ir re­for­ma­ci­ją žvel­gia­me kaip į ju­dė­ji­mus, iš­ve­du­sius iš vi­du­ram­žių į mo­der­nų pa­sau­lį. Bet to me­to mąs­ty­to­jai ma­nė­si esą nos­tal­giš­kų ir į pra­ei­tį orien­tuo­tų, ap­va­lan­čių ju­dė­ji­mų da­ly­viai: Re­ne­san­sas pa­si­su­ko į he­le­niz­mą, re­for­ma­ci­ja – į heb­ra­jus.

To­kia di­cho­to­mi­ja vis dar gy­vuo­ja. Heb­ra­jai ir he­lė­nai, šir­dis ir gal­va, va­lia ir pro­tas vis dar at­skir­ti. Ne­pa­vy­kęs Ny­čės mė­gi­ni­mas su­vie­ny­ti šiuos du pra­dus (dio­ni­siš­ką ir apo­lo­niš­ką, pa­gal grai­kų že­mės ir dan­gaus, tam­sos ir švie­sos, au­gi­mo ir sau­lės die­vus) iš­ve­dė jį iš pro­to. Pa­ke­liui į be­pro­ty­bę pa­ži­ro nuo­sta­bių da­ly­kų, it žie­žir­bų iš nai­ki­nan­čios ug­nies. Tai tin­ka ir mū­sų ci­vi­li­za­ci­jai, ir Ny­čei. Ne­šlo­vi­nu be­pro­čio, bet Ny­čė bu­vo mū­sų ci­vi­li­za­ci­jos pra­na­šas ir be­pro­tys­tės veid­ro­dis, ir iš jo ga­li­me daug pa­si­mo­ky­ti.

8. Švie­čia­ma­sis am­žius. Iro­niš­kas ter­mi­nas, nes XVIII am­žius žmo­gaus dva­siai bu­vo pats tam­siau­sias. Ti­kė­ji­mą iš­stū­mė moks­liš­ku­mas ir ra­cio­na­liz­mas: žmo­gaus šir­dis su­si­trau­kė ir už­kie­tė­jo, ten­ki­no­si tik sa­vai­siais die­vais, sa­vo pa­čios iš­ra­di­mais. G. K. Čes­ter­to­nas vi­siš­kai tei­sus kal­bė­da­mas apie tris mū­sų is­to­ri­jos epo­chas – se­ną­ją, vi­du­ram­žių ir mo­der­ni­ą­ją (ikik­rikš­čio­niš­ką­ją, krikš­čio­niš­ką­ją ir po­krikš­čio­niš­ką­ją) – ir vi­są Va­ka­rų is­to­ri­ją api­bū­din­da­mas tri­mis sa­ki­niais: „Pa­go­ny­bė bu­vo svar­biau­sias da­ly­kas pa­sau­ly­je. Krikš­čio­ny­bė – dar svar­bes­nis. Pas­kui vis­kas pa­ly­gin­ti ne­reikš­min­ga.“

Švie­čia­mo­jo am­žiaus ra­cio­na­liz­mas nuo grai­kiš­kų ide­a­lų nu­rė­žė vir­šū­nę ir pa­si­li­ko pa­ma­tą, nu­rė­žė iš­min­tį ir pa­si­li­ko lo­gi­ką, pro­tą pa­ver­tė pro­ta­vi­mu. To­kiu pa­si­ga­min­tu įran­kiu bu­vo ga­li­ma įveik­ti pa­sau­lį. Moks­li­nis me­to­das ta­po bū­du, kaip pa­siek­ti nau­ją sum­mum bo­num, nau­ją gy­ve­ni­mo pras­mę: „žmo­gui pa­ža­bo­ti gam­tą“. Alek­san­dras Po­upas (Ale­xan­der Po­pe) Švie­čia­mo­jo am­žiaus pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi nu­sa­kė dviem ei­lu­tė­mis:

Gam­ta ir dės­niai jo­sios sly­pė­jo po nak­ties tam­sa,

bet ta­rė Die­vas: „Niu­to­nas te­bū­na!“ – ir ra­do­si švie­sa.

9. Ro­man­tiz­mas. XIX a. už­gi­męs ro­man­tiz­mas ir jo fi­lo­so­fi­jos kū­di­kis eg­zis­ten­cia­liz­mas bu­vo at­sa­kas į Švie­čia­mo­jo am­žiaus ra­cio­na­liz­mą, šir­dies at­sa­kas į gal­vos do­mi­na­vi­mą. Bet ko­kia ap­ka­po­ta ir su­pa­sau­lie­tin­ta bu­vo švie­ti­mo gal­va, to­kia bu­vo ir ro­man­tiz­mo šir­dis. Čia svar­bes­ni bu­vo jaus­mai, ne va­lia, ir aukšti­na­mas san­ty­kis su gam­ta, o ne su Die­vu.

10. Da­bar­tis. Ir kur da­bar? Be­veik vi­si su­ta­ria, kad epo­cha tuoj baig­sis, gal­būt net­gi lau­kia ki­tas aši­nis lai­kas. Mo­der­ny­bė pra­ėjo ly­giai kaip an­ti­ka. Esa­me po­stmo­der­nūs. Ir ge­rai ne­ži­no­me, ką tai reiškia.

Per­ėję uni­ka­lų eks­pe­ri­men­tą – gy­ve­ni­mą be ob­jek­ty­vių dory­bių – tu­ri­me dvi ga­li­my­bes: grįž­ti ar­ba su­si­nai­kin­ti. Kai ro­gu­tė­mis le­kia­me sta­čiu šlai­tu į be­dug­nę, te­lie­ka stab­dy­ti ar­ba vers­tis, ir ki­taip ne­bus, kad ir kiek pa­moks­lau­tu­me apie „pro­gre­są“. Mir­ti šau­kiant „pro­gre­sas“ ne­pa­dės pri­si­kel­ti iš nu­mi­ru­sių.

Vis dėl­to mū­sų diag­no­zė su­tei­kia vil­ties. Esa­me ne­to­li na­mų, to­dėl dar įma­no­ma grįž­ti. Mū­sų li­ga ne vi­siš­kai pa­vel­di­ma. Ži­no­ma, tu­ri­me ir rim­tą pa­vel­di­mą li­gą. Tai „pri­gim­ti­nė nuo­dė­mė“, jai gy­dy­ti rei­kia daug stip­res­nio vais­to nei fi­lo­so­fi­ja, ir jis mums duo­tas – tai „di­džiau­sia vi­sų lai­kų is­to­ri­ja“.

Bet yra ir žmo­giš­kas vais­tas, vil­tis, na­mai, į ku­riuos ga­li­me grįž­ti. Tai žmo­giš­ko­ji pri­gim­tis. Ke­tu­rios pa­grin­di­nės do­ry­bės, ku­rias nag­ri­nė­si­me ket­vir­ta­me sky­riu­je, yra pri­gim­ti­nės do­ros šer­dis, jos įsi­šak­ni­ju­sios gi­liai mū­sų pri­gim­ty­je ir ne­iš­rau­na­mos. Nuo­dė­mė pri­gim­tį su­sil­pni­no ir iš­krei­pė, bet ne­su­nai­ki­no. Mū­sų sie­lų pri­gim­ti­nės do­ry­bės ne­iš­gel­bės, bet ci­vi­li­za­ci­ją iš­gel­bė­ti ga­li, o tai nė­ra men­kas da­ly­kas. Bet iš­gel­bė­ti ga­li, tik jei jas ži­no­si­me ir jų lai­ky­si­mės.

Dieviškuoju lyg­me­niu ir­gi tu­ri­me vil­ties, nes ten ir­gi yra na­mai, iš ku­rių ki­lo­me – ro­jus, – nors ke­lias grįž­ti šį­syk įma­no­mas tik per ma­lo­nę. Ka­dan­gi na­muo­se jau esa­me bu­vę, va­di­na­si, jie yra ir tu­ri­me vil­tį, ga­li­my­bę grįž­ti, o gal net ir dau­giau. Ke­lias į ro­jų – dieviškoji do­ra: trys te­olo­gi­nės do­ry­bės: ti­kė­ji­mas, vil­tis ir mei­lė, taip pat ir pa­lai­mi­ni­mai ar­ba džiaugs­mas, plūs­tan­tis iš jų.

Iš an­glų kal­bos ver­tė Ie­va Vens­ke­vi­čiū­tė