Šeštadienį Katalonijos La Seu d`Urgell mieste Dievo Tarnaitė Ona Marija Janer Anglarill (1800-1885) buvo paskelbta palaimintąja. Popiežiaus vardu liturgijai vadovavo kard. Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Iškilmingoje liturgijoje taip pat dalyvavo 25 vyskupai ir daugiau kaip 200 kunigų.

Palaimintoji Ona Marija Janer Anglarill gimė 1800 gruodžio 18 d. Cerveros mieste. Nuo pat jaunystės jai teko patirti baisias karo pasekmes, skausmą, badą, epidemijas. Sulaukusi pilnametystės įstojo į Artimo meilės darbų kongregaciją, kuri rūpinosi ligoniais, vargšais bei mergaičių religiniu švietimu.

1833 metais, prasidėjus karui, vienuolė Ona Marija Janer Anglarill buvo paskirta vadovauti karo ligoninėms. Vėliau, pasibaigus karui, Ona Marija buvo priversta išvykti į Prancūziją, tačiau iš tremties 1844 metais grįžusi atgal į gimtąjį miestą Cerverą buvo paskirta vadovauti našlaičių prieglaudai.

Urgell miesto vyskupo prašymu 1859 metais Ona Marija atidarė Arimo meilės darbų kongregacijos namus prie miesto ligoninės. Netrukus čia pat įsteigė ir naują Šventosios Šeimos kongregaciją, kurios pagrindinis tikslas buvo krikščioniškai auklėti jaunimą, rūpintis ligoniais. Nauja kongregacija labai greitai plėtėsi, steigė mokyklas ir prieglaudas.

Tačiau po 1868 metais kilusios revoliucijos dauguma vienuolynų buvo uždaryti, vienuolės ir vienuoliai išvaikyti. Be to, kilo nesutarimai tarp Šventosios Šeimos kongregacijos vyresniosios ir įkūrėjos Onos Marijos Janer Anglarill. Vidiniai kongregacijos nesutarimai buvo išspręsti generalinėje kapituloje 1880 metais.

Kongregacija pripažino savo įkūrėjos nuopelnus, nuolankumą, darbus ir atsilygindama išrinko ją kongregacijos vyresniąja. Visą gyvenimą paskyrusi atstumtiesiems, vargšams, ligoniams, našlaičiams Šventosios Šeimos kongregacijos įkūrėja Ona Marija Janer Anglarill mirė 1885 m. sausio 11 d. Talarn vietovėje.

Šiandien jos artimo meilės darbus tęsia beveik 300 kongregacijos vienuolių, kurios darbuojasi 11 šalių. Palaimintosios pavyzdys mus veda link Dievo, mus moko pasitikėti Dievo buvimu mumyse, mūsų šeimoje ir mūsų visuomenėje. Iš kitos pusės, palaimintoji mums parodo svarbiausius rūpesčius, nes ir šiandien yra labai daug alkstančių, trokštančių, kalinčių ir emigruojančių. Bažnyčia yra stokojančių draugė, kurios glėbys yra visada atviras priimti kitus bei padėti.