Iš Vilniaus koncertinių erdvių tyliais žingsniais, kaip ir atėjęs, į nuošalius Lietuvos miestelius ir kaimelius, kitas kultūriškai ir socialiai jautrias vietas (kalėjimus, senelių globos namus, ligonines) jau iškeliavo Tarptautinis sakraliosios muzikos ir labdaros projektas „Pax et bonum“. Kaip žinome – ši jo kelionė jau trečioji. Tikrai tylesnė nei ankstesnės (dėl ko gi, jei ne dėl trūkstamų lėšų), tačiau nėmaž ne blogesnė. Ką tai reiškia ir kiek jėgų kainuoja vos trims projekto rengėjams – kita kalba, o ši apie tai, kuo mus apdovanojo Didieji susitikimai.

Pirmasis Didysis: skaudanti atmintis ir nauji tiltai

Pawel Lukaszewski. „Via Crucis“. Atlikėjai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), aktorius Vladas Bagdonas, Piotr Olech (kontratenoras, Lenkija), Edmundas Seilius (tenoras), Nerijus Masevičius (baritonas). Dirigentas Robertas Šervenikas.

„Pax et bonum“: kompozitorius Pawelas Lukaszewskis

Viso „Pax et bonum“ projekto misijinė potekstė keleriopa, ir ją galima būtų įvardinti taip: gerą muziką, kaip ramybės ir gerumo dovaną, tiems, kuriems ją sunku pasiekti dėl finansinių (tik retais atvejais Didieji koncertai yra mokami, visi mažieji vežami dovanų), geografinių (atokumas) ar tam tikros fizinės, socialinės izoliacijos ar neįgalumo (socializacijos centrai, kalėjimai, senelių globos namai) aplinkybių. Kita ne mažiau iškalbi dalis – Didžiųjų susitikimų tematika ir visuomeninis kontekstas, kurį projekto rengėjai dažniausiai numato iš anksto, o mūsų gyvenimo atsitiktinumai ar dėsningumai kartais papildo taip taikliai, kad valia nevalia imi galvoti apie didžiąją dangaus režisūrą. Štai ir pirmasis projekto koncertas, skirtas terorizmo aukoms atminti ir tiesiogiai sietinas su rugsėjo vienuoliktosios įvykių paminėjimu, dėl restauracijos darbų Vilniaus Bernardinų bažnyčioje buvo suplanuotas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventovėje, kurioje daugumą sudaro religinė Lietuvos lenkų bendruomenė, ir kurios šeimininkas yra tėvas Marek Dettlaff OFM Conv., su visu atsidavimu teikiantis dvasinius patarnavimus „tiek žydams, tiek graikams“. Tą vakarą skambėjo jauno lenkų kompozitoriaus Pawelo Lukaszewskio oratorijos simfoniniam orkestrui, kameriniam chorui, solistams ir skaitovui „Via Crucis“ premjera Vilniuje. Terorizmo aukų paminėjime, kuris įvyko prieš koncertą, dalyvavo ne tik Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, JAV ambasadorė Lietuvoje Anne E. Derse, bet ir Lenkijos instituto Vilniuje direktorė, dr. Malgorzata Kasner. Šiandieniam labiau politiniam, ne tiek visuomeniniam tikros ar tariamos nesantaikos su lenkų tautine mažuma kontekste šis gražus gestas nuskambėjo ypač jautriai ir kviečiamai. Labai gaila, tiesa, kad kilnia jo trajektorija nesuskubo pasidžiaugti ir nešama žinia taikos bei ramybės lašą į vis užverdantį ežerėlį įlašinti mūsų žiniasklaida. Tačiau muzika, vizualioji renginio dalis (ant bažnyčios kolonų buvo demonstruojamos skaidrės su originalios stilistikos, ne taip dažnai sutinkamos Lietuvos sakraliajame mene, Jerzy Duda – Graczo Kryžiaus kelio darbais) ir jo atmosfera (autentiška ir neišdailinta, ne tik laiko, bet ir tebeišskaitomais kančios, teroro bei agresijos randais pažymėta šventovės erdvė) ten dalyvavusiems padarė savo: po koncerto plaukėme iš garsų, vaizdų ir jų sukeltų minčių upės šiek tiek priblokšti dar vienos atsikartojančios begalinio žiaurumo ir begalinio gailestingumo akistatos, apie kurią buvo ką tik išsitarta tam, kad atmintis neleistų pamiršti jos kainos. Šventovės kiemelyje dar ilgai būriavosi žmonės, kažkodėl beveik pašnibždomis (iš gėdos ir iš pagarbos žmogui ir Dievui?) besidalinantys tuo, kas ką tik buvo juose pažadinta ir paliesta. Tuo, su kuo ką tik buvo susitikta. Kaži kiek turėtų kainuoti bilietas į tokią vidinę kelionę?

Antrasis Didysis: Namuose, prie mėlynos gėlės

Koncertas „Aš visada gyvensiu Viešpaties namuose“. Atlikėjai: ansamblis „Voix Etouffes“ (Prancūzija), Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“. Dirigentai Amaury du Closel (Prancūzija) ir Vaclovas Augustinas).

„Pax et bonum“: dirigentas ir kompozitorius Amaury du Closelis

Antrasis Didysis susitikimas buvo su dar viena liūdna, bet, vis nuoširdžiai tebesitikime, pamokama atmintimi – žydų genocidu. Projektas „Pax et bonum“ nuo pat pradžių yra ištikimas šiai temai ir kiekvienąkart ją aktualizuoja vis kitokia muzikine kalba. Tai, kas viešajame gyvenime pamažu vis labiau virsta tik oficialiais istorinių faktų minėjimo ženklais, šiame projekte vėl atvirsta gyvu ir gyvinančiu šaukiniu ar impulsu. Šįkart šia proga buvo gana netikėta ir gera susitikti ne tiek su gedulo liūdesiu ar atgaila, kiek su gracingu prisilietimu prie grožio prigimties – to, kas kviečia gyventi ir atiduoti gyvenimo džiaugsmo skolą tiems, kurie ją buvo priversti prarasti. Simboliška, kad vienas koncerto dirigentų, Amaury du Closel, yra išleidęs knygą apie Europos kompozitorius, kuriuos deportavo, nužudė ar ištrėmė naciai, o šiuo metu, tarp kitų įsipareigojimų, jis yra Nutildytų balsų forumo festivalio (Paryžiuje), skirto Trečiojo reicho persekiotiems kompozitoriams, meno direktorius. Jo vadovaujamas kamerinis orkestras Voix Etouffes (Nutildyti balsai) Vilniaus Rotušėje atliko estų kompozitoriaus, neturėjusio laimės sovietmečiu ramiai kurti savo šalyje, Arvo Pärto kūrinį „Fratres“, žydų kilmės austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio simfonijos Nr.4 Adagio, Osvaldo Balakausko ciklą chorui „Prie mėlynos gėlės“ (kartu su choru „Jauna muzika“) ir A. von Zemlinsky, gimusio Austrijoje multikultūrinėje šeimoje, savo genetinėje atmintyje ir kultūrinėje patirtyje turinčio taip pat ir žydiško kraujo, „Psalm 23“. Šis kompozitorių ir atlikėjų „kultūrų ir patirčių dialogas“, kuriam juos neakivaizdžiai „pakvietė“ „Pax et bonum“, scenoje sukūrė ypatingai švelnią, vientisą ir jautrią atmosferą, kuri, prasidėjusi beveik tobula A. Pärto „garsų tylos“ pilnatimi, atsargiu pasilenkimu nusruveno prie O. Balakausko „Mėlynos gėlės“, suvirpėjo G. Mahlerio adagio ir atsidavė A. von Zemlinskio gyvybės okeanui. Jei kalbėčiau ženklais, sakyčiau, jog šis koncertas atmintyje išliko kaip tylos užduotas klausimas, į kurį iškart ir buvo atsakyta širdingu gyvenimo švelnumo ir grožio kupinu sakiniu. Tarsi tiese, skiriančia gyvenimą nuo mirties, slenksčiu, nuo liūdesio pakeliančiu į džiaugsmą, laiptais, iš pragaro nuvedančiais į dangų. Švelnios ir ištikimos meilės padėtas tiesos taškas, po kurio daugiau nebenorima ir nebegalima meluoti.

Rotušės salės gale, palinkę po didžiuliu medžiu, Elenos Kniukštaitės paveikslo angelai taikiai rinko kriaušes. Ir terenkie.

Trečiasis Didysis: Pasauli, dainuok saulę

Jaunimo choro „Kamer“ koncertas (Latvija). Dirigentai Maris Sirmais ir Janis Liepinš.

Jaunimo choras „Kamer“

Nuo pat pirmųjų koncerto garsų mus ištiko muzika, kuri dainuoja balsais. Ne atvirkščiai.

Progos nebuvo, tačiau, sako, šventasis Pranciškus prabėgo patyliukais (koncertas vyko Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje prasidedančių atlaidų dieną). Tie patys angelai teberinko kriaušes. Jaunimo „Kamer“ choro dirigentas Maris Sirmais neabejotinai buvo su jais susitaręs išlaikyti dviejų valandų pilnatvę, o gal, dar labiau tikėtina, pats buvo vienas iš jų. Nes tik angelai gali taip girdėti ir taip tai, ką girdi, išdainuoti, pasitelkdami žmonių balsus. Visame pasaulyje gerai žinomo choro, ne tik aukščiausia vokalinio atlikimo kokybe, bet ir novatoriškumu, nepaprastai subtiliai išreiškiamu emociniu raiškumu pračiulbdančio įvairiarases širdis, pavadinimas „Kamer“ visiškai nereiškia „kamerinis“. Į lietuvių iš latvių kalbos jis verčiamas „kol“. Koks daugiasluoksnis žodis, kurio potekstės daug turtingesnės, nei tiesioginės reikšmės! Kol dar…

Pasirinktas repertuaras patvirtina šią mano patetiką. „Pasaulio Saulės dainos“ – specialiai šiam kolektyvui parašyti įvairių tautų kompozitorių kūriniai apie Saulę, atlikti bemaž visose šalyse, kuriose jie buvo parašyti. Meilės madrigalai. E. Ešenvaldo „Lašas vandenyne“ ir kiti muzikiniai perlai, kurių turinio kryptis viena – iš tamsos į šviesą, o muzikinė kalba apsti – nuo subtilaus šnabždėjimo garsu ir žodžiu iki jaunatviškai pritrenkiančio fortissimo, bet viskas – nepaprastai harmoningose dermėse. Tik truputis atsargios plastikos, tik truputis labai apskaičiuoto ritmiško judesio. Kol dar ne per sotu, kol dar ne per aišku, kol dar ne per daug. Kol dar gebame girdėti ne tik ausimis, bet ir vidine klausa. Kol dar yra balsų, kuriais dainuoja muzika.