Jean-Claude Carrière, Umberto Eco. Nesitikėkite atsikratyti knygų. Iš prancūzų kalbos vertė Elena Macevičiūtė, Adas Macevičius. – Vilnius: Žara, 2011. – 276 p.

„Linksmasis mokslas“: kaip reta šis Nyčės posakis (taip pavadinta 1882 metais išleista jo knyga) puikiausiai tinka ne kokiai kitai, o kaip tik šiai knygai... apie knygas! Sekame diskusiją – vienu metu intelektualią ir humoristinę, mokslinę ir subjektyvią, dialektinę ir anekdotinę, įdomią ir skoningą ir per ją apžvelgiame penkiatūkstantmetę knygos istoriją nuo papiruso iki kompiuterinio failo.

Knygoje keičiasi laikai ir vietos, tikros asmenybės mainosi su išgalvotais veikėjais, giriama kvailybė, nagrinėjama kolekcininko aistra; aiškinamos priežastys, kodėl tam tikru laikotarpiu atsiranda daugybė šedevrų; kaip veikia bibliotekos atmintis ir kaip keičiasi jos knygų išdėstymo būdai. Paaiškinama, kodėl „vištoms prireikė šimto metų, kad išmoktų nelakstyti per kelią“, arba kodėl „apie praeitį sužinome iš kretinų, idiotų arba priešų“.

Trumpai tariant, mėgaukitės „literatūriniu šėlsmu“ dviejų aistruolių, įtraukiančių mus į pasiutpolkę su ragučiais, kurioje kiekvienas posūkis stebina, linksmina ir moko. Mūsų geometrine progresija augančio obskurantizmo laikais šitokia knyga gali būti pats gražiausias iš visų įsivaizduojamų būdų pagarbinti dvasios kultūrą, o kartu – ir pats geriausias nevilties priešnuodis.

Jean-Claude Carrière (g. 1931) – prancūzų rašytojas, dramaturgas ir scenaristas. Jis bendradarbiavo su Luisu Buniueliu (Luis Buñuel) ir parašė apie 80 scenarijų – tarp jų „Būgnas“ (Le Tambour), „Nepakeliama būties lengvybė“ (L’Insoutenable légèreté de l’être) ir kartu su Nagisa Osima (Ōshima) – „Maksas, mano meilė“ (Max, mon amour). Daugiau kaip trisdešimt metų dirbo su Piteriu Bruku (Peter Brook), išleido apie tris dešimtis knygų, iš jų minėtinas „Meksikos įsimylėjėlių žodynas“ (Le Dictionnaire amoureux du Mexique).

Umberto Eco (g. 1932) – italų medievistas, semiotikas, filosofas, literatūros kritikas ir romanų autorius. Labiausiai išgarsėjo kaip romano „Rožės vardas“ (1980 m.) autorius. Jis – Bolonijos universiteto Aukštųjų humanitarinių studijų mokyklos vadovas ir dar kelių romanų, kaip antai, „Fuko švytuoklė“ (Il pendolo di Foucault), „Paslaptingoji karalienės Loanos ugnis“ (La misteriosa fiamma della regina Loana) bei eseistikos rinkinių (tarp jų – „Atviras kūrinys“ (Opera aperta), „Melagystės karas“ (La guerre du faux), „Grožio istorija“ (Storia della bellezza) autorius.

Jean-Philippe de Tonnac – eseistas ir žurnalistas, vadovavo pokalbiams, iš kurių sudaryta ši knyga. Jis yra parašęs Renė Domalio (René Daumal – prancūzų rašytojas ir poetas siurrealistas, 1908–1944) biografiją, pokalbių apie mokslą, kultūrą ir religiją knygas bei enciklopediją „Žinojimas apie Mirtį ir Nemirtingumą ir tikėjimas jais“.