Kai kas daugiau, o kas ir mažiau pajutome, kad šie metai Lietuvos katalikams buvo skirti atidžiau įsižiūrėti į Dievo gailestingumo dovaną. Neišvengiamai mintyse atgyja Gailestingumo savaitės Vilniuje atgarsiai, istorinė Jono Pauliaus II beatifikacija, o kartu ir mažutė vienoje Vilniaus senamiesčio gatvelių įsispraudusi Dievo Gailestingumo šventovė. Būtent čia jau septinti metai (nuo 2004-ųjų) saugomas pagal šv. vienuolės Faustinos Kowalskos pasakojimus nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Šią senovinę 15 amžiaus bažnytėlę, kurioje ne vienus metus dirbo šventosios nuodėmklausys ir rėmėjas profesorius ir dabar jau palaimintasis kunigas Mykolas Sopočka, pamažu vis labiau atranda Lietuvos ir viso pasaulio piligrimai. Taip Vilnius turi galimybę vis labiau pajusti ir visuotinės Bažnyčios pulsą.  

„Dievo gailestingumas tai tas pat kas Dievo meilė“, – sako Violeta Pempienė, glaudžiai savo gyvenimą su šventove siejanti architektė. Šiuolaikiniam žmogui ne visada aišku, kodėl šiandien turėtume kalbėti apie gailestingumą ir pasitikėjimą, kai visur pabrėžiama individo savirealizacija ir autonomija. „Supratau, kad turiu tik leisti Dievui į mane žiūrėti ir mane mylėti, kad ir kas man būtų atsitikę“, – priduria vertėja Rūta Kisielytė, dalindamasi asmenine susitikimo su Dievu patirtimi.

„Bernardinai.lt“ redakcijoje apie ypatingą dovaną, kuria ne vienam vilniečiui tapo galimybė atrasti naują ryšį su Dievu per gailestingumo slėpinį, dalijasi Gailestingumo šventovės bendruomenės nariai: giedojimui vadovaujanti šlovintoja Živilė Petronienė, architektų pora Violeta ir Kęstutis Pempės bei vertėja Rūta Kisielytė. Juos kalbino Saulena Žiugždaitė.

Gailestingumo šventovės bendruomenė susiformavo palaipsniui, ir tikriausiai nėra lengva pradėti burti žmones nuo nulio. Jūs, Živile, esate čia nuo pat pradžių – kokia Jūsų patirtis?

Živilė Petrulionienė Bernardinai.lt

Živilė. Viskas buvo išties įdomu, kiekvienas paprasčiausiai darėme, ko iš mūsų prašė bažnyčios rektorius kunigas Vaidas Vaišvila, ir viskas klostėsi labai natūraliai. Prisimenu, kaip vyko pirmoji Gailestingumo savaitė, į kurią rinkosi daug nuolat šventovę lankiusių ir naujų žmonių – kiek jaudinomės, tačiau vyko labai gražus kūrybinis darbas, viskas gražiai susidėliojo. Buvo gera ateiti, šlovinti, matyti kaip žmonės ateina ir pasilieka. Didelė žmonių dalis nesikeičia. Pirmus metus šventovę labiau lankė būrys pamaldžių moterų, lankiusių visas Mišias, kur tik vyko atlaidai, tačiau, laikui bėgant, jos atkrito, ir dabar žmonės čia ateina dėl kažkokio ypatingesnio dvasingumo, dėl specifinio pamaldumo. Gal prisidėjo ir tai, kad mūsų bažnyčioje kasdien groja ne vargonai, o gitara, žmonės kviečiami giedoti kartu. Man šios giesmės yra mano širdies malda, polėkis, troškimas.

Labai gražiai veikia jaunimo grupė, kuri renkasi kiekvieną ketvirtadienį. Renkasi šeimos, maldos grupė. Pavyzdžiui, ketvirtadienio maldos vakarus pradėjome trise: sesuo Ezechielė, kunigas Vaidas ir aš. Per keletą metų išaugo į tikrai didelius vakarus. Ateidavo žmonių ne vien iš bendruomenės, bet tiesiog ėjusiųjų pro šalį. Man asmeniškai įsitraukimas į Gailestingumo šventovės ritmą yra labai svarbi tarnystė ir didelė gyvenimo dalis. Tikėjimą atradau tik atvykusi į Vilnių studijuoti. Pirmiausia susidūriau su jaunimo grupe Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, man patiko giedoti, tad išmokau groti gitara, ir pamažu atradau savy dovaną vesti žmones pas Dievą per giesmę, tokiu būdu pati sutikau Dievą.

Rūta. Man ši šventovė šiandien yra viskas, kad ir kaip perdėtai tai skambėtų. Atradau ją netyčia per draugus, ir apie paveikslą nieko nežinojau. Patraukė nedidelė šviesi erdvė, kurioje esi tu ir Viešpats. Prisimenu, kad pradžioje man ir kunigas neįtiko, nebuvo priimtina tai, ką jis sako, bet labai patraukė Živilės giedojimas, – jaučiau, kad tai žmogus, kuris meldžiasi. Tai tikrai širdies giesmės ir jos suvaidino svarbų vaidmenį.

O tam, kad tikrai atrasčiau Jėzų, man reikėjo vieno prancūzų vienuolio pagalbos. Išgyvenau sunkų laikotarpį, ir jis man priminė, kaip svarbu priimti Dievo žvilgsnį. Kalbėdavo apie Dievo gailestingumą, Jo meilę ir mane visa tai taip erzindavo: „Žodžiai, žodžiai, – norėčiau konkrečiai tai pajusti!“ Tada vienuolis man sako: „Tu turi Vilniuje gailestingąjį Jėzų, ir Jis į tave žiūri. Eik ir leisk Jam į tave žiūrėti.“ Nuo to viskas ir prasidėjo. Įvyko kažkas svarbaus, ką nelengva nusakyti, tačiau atsirado kitoks ryšys, kitoks santykis su Dievu.

O kaip suprasti gailestingumą? Šis žodis skamba gal kiek ir šaltai šiuolaikinio žmogaus ausims. Kodėl išvis turėčiau jaustis gailesčio verta būtybė?

Aš pati esu ne kartą sakiusi Jėzui: „Nereikia man tavo gailesčio, galiu pati savęs pagailėti.“ Tačiau gailestingumo tol nereikia, kol nematai savyje vargšo. Gailestingumas man susijęs su Jėzaus žodžiais: „Atėjau ne pas sveikus, o pas ligonius.“ Be Dievo dažniausiai savo vargo ir nepamatome. Dar labiau – be Dievo nepakeliame jo, jeigu ir matome. Galiu į savo vargą drąsiai žvelgti tik tada, jeigu esu tvirtai prisišliejusi prie mylinčio Dievo, kurio, žinau, visa tai visai negąsdina.

Rūta Kisielytė Bernardinai.lt

Man asmeniškai Jėzaus žvilgsnis asocijuojasi su evangelijoje minima scena apie gerąjį latrą. Jėzus merdėja ant kryžiaus, nuplaktas, sudarkytas, absoliutus niekas, apspjaudytas, kirminas ne žmogus... O tas paprastas latras atpažįsta ir išpažįsta jame Karalių: „Prisimink mane savo karalystėje.“ Man tai protu nesuvokiama, kaip vienas Jį bara, tyčiojasi („kodėl manęs neišgelbsti?“), o kitas deda savo viltis į Jėzų. Mano galva, esmė yra ta, kad susitinka jų žvilgsniai.

Jėzus mato visą tavo nuodėmingumą, bet visa tai jam nėra jokia kliūtis pasakyti: „mano brangioji“. Man tai ir yra Dievo gailestingumas. Nepaisant viso mano purvo ir skurdo, yra žvilgsnis, kuris man sako: „Aš tavim tikiu.“

Aš asmeniškai esu patyrusi didelį sukaustymą ir gilią duobę, tad daug ieškojau, klausiau, bendravau ir esu apdovanota, kad sutikau savo gyvenime daug puikių žmonių, kurie man padėjo. Štai popiežius vis ragina ieškoti Tiesos – manau, jog be galo svarbu kiekvieno krikščionio gyvenime, o ir bendraujant su netikinčiuoju, kviesti ieškoti Tiesos. Ne tai, kad „tu daryk taip, kaip aš; tikėk, kaip aš“, bet – „ieškokime tiesos ir tu negalėsi nerasti Dievo.“

Normalu, kad žmonės neįsivaizduoja, kaip jiems reikia gailestingumo. Kalbant apie evangelizaciją, aš tikiu, jog labiau nei žmonių, kalbančių apie gailestingumą, mums reikia tokių, kurie gyventų Dievo meile ir Jį mylėtų. Kai žmogus myli Dievą, to negali nesimatyti. Kuo bus daugiau Dievą mylinčių žmonių, tuo labiau žmonės atsivers.

Violeta. 1994 metais pirmą kartą į mano rankas pakliuvo brošiūrėlė apie ses. Faustiną. Joje buvo trumpa biografija, vainikėlis, litanija. Kai parodžiau vienai vienuolei, ji mane sudraudė, kad maldos nėra Bažnyčios aprobuotos. Tačiau man jos labai patiko, būtent tada mes pradėjome kartu melstis šeimoje, ko niekada nebuvo ligi tol.

Kai popiežius Jonas Paulius II paskelbė Faustiną šventąja, viskas pasikeitė. Susikūrė maldos grupė, per kurią dar labiau įsitraukėme į šį maldingumą. Kartu skaitome ir aptariame Šv. Raštą, išsakome intencijas, meldžiamės kartu su ses. Lina, kuriai talkinu, kai ji negali. Džiaugiuosi, matydama, kad Dievas nuolat pritraukia naujų žmonių, kai mes tikrai stengiamės savo tikėjimu gyventi.  Juk Dievo gailestingumas – tai kada sutikęs kitą žmogų, gali tarsi įeiti į jo kailį, pabūti juo, įsijausti į jo rūpestį, susitapatinti ir kažkuo padėti. Kaip šv. Faustina sako: „Jei ne veiksmu, tai žodžiu, jei ne žodžiu – tai malda“.

Stebint iš šalies, gali susidaryti įspūdis, kad Dievo gailestingumas – tai maldos, litanija, vyksta Mišios prie paveikslo... Dar vienas pamaldumas greta daugybės kitų tradicinių maldos formų, susijęs su individualia malda, asmeniniais potyriais, jausmingumu. Tačiau iš to, ką kalbate atrodo, kad gaunate impulsų, keičiančių gyvenimą? 

Tai yra galia, tai – galia, suprantate? Faustinos dienoraštyje skaitome Jėzaus raginimą, ko tik prašysite melsdamiesi vainikėlį, jūs gausite, ir tai yra tiesa.

Kokiais būdais turite galimybę artimiau susipažinti su pačios sesers Faustinos raštais, su jos palikimu?

Violeta Pempienė Bernardinai.lt

Maldos grupėje reguliariai skaitome po nedidelę ištrauką iš jos Dienoraščio. Tačiau to nepakanka, kiekvienas dar individualiai skiriame tam laiko. Jos Dienoraštis, mano galva, yra krikščionio gyvenimo vadovėlis.

Esu išsiuvinėjusi Gailestingojo Jėzaus paveikslą, kuriam prireikė 100 000 karoliukų ir 6 kilometrų siūlų. Tačiau tai buvo ne tiek siuvinėjimas, kiek malda. Su kiekvienu dyksniu kartojau: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi“. Šios maldos intencija – padėka visiems kunigams už jų tarnystę. Paveikslas dabar kabo kunigo Vaido namuose.

Kęstutis. Esu ne itin spontaniškas žmogus, tad man taip pat iš pradžių atrodė, kad tai tik dar vienas pamaldumas, dar viena apeiga. Tačiau dabar galvoju kitaip. Viskas, ką turi gyvenime, ką pasieki – tai yra tik iš gailestingumo, juk tikrai nesi vertas to žmogus. Nėra jokio realaus pagrindo turėti visa tai. Turėjau nuostabius tėvus, puikią šeimą, ir dabar – geri vaikai, anūkai, geri bendradarbiai, mylimas darbas. Iš kur visa tai? Tik iš to gailestingumo, nes tikrai nieko nenusipelniau.

Ne visi žmonės jaučia tokį dėkingumą.

Jis neateina greitai. Iš tiesų labiausiai gyvenime kenkia puikybė: aš pats visa tai perėjau. Buvo visokių savęs pervertinimų ir kitokių dalykų, bet vis tiek eini klupdamas pirmyn. Visada pavydžiu kunigams ar vienuoliams, kurių kelias Dievo link eina tiesiai, o aš einu vingiais, vis pasuku tarsi į brūzgynus – tada vėl grįžtu, vėl į kitus brūzgynus ir taip vis keliauji žmogus su žaizdom, pabadytas...

Kęstutis Pempė Bernardinai.lt

Sakyčiau, kad kalbame ne apie dar vieną pamaldumo paveikslą, bet apie kitokį požiūrį į Dievą. Bent man taip atrodo, kad yra truputį kitoks požiūris. Tai yra kitas santykis žmogaus su Dievu. Praktikuojančiu kataliku tapau Lietuvai išsilaisvinus, kai pirmą kartą giliau supratau, kad to pasiekti negalėjome mes patys. Daug buvo tokių ženklų. Mes visi nuolat gauname ženklų, tik nesugebame iškart jų perskaityti. Aš ilgą laiką buvau darboholikas, dirbdavau septynias dienas per savaitę. Dievas man siųsdavo įvairių ženklų, kol galiausiai aš atsekiau per ilgą laiką, kad visa tai, ką padarydavau sekmadienį, dėl man sekmadienį nežinomų priežasčių, pirmadienį tapdavo nebereikalinga. Protas sakydavo, kad šitą būtinai reikia padaryti, to tikrai reikės, o pirmadienį paaiškėdavo, jog pasikeitė aplinkybės, ir visa reikia išmesti ir pradėti iš naujo.

Aplinkinis pasaulis dažniausiai ne tik kad nepažįsta Dievo, bet ir turi daug išankstinių nuostatų. Kaip jaučiatės pasaulyje? Jūs patyrėte Dievo gailestingumą, Jo artumą, Jo galią. Kaip jūs žvelgiate į pasaulį, esantį už bažnyčių sienų, gatvėje, darbe?

Rūta. Atvirai pasakysiu, kad aš pati jaučiuosi labai artima tokiems žmonėms. Nesu iš ateistų šeimos, bet tėvai, kurie patys neišgyveno santykio su Dievu, manęs nevertė jo vaidinti. Prisimenu močiutę, kuri kalbėdavo rožinį, bet manęs tai nė kiek nelietė. Dabar galvoju, gal ji ir išmeldė mano dabartinį gyvenimo posūkį. Savo tėvams esu dėkinga, kad jie manęs „nesutvarkė“ – gerai, kad pakrikštijo.

Matau, kad Dievas tikrai sukūrė mus laisvus, gerbia mus iki galo, duoda mums pasirinkti. Žinoma, kad tikrai laisvai pasirinktum, turi būti pakankamai subrendęs, daug patyręs, labai suaugęs. Deja, žmonės dažniausiai veikia pasiduodami inercijai.

Tačiau aš labiausiai prisimenu, kad mane tikrai paliesdavo žmonės, kurie mane gerbė, tokią, kokia esu. Kurie rodė, kad esu jiems brangi, nepaisydami to, kad nesilaikau jų gyvenimo taisyklių. Manau, kad lygiai to paties reikia visiems žmonėms. Mes, krikščionys, turim didžiulę privilegiją: turime tėvą, pas kurį galime visada eiti, su kuriuo galime bendrauti, viską jam pavesti. Tai neįtikėtinas dalykas, ir nežinau, ar galėtume išmatuoti šios dovanos dydį. Žmonės, deja, dažnai neturi tokio santykio. Šeimoje mes niekada nepatiriame tobulos meilės, kokios norėtume, dėl to liudyti žmonėms pagarbą ir meilę, kaip mums nuodėmingiems tai pavyksta, manau, yra labai didelis dalykas.

Man evangelizacija yra autentiškas buvimas. Žinau, koks kantrus buvo Viešpats su manimi, tad Jis taip elgiasi ir su kiekvienu. Man kaip žmogui vis nekantru, noriu jau dabar padaryti kitą tokį, kad man akies nerėžtų, bet Dievas taip nedaro – Jo pagarba yra neįtikėtina.

Kas palaiko, įkvepia, kas padeda pradėti iš naujo, gavus „šaltą dušą“ ar susidūrus su priešiškumu, iškilus abejonėms?

Šaltą dušą patiria mano nuostatos, o ne tikėjimas. Išbandymų patiria mano puikybė, įsivaizdavimas, kaip turi būti, kai trūksta pasitikėjimo, kad Dievas viską laiko savo delne. Aš asmeniškai visą laiką buvau aikštinga užsispyrusi ožka ir tai, kas įvyko mano gyvenime, man yra stebuklas. Tai įvyko ne todėl, kad buvau gerutė, meldžiausi, dariau, kaip reikia – aš dariau viską, kaip nereikia. Galiu paliudyti, kad tai visai nėra kliūtis. Iš to kyla pasitikėjimas, kad iš tikrųjų viskas vyksta, kaip reikia.

Turiu draugę, kuri nuolat išgyvena didelius fizinius skausmus. Kaip tada tikėti Dievo meile? Šitoje situacijoje išgyvenu dvasinę seserystę ar brolystę, kuria giliai tikiu. Juk pats Jėzus ant kryžiaus išgyveno tamsą, kai šaukė: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai.“ Neatmetu galimybės, kad bus situacijų, kurioje pasakysiu nebegaliu, nebetikiu, – juk esame trapūs. Bet man brangi ta seserystė, brolystė, nes aš šiandien galiu už ją viltis, galiu už ją melstis, – nežinau, gal ji kenčia dėl mano išganymo? Kol patys nepatirsim, negalim nieko rimto pasakyti – manau, kad aš tokioje situacijoje tvirtai kabinčiausi į Jėzų ir Mariją, į tuos, kurie kančią išgyveno neįsivaizduojamu mastu. Dėsiu viltis į brolius ir seseris, kad, jei aš pristigsiu tikėjimo, jie turės jo ir už mane.

Šventovėje nuolat sutiksi piligrimų, ir tai unikalu. Kaip jūs tai išgyvenate, kai šalia meldžiasi lenkų, italų ar amerikiečių maldininkai? Ką reiškia būti dalimi bendruomenės, kuri tam tikra prasme yra atsidūrusi ir visuotinės katalikų Bažnyčios dėmesio centre?

Violeta. Man tai yra nuostabi patirtis, niekaip negaliu apsiprasti. Man šventovė dabar yra tarsi pasaulio centras. Kai pamatau atvykusius žmones, aš taip didžiuojuosi, taip džiaugiuos, kad jie yra mano broliai. Tai tikrai nuoširdu, nesvarbu, ar tai lenkai, ar kiti. Yra tarp tautų kažkokie kaiščiai, tačiau mums ir jiems tai yra svetima. Visi žmonės išties yra geri, pasaulis yra tikrai gražus, tik kažkokie dūmai yra paleisti, ir mes klaidingai matome vieni kitus. Tikiu, kad jiems išsisklaidžius, pamatysime, kokie vieningi esame, kokie brangūs vieni kitiems esame.

Gailestingumo šventovėje senovinės architektūros skliautai papildyti šiuolaikinio sakralaus meno kūriniais. Modernios religinio vaizduojamojo meno formos dažniausiai sulaukia kritikos, tuo tarpu ši jungtis tarsi atliepia mūsų estetiniam jausmui.

Kęstutis. Ne visus dalykus gali ir paaiškinti. Žinau iš savo jaunų bendradarbių, kad jie santuokai pasirinko būtent šią šventovę: „Įžengę į šventovę iškart supratome – tuoksimės čia“. Ne viską gali logiškai paaiškinti, kai kurie dalykai yra išjaučiami, pajuntami. Matyt yra kažkas, ko ir nenupasakosi.

Vienas dalykas – pasiekti intymią maldą didžiulėje katedroje, kitas – tokioje kamerinėje aplinkoje, kur girdisi kiekviena Živilės gitaros stygelė, nors ir kaip švelniai ją liestų. Palyginti ir su užsienyje lankytomis vietomis, Gailestingumo šventovėje sukuriama ypatinga, savita atmosfera, padedanti meditacijai. Skamba tyli giesmė, malda tyli, rami, susikaupus. Gal čia ir vyksta tas virsmas. Kur nors Santjago Dekompasteloje aštuoni vyrai įsiūbuoja smilkytuvą, ir tai yra didžiausias efektas, dėl kurio visi ir susirenka. Man tai kelia tam tikrą šypseną, bet nežinau, kas dėl ko ateina.  

Rūta. Didelis džiaugsmas, kad į šią šventovę nuolat plūsta žmonės. Manau, kad minios bus dar didesnės ir pasaulis čia tikrai suplauks. Šventovė yra tarsi garstyčios grūdelis ir čia atpažįstu tipišką Dievo veikimą – iš mažo į labai didelį. Ši šventovė mažutė, dažnai ji būna ir tuščia, pavyzdžiui, kai ateini į adoraciją.  Viešpaties gailestingumas tikrai yra atsakas šiuolaikiniam žmogui. Kartais man atrodo, kad pasaulis tiesiog skęsta nuodėmėje ir mes žmonės ją galime tik dauginti. Galiausiai galėsime šauktis tik gailestingumo, tai – mūsų kopėčios į dangų.

Žinoma, matome daug kenčiančių žmonių, daugelio kančia – giliai paslėpta, tačiau, užuot manius, kad aš galiu jiems visiems padėti, pavedu juos Jėzui. Jis juk nori mus išgelbėti.

Negalime nematyti ir visų bėdų Bažnyčioje. Nemanau, kad jų mažės. Manau, kad tai sveika pačiai Bažnyčiai – gal didesni išbandymai kils jos viduje, nei išorėje, ir tai mus visus turėtų skatinti suvokti, kad mūsų viltys turi būti sudėtos ne į kunigą ar popiežių, bet į Jėzų. Manau, kad kunigams vis daugiau bus reikalinga pasauliečių pagalba.

Kęstutis. Tą kvietimą jau jaučiame. Beje, kunigai ateina iš pasauliečių ir jie yra pakankamai subrendę atlikti evangelizaciją savo veikloje, darbe, savo pavyzdžiu ar kokiu ženklu. Manau, kad tai normalu. Apsisprendę krikščionys, nepriklausomai nuo amžiaus, šiandien yra pakankamai drąsūs. Mano jaunystės metais tokių jaunų drąsių krikščionių nebuvo. Jie slapstėsi, meluodavo, išsisukinėdavo. O dabar teikia daug vilčių, matant, kad jaunas apsisprendęs žmogus turi tvirtą stuburą.

Kiekvienas krikščionis turėtų būti pasirengęs nukryžiavimui – gal tai ir nenutiks – tačiau logiškai mąstant, toks pasirengimas būtinas. Lengva ištarti: „Pasitikiu Tavimi“, protu tai suvokiame, tačiau kai konkrečioje situacijoje reikia pasitikėti, būna sunkiau. Jei visi suprastume, kad iš tikrųjų galima Jėzumi pasitikėti, būtų visai kita visuomenė, kiti santykiai.

Rūta. Manau, kad kančios prasmė neatsiejama nuo meilės. Kuo mano santykis yra artimesnis, kuo labiau pažįstu Jo meilę man, tuo labiau esi pasirengęs atsiliepti į ją. Svarbu daryti pastangas, bet manau, kad tai nėra valios dalykas. Visi dalykai kyla iš santykio: jeigu Dievas man tampa svarbus asmuo, aš negalėsiu jo išduoti. Kaip išsiskyrus su draugu, lieka tuštuma ir norisi ryšį atkurti, taip ir su Dievu. Viską gali pakelti – ir tai yra tos meilės pasekmė. Iš meilės išauga ir pasitikėjimas bei viltis.

Pasigendu kunigų kvietimo eiti pas Jėzų, ne tiek tikėti, reguliariai melstis ar dar kažką, bet eiti pas Jėzų, užmegzti ryšį, bendrauti su juo kaip gyvu asmeniu. Mes labai daug pralaimime, naudodami įvairius metodus, taisykles… Tikiu, kad Dievas yra Kūrėjas, tikrai nėra nuobodus..., kiekvienam yra paruošęs tiek stebuklų. Pasigendu kvietimo: eikit ir pabūkit pas Jėzų. Adoracija – toks mįslingas dalykas, nei vienas nesuprantam, kas vyksta, bet kažkas vyksta. Gal kam nepatogu ateiti konkrečią valandą, galima tik užeiti ir mirktelt Jėzui, mėginkit, užeikit, tikrai nepralaimėsit.

Ar jaunas žmogus, susirūpinęs savo tapatybės, savo vietos po saule paieška, rūpesčiu dėl išsilavinimo, darbo, apsuptas nesibaigiančios pramogų pasiūlos dar kažko ieško? Jaučia kažkokį trūkumą? Kaip jam skamba panašūs svarstymai apie santykį su Dievu?

Živilė: Man patiko vieno kunigo mintis, kad Dievas kurdamas žmogų, paliko jo širdy skylę – tuščią vietą skirtą vien sau ir niekas jos negali užpildyti. Savo gyvenime šią skylę jaučiu kaip didelį ilgesį ir dirbdama su vaikais mokykloje, su jų tėveliais, matau, kad jie tą ilgesį taip pat jaučia. Nesvarbu, koks protingas ar gabus būtų vaikas, kiek būtų užimtas, to bendravimo jam reikia. Tas pats ir su suaugusiais žmonėmis.

Mano gyvenime buvo panašiai: išsilavinimas, darbas, dabar ir santuoka – bet niekas to ilgesio nenumarina – kad ir kaip mylėčiau savo vyrą, savo darbą ar šventovę. Nėra skirtumo jaunas tu, ar nebe. Vienintelis būdas evangelizuoti žmones – tai atsakyti į tą ilgesį. Vieni atsako pagarba, kiti meile, bet svarbu parodyti, kad yra, kas tą ilgesį pasotina, kas tą bedugnę tavo širdy pasotina visam laikui.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Nuotraukų autorė Evgenia Levin – Zeneka